Sveiki,
Pastaruoju metu mane vėl
traukia Azijos kinas ir azijietiškos temos. Šiemet Kino pavasaryje esu tikrai
numatęs kelis šio regiono filmus. Na, o kol seansai netrukus prasidės, namų
sąlygomis pasižiūrėjau gerai kino kritikų įvertintą Pietų Korėjos kilmės
prancūzo Davy Chou režisieriaus darbą „Sugrįžimas į Seulą“ (angl.
Return to Seoul) (2022). Pastarasis buvo teiktas „Oskaro“ nominacijai,
tačiau jos negavo, bet filmas neliko neįvertintas. Jį buvo galima išvysti kino
teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“, yra patalpintas ir LRT mediatekoje.
Tiesą sakant, tikėjausi
lėtai įtraukios ir įdomios istorijos apie iš Prancūzijos į Pietų Korėjos
sostinę atvykusią po daugel metų merginą, kaip ji neranda sau vietos, nes
tapati su prancūzais nesijaučia, o ir Pietų Korėja jai svetima. Iš dalies toks
filmas ir yra. Jis pasakoja apie merginą Frederiką, kuri atvyksta „šiaip sau“ į
Seulą, nors jau nuo pat pradžių akivaizdu, jog dar po šiurkščia ir kiek
nesubrendusia paaugliška asmenybe slypi didelis noras sužinoti, kas jos
biologiniai tėvai. Galiausiai paieškos centras padeda tą padaryti. Yra šiek
tiek ir istorinio konteksto: po Šiaurės ir Pietų Korėjos (1950-1953) karo šalis
buvo taip nuniokota, kad didelė dalis tėvų savo vaikus atidavė europiečiams,
nes nebegalėjo išmaitinti. Frederika yra viena iš vėlyvosios kartos pokario
vaikų, kada P. Korėjos ekonomika dar tik tiesėsi. Galiausiai ji keliauja po
gimtąjį kraštą nemokėdama kalbos, jai talkina vertėja, tačiau ir ji pastebi,
kokia šiurkšti Frederikos vakarietiškoji kultūra (gal net ne kultūra, o sulaukėjusi-sužeista
Frederika), kuri kontrastingai pasirodo per barbariška Korėjos atžvilgiu.
Visgi filmas, sakyčiau,
yra apie savo tapatybės ieškojimą. Rodomi keli Frederikos gyvenimo etapai,
pamažu ji bręsta, ima tam tikrus dalykus vertinti kitaip, ypač po lemtingos
avarijos ir kaskart grįžusi į Seulą ji atrodo atlaidesnė ir supratingesnė.
Manau, filmas lėtas, bet pačia geriausia prasme. Jis brėžia jauno žmogaus
savivokos etapus, kurie visais atžvilgiais nėra lengvi, o tarptautinių
skirtingų kultūrų fone atrodo netgi skaudžiai išryškinantys sutrikusio žmogaus
būsenas.
Man labai patiko stebėti pagrindinės
veikėjos neigimo momentus, kurie kyla iš vidinės veikėjos paskatos. Ji daro
dalykus ir ieško, nors giliai suvokia, jog yra pažeidžiama ir bando nusilipdyti
naują tapatybę, pajusti tikrą motinos ryšį. Tiek temomis, tiek problematiškai
filmas atskleidžiamas gana visapusiškai, iš vidinės veikėjos susipriešinimo ir
tai labai veikia per lėtą režisūrinį sprendimą, stambius vaizdavimo planus,
pulsuojant naktinėms Seulo šviesoms. Vietomis prisiminiau Navad Lapid režisuotą
dramą „Sinonimai“ (2019), kuris irgi kalba apie susikalbėjimo socialines problemas
ir paslėptus emocinius poreikius save apibrėžti. Gurmanams rekomenduočiau.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą