Filmas: "Auklė Tulė" / "Tully"

Sveiki,

Gerų ir labai gerų filmų „Džuno“, „Darbo diena“, „Ačiū, kad rūkote“ bei „Viskas ore“ režisierius neseniai pristatė naujausią savo filmą pavadinimu „Auklė Tulė“ (angl. Tully) (2018), kuris tikriausiai yra moteriškiausias režisieriaus darbas, jeigu kiną būtų galima skirstyti į moterišką ir vyrišką, tačiau visgi sunku patikėti, kad šį filmą režisavo vyras. Bet tiek to.

„Auklė Tulė“ pasakoja apie trečio vaiko ką tik susilaukusią ir mirtinai pavargusią motiną, kuri neišsimiega, yra apsunkusi, išsipūtusi, nepatirianti nei gyvenimo, nei motinystės, nei jokio kito džiaugsmo. Tuščia motina atrodo kaip išspausta citrina, netgi galima suabejoti jos motinystės instinktais. Artimieji jai pasiūlo naktinę auklę, kad ji galėtų bent kiek išsimiegoti. Atrodo, kad siužetas išties paliks motinoms, kurios per visą tą perėjo kaip ir filme su Uma Thurman „Motinystė“, bet gana tamsokame ir niūriame filme atrodo, kad tuojau kažkas įvyks netikėto ir katastrofiško. Vienas iš scenarijų, kuris pradėjo bent man suktis galvoje, žiūrint kaip Charlize Theron vaidinamą heroję, kuri sunkiai grumiasi su motinyste, buvo, kad toji motina sužvėrės, tiesiog nepakels motinystės naštos ir ji atsikratys savo vaikais, tačiau atsitinka kai kas kita.

Naujoji auklė Tulė tampa niūriosios mamytės drauge ir išsigelbėjimu. Gerai, mano galvoje jau kitas scenarijus. Toji keistuolė Tulė tiesiog pamažu išstums mamytę, užims jos vietą kaip mamytė ir kaip žmona, bet ir čia vėl siužetas tampa netikėtas, toks netikėtas, kad iš realizmo pereinama prie magiško pasaulio... Iš esmės filmą smagu žiūrėti, jis turi plonytį pavojaus ledą, kuriuo eina žiūrovas, rizikuodamas kaip ir pagrindinė veikėja. Daugybę svorio šiam vaidmeniui priaugusi Ch. Theron verta išties pagyrų – tai vienas geresnių jos vaidmenų karjeroje, kuri, dievaži, tikrai dar greitai nesibaigs, nes aktorė ji nuostabi. Visgi filmui pasibaigus švelniame variante, galvoju, kad koks nors itin šokiruojantis akcentas būtų kur kas paveikesnis nei tas mitologizuotas variantas, kurį pateikia režisierius. Nors jis originalus, tačiau bent aš jau mačiau galimybę šioje istorijoje viską kur kas labiau užaštrinti ir padaryti netgi šokiruojančią dramą, kur gali nuvesti motinystės reiklumo kultas šiandieniniame pasaulyje. Tačiau filmas yra filmas ir aš esu tik žiūrovas, o ne režisierius.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Darbo diena" / "Labor Day"

Sveiki, kino gerbėjai,

 

Pamatyti kanadiečio režisieriaus Jason Reitman naujausią darbą „Darbo diena“ (angl. Labor Day) (2013) buvo didelė ambicija. „Viskas ore“, „Džuno“ ir „Ačiū, kad rūkote“ režisieriaus naujausias darbas išties neprastas ir vertas dėmesio net geriausio gurmano akies. Šis filmas, kaip ir visi šio režisieriaus filmai, skiriasi vieni nuo kitų tiek siužetais, tiek atmosfera, kad „iš akies“ net nepasakysi, kad šiuos filmus režisavo vienas ir tas pats žmogus.

„Darbo diena“ – tai kriminalinio pobūdžio pasakojimas apie meilę, bet geriausia jame yra tikriausiai tai, kad kriminalinė siužeto linija neužgožė subtilios meilės istorijos, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikinama, bet subtiliai psichologiškai motyvuota. Adelė – vieniša motina, kuri seniai neturėjo jokio vyro, vengia bet kokio viešumą ir saugo savyje persileidimų skaudulius, palikto vyro žaizdas. Prekybos centre prie jos ir sūnaus prieina pašautas vyriškis ir ji yra priversta šį vyriškį parsivežti į savo namus, vaidinti įkaitus, kol galiausiai per labai trumpą laiką jie vieni prie kitų prisiriša. 

Istoriją pasakoja Adelės sūnus Henris, kurio brendimo etapas ką tik prasidėjęs. Jo pasakojimas erotizuotas, kartais subtiliai bauginantis. Čia tikriausiai dėkoti už įtaigumą, subtilumo akimirkas, žvilgsnius, prisilietimus derėtų operatoriams, kurie išties pagavo istorijos pasakojimą per mistifikuotą vaiko sąmonę. Kadangi ši istorija pasakojama per berniuko sąmonę, tai ji gali būti šiek tiek hiperbolizuota, neatitinkanti tikrovės lygmens, tą mes iš filmo ir matome. Tai įdomus, intriguojantis ir kartu skaudus pasakojimas. Šiaip nelabai mėgstu tokias pagrobimo ir meilės istorijas, bet šįkart režisieriui viskas pavyko ir toks variantas man labai tiko ir patiko.

 

Kadrai iš filmo "Darbo diena".

Filme pasirodo viena talentingiausių šios kartos populiariųjų aktorių - Kate Winslet, kuri už šį vaidmenį susilaukė „Auksinio Gaublio“ nominacijos kaip geriausia kino aktorė. Na, ir išties, jos būvimas dramos žanro filmuose tampa kažkokiu nenutrūkstamu stebuklingu natūralumo reginiu. Jau vien dėl to galima žiūrėti šį filmą. Na, pagarba ir kitiems šio filmo aktoriams. Apskritai filmas mane įtraukė, išlaikė dėmesį, suteikė pabaigoje begalės jausmų, bet sentimentalia istorija taip pat filmo nepavadinčiau. Tiesiog tai skonio reikalas ir man šis filmas atitiko mano kino parametrus. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

FIlmas: "Viskas ore!" / "Up in the Air"

Sveiki, kino mėgėjai,

Kanadiečių režisierius Jason Reitmen jau turi tikrai neprastą vardą kino industrijos pasaulyje, jo labiausiai pripažinti pilnametražiai darbai neaplenkė ir Lietuvos kino mėgėjų – „Džuno“, „Ačiū, kad rūkote“, „Jauna pilnametė“ ir kt. Jo filmas „Viskas ore!“ (Up in the Air) (2009) taip pat buvo pastebėtas kino kritikų ir žiūrovų. Režisierius ir toliau, kaip ir „Džunoje“ naudoja lyrišką ir beveik liūdną humorą, čia jaučiasi izoliuoto ir atskirto žmogaus jausena, nors jis ir daug keliaujantis. Filmas klausia, kur yra žmogaus namai, jei jis nuolatos keliauja? Ar įmanoma pabėgti nuo manų ir tuo labiau slėpti faktą nuo savęs, kad jų ilgiesi?

Filmas „Viskas ore“ vykęs įvairiomis prasmėmis. Viena iš jų, kad režisierius puikiai pasirinko erdvę – oro uostus ir lėktuvus, erdvę, kur, rodos, paprastas žmogus niekada nesijaus patogiai ir niekada nesijaus kaip namie. Puikiai išnaudodamas oro uostus, jis kuria kontrastingo ir gan ciniško žmogaus portretą, kurio vaidmenį patiki žaviajam George Clooney ir šitas gražuolio ciniko vaidmuo labai tinka! Jam į kompaniją ateina savotiška sielos draugė aktorė Verga Farmiga, kuri sukuria tikrai sodrų ir spalvingą charakterį. Iki tol šios aktorės tokios įdomios bent jau man neteko matyti. Aišku, filme pasirodo ir per penkerius metus iškilusi žvaigždutė Anna Kendrick, kuriai kruopščios ir reiklios studenčiokės Natali vaidmuo irgi buvo gerai sustyguotas. Apskritai manau, kad ši juosta yra geresnė už „Jauną pilnametę“ ir galgi net patį „Džuno“.

Nebanalus siužetas, saikingas humoras, subtilus ir tylus graudulys, bet tik toks „vyriškas“, be ašarų, tik su melancholiškais pamastymais, kai atsidarai namų duris, kuriuose nebuvai porą mėnesių ir nieko juose nerandi, tada užduoti tą tylų klausimą, o ar aš noriu ką nors juose rasti? Tai filmas apie sąmoningai žmogaus pasirinktą vienatvę, pasineriant į darbą, kuris tampa ir gyvenimo būdu, ir charakteriu. Rekomenduoju šią puikią juostą ne tik kinomanas, gurmanams, ji sukalta tokiu lengvu kalbėjimu, kad tampa labai lengvai prieinama ir suprantama masiniam kino vartotojui, todėl tie, kurie bijo, jog filmas pernelyg rimtas ir gali susukti smegenis, tai galiu atsakyti, kad be reikalo būkštaujat. Dar nematėte „Viskas ore“? Tai ko gi jūs laukiate?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jauna pilnametė" / "Young Adult"

Sveiki visi,

Sveiki atvykę į kitoniškos komedijos pasaulį ir šįkart pakalbėsiu apie „Džuno“ režisieriaus vieną naujausių darbų „Jauna pilnametė“ (Young Adult) (2011 m.). Na, reiktų pradėti nuo pasipiktinimų, kurie užsipuolė šį filmą dėl žanro – neva tai visai ne komedija. Melas! Dar ir kokia komedija, bet rimta, solidi, netiesmukiška, kuri pašiepia žmogaus charakterį, jo nebrandumą. Jeigu žmogus eina gatve ir yra banano žievė, tai įprastoje komedijoje jis paslys arba tikrai kažkas nutiks, tačiau tik ne „Jauna pilnametė“ komedijoje. Komedija su dramos priemaišomis yra kur kas aukštesnio kalibro, kuri atveria visai kitokį žmogaus pasaulį, kuriame gali po truputį nagrinėti 37 metų moters gyvenimą, kuris gal kiek kvepia „Bridžita Džouns“ kvepalais, tačiau atmiežtas graudžios realybės apie žmogaus nepakeičiamą likimą ir jo būdą.

Žinoma, filmo puošmena – Charlize Theron, kuri fantastiškai sugebėjo šį filmą paįvairinti ir atsiskleisti. Na, pripažinkime, žanro požiūriu aktorinės meistrystės mažai teišliesi, bet Theron tai padarė ir padarė ypatingai gerai! Gan nebanalus siužetas pakylėja šį filmą į problematikos lygį ir kelia labai paprastą klausimą – kada žmogus suauga ir nustoja elgtis kaip paauglys? Herojė yra nykstančio populiarumo paauglių knygų rašytoja ir pati analogiškai vis dar elgiasi ir mąsto kaip paauglė, savo knygų herojė, tačiau tenka susidurti su žmonių gailesčiu, kuris moterį pakeičia visam laikui. Nors filme atrodo, kad ji ir nepasikeitė, tačiau ji parašo apie save knygą ir nusprendžia daugiau nieko neberašyti, tarsi užbaigia dar vieną brandos etapą ir į gyvenimą ima žiūrėti kur kas rimčiau.

Man asmeniškai filmas padarė neblogą įspūdį. Kaip minėjau, Ch. Theron buvo nuostabi, smagu sutikti čia mano mėgstamą Patrick Wilson‘ą, o ir susidurti su kitokia amerikiečių komedijine išraiška buvo malonu.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela



Filmas: "Džuno" / "Juno"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Džuno“ (Juno) (2007 m.). Taigi kritikų labai aukštai ir gerai įvertinta drama apie nėščią paauglę, kuri susiduria su jaunos motinos sunkumais. Ji nutaria, kad yra per jauna vaiką auginti su savo šeima ir susitaria, kad vaikelį išnešios porai, kuri negali susilaukti vaikų. Filmas buvo vienas iš „Oskaro“ favoritų laimėti statulėlę kaip geriausias metų filmas, tiesa, „Oskarą“ jis gavo kaip geriausias scenarijus, tačiau truputį nesuprantu už ką šis filmas taip liaupsinamas ir ginamas. Visai neseniai „Obuolys“ paskelbė, kad ši drama buvo pati populiariausia amerikietiško nepriklausomo kino juosta per pastaruosius šešerius metus. Irgi klausiu – už ką? 

Filmas man pasirodė vidutinis. Jame idėjos iki kaulo smegenų persismelkusios – būk atsargus, kai, nepilnameti, eksperimentuoji seksualiniame gyvenime. Taip, filmas man pasirodė labiau jau ne meninio lygio, bet kiek didaktinio pobūdžio ir skirtas ne tiek tėvams, kurių paauglės pareiškia esančios nėščios, bet kiek patiems paaugliams. Nežinau, filme man kažko labai pritrūko, nors ir nebuvo nuobodu žiūrėti, nes puikioji jaunosios kartos aktorė Ellen Page iš tokių filmų kaip „Saldainiukas“, „Pikokas“, „Pradžia“ yra apsigimusi būti aktorinės meistrystės talentu, išlaikė visas įtampos vadžias, tačiau kažkuo filmas man kvepia banalumu ir dirbtinumu. Tos reakcijos, problemos priėmimas ir visa kita, atrodo, kad filmas būtų kurtas Holivude, o nepriklausomo kino industrijoje. Iš tiesų be E. Page vaidybos ir pačios tematikos keblumo šiame filme mažai ką ir teįžiūrėjau. Aš asmeniškai, kaip iš „Oskarui“ nominuoto lyderio tikėjausi kur kas daugiau, kažko, kas iš tikrųjų emocionaliai sudrebintų ir sutrupintų, o dabar drama ir dar su humoro priemaišomis liko vidutinio kuino vietoje. Šiaip filmas neblogas, verta pamatyti, kai jau nieko aplinkui nėra žiūrimo, tačiau, mano galva, yra ir vertesnių dramų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com