Filmas: "Prisiminti pavojinga" / "Paycheck"

Sveiki, skaitytojai ir kino mėgėjai,

Garsus režisierius John Woo, sukūręs ne vieną masėms įtikusį filmą, tarp kurių daugybė azijietiškų kino filmų ir holivudinių kaip antai „Misija neįmanoma II“ ir t. t. Sukūrė ir filmą „Prisiminti pavojinga“ (angl. Paycheck) (2003), kuris gana drungnai buvo įvertintas kino kritikų, bet žiūrovams patiko. Patiko jis ir lietuvių žiūrovams, tai byloja gana geri ir šilti komentarai internetinėje erdvėje, todėl ryžausi pažiūrėti šį filmą ir aš. Ne dėl režisieriaus, o dėl tų šventų komentarų ir, žinoma, aktorių.

O filmas, pasirodo, mokslinės fantastikos žanro, trinamos Ben Affleck‘o personažo atmintis, o jis sukuria mašiną, su kuria būtų galima žvilgtelėti į ateitį. Toli gražu iki „Gatakos“, nors dėl Umos Thurman „kvapo“ filmas kažkuo dvelkteli trokštama, bet nepasiekiama elegancija. Visgi filmo idėjos būta neblogos – ateities žinojimas trina žmonijos dabartį, bet ar tai išaiškinsi dvimačiams ir siaurapročiams valdžios atstovams? Toks jausmas, kad sustatytas filmas iš tiesmukų, siaurapročių, nes kovojančioji valdžios pusė labai jau žemo intelekto, nors kas gi sėdi pas mus valdžioje? Tokie patys, kaip ir filmuose. Charakteriai pasirodė neįdomūs, neišvystyti, kažkur matyti, nukopijuoti. Veiksmo čia irgi netrūksta – ratuotos gaudynės ir t. t. Visa intriga laikosi tik ant siužeto, ant to, ką personažas sudėjo į tą popierinį voką ir kaip tie dvidešimt daiktelių pasitarnaus jo galutiniam tikslui, o visa kita, tiesą sakant, buvo nuspėjama, neįdomu ir tiesiog, nepabijosiu pasakyti, prasto lygio, ypač valdžios ir įsimylėjusios poros kovos frontas, kuris beveik paremtas ne trileriu, o komikso elementais – kulka myli herojus, todėl herojus jos išvengia.

Filmą galima žiūrėti kaip neįpareigojantį filmą, kuris labai vidutiniškas, nieko nenustebinantis ir praktiškai režisūra nieko naujo nepateiks. Smagu vėl buvo sutikti Ben Affleck, Uma Thurman ir Aaron Eckhart, bet jų personažai neintrigavo, o trilerio ir fantastiniai elementai buvo gana žemo lygio. Tiesiog labai pristigo dvasios visam filmui.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "1944" / "1944"

Sveiki, skaitytojai,

Kaip jau esu ne kartą sakęs, labiausiai iš Baltijos šalių kino mane intriguoja estų kinas, kuris bene labiausiai įdomus ir gana aukšto lygio, kadangi yra gerai finansuojamas ir platinamas. Režisierius Elmo Nuganen kol kas nebuvo patekęs į mano akiratį, nors jam pavyko tai, ko nepavyko nei lietuviškam, nei latviškam kinui. Jo kino juosta „Mandarinai“ buvo nominuota „Oskarui“ kaip geriausia užsienio šalių juosta. Tai pirmas sykis, kai patenkame su Baltijos šalių kontingentu į tokias nominacijas. Nors „Mandarinų“ taip ir nepamačiau (kol kas), bet pasitaikė puiki proga pažiūrėti jo naujausią darbą gana neįdomiu ir angažuotu pavadinimu „1944“ (est. 1944) (2015).

Pasakysiu tik tai, kad filmų apie Antrojo pasaulinio karo baisumus, apkasus ir t. t. yra sukurta tiek, kad nors vežimu vežk ir tikriausiai dėl to ne aš vienas esu išlepęs, žiūrėdamas tokios tematikos filmą, todėl kaskart reikalavimai tokiam kinui vis aukštesni ir aukštesni. Žinoma, ši estų drama yra vykusi, įtraukianti ir įdomi, nors ir kaip nekęsčiau istorijų iš po apkasų, bet negalėjau praleisti estų kino! Filmas geras, nors man, tiesą sakant, pradžia gana sunkiai įsivažiavo, daug judrių scenų apkasuose, kuriuose neaišku, kas ir už ką kovoja. Vėliau išsivysto tikroji šios istorijos drama t. y. ne tai, kad žmonės pyškina vienas į kitą, kad artimieji tremiami į Sibirą, nors aišku, dramos yra ir tame, bet šiame filme svarbiausia baltųjų nacių ir raudonųjų sovietų stovyklos, kuriose susiskaido estų kariai. Iš esmės kovoja virš karių galvų dvi propagandinės jėgos, o apkasuose tie patys estai, paveikti skirtingų propagandinių idėjų. Tiesą sakant, tame didžiausia ir drama, kad nebėra teisingo pasirinkimo ir teisingos kulkos, nes estai žudo tuos pačius estus. Pas mus Lietuvoje kažkaip baltųjų ir raudonųjų nesutarimai nebuvo tokie ryškūs, kaip Latvijoje ir Estijoje, todėl šis filmas puiki meninė medžiaga susipažinti su tuo, kas galbūt galėjo dėtis pas mus.

Įdomu dar ir tai, kad pagrindinis herojus miršta viduryje filmo. Tiesą sakant, Holivude herojus nemiršta, jis išgyvena iki filmo pabaigos arba laimi arba pralaimėjęs miršta, o čia estafetę perima kita fronto dalis. Iš tikrųjų toks sprendimas teisingas, nes režisierius mums suteikia progos pabuvoti vienoje ir kitoje ideologijos pusėje. 

Jeigu atvirai, man mūsų „Ekskursantė“ gal patiko kiek labiau nei „1944“, nes labiau romantizuota, bet iš esmės „1944“ galingas estų sukurtas paminklas istorijai, kuri pagaliau gal net pirmą kartą papasakoja istorija iš vokiečių ir rusų pusių, bet iš esmės niekas nelaimi, o aukų, nors vežimu vežk. Nors filmas apie karą ir apkasus, bet iš esmės tai ideologijų karas, kuris paskutiniu metu vėl užsimezgė tarp Rusijos ir Vakarų. 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Draugiškas seksas" / "Friends With Benefits"

Sveiki, skaitytojai,

Filmo apie sekso „draugus“ tikriausiai nė nežiūrėčiau, jeigu nebūtų taip gerai įvertintas kino kritikų, kaip antai „Draugiškas seksas“ (angl. Friends with Benifits) (2011), kurį režisavo Will Gluck ir kurio esu matęs gana įsimenančią juostą „Lengvabūdė pirmūnė“ (2010). Neaušindamas savo klavišų, pasakysiu, kad šis filmas už „Lengvabūdę pirmūnę“ man patiko kiek mažiau, nes pristigo originalumo pačiame siužete. Du jauni vaisingi vyras ir moteris sukerta lažybomis, kad mėgausis seksu ir išliks tik draugais... Atsiprašau, kas čia per matyta nesąmonė? Ir vėl? Taip, nesuklydote, neįsipareigojantis seksas tiesiog komedijose tampa ypač mėgstama tema, nors, tiesą sakant, atgyventa.

Nepaisant pasikartojančios temos ir problemos, kurios apskritai nėra, nes ją sureikšmina tik scenarijaus autoriai, atrodo jau atgrasu, bet filmas vis tiek mielas. Visų pirma Justin Timberlake ir Mila Kunis neįtikėtinai gerai ir puikiai žiūrisi. Vien dėl jų dueto ir vertėjo žiūrėti. Žinoma, pirmoji filmo pusė kur kas žaismingesnė ir įdomesnė, iki maždaug tos vietos, kaip ir buvo galima numanyti, „draugai“ iš tikrųjų vienas kitą pamilsta ir tą supranta, tada nerūpestinga komedija pavirsta sentimentaloka melodrama. Visgi yra nemažai šmaikščių situacijų, kurios patiko ir tikiuosi daugeliui patiks, bene labiausiai įsimena tokie tyri ir draugiški vaikino ir merginos santykiai – tai tarsi išplėšta iš „Draugų“ serialo ir perteikta itin idiliškai, tokie draugai kartais tegali būti mergina ir gėjus, bet čia tuojau pasipila jausmų šturmas ir toliau tampa viskas daugiau ar mažiau nuspėjama.

Šiaip filmas „laikui prastumti“ tinka, neblogas ir šiaip pažiūrėjimui, bet kažko ypatingo ir originalaus tikrai nepamatysite. Tikriausiai tai nėra blogai. Filmas tiks ir patiks daugeliui komercinio kino žiūrovų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų viešbutis" / "Hotel Transylvania"

Sveiki, skaitytojai,

Neseniai susizgribau, kad nesu matęs animacinio filmo „Monstrų viešbutis“ (angl. Hotel Transylvania) (2012), o jau sukurta antroji dalis, todėl suskubau šią klaidą ištaisyti. Nors „Monstrų viešbutis“ kino kritikų buvo įvertintas gana „pusėtinai“, tačiau paprastų žiūrovų jis abejingų nepaliko, galima sakyti, manęs taip pat. Didžioji animacija kaip visada traukia prie ekranų ištisas šeimas, nes ji tokia universali, kad patenkina tiek suaugusius, tiek mažuosius. 

„Monstrų viešbutis“ turi gana patrauklų siužetą – vaizduoja Drakulą, kuris miškų glūdumoje įrengia pilį, kurioje apsistoję įvairiausio plauko monstrai, slėpdamiesi nuo žmonių pasaulio... Nors animacijoje monstrai romantizuojami taip dažnai, kad vos ne kas antras animacinis filmas yra būtent apie išgalvotas arba mitines pabaisas, bet nuo to „Monstro viešbutis“ nėra nei prastesnis, nei geresnis. Kūrėjams pavyko išgauti ir sukurti daugybę linksmų situacijų, kurie verčia kvatoti, vien dėl to galima žiūrėti ir džiūgauti, kad šiuolaikinė animacija nė iš tolo neišsikvepia ir kol kas išlieka patraukli. Žinoma, pati istorija, atmetus juokelius, gana paprasta: Drakulos dukra, kuriai sukanka 118 metai, trokšta pamatyti žmonių pasaulį ir netyčia į pilį užsuka mirtingasis, kuris sujaukia visą monstrų viešbutį ir... įsimyli drakulaitę. 

Šiaip filmas juokingas nuo pat pradžių ir čia nepajusite užtęstų scenų, veiksmo užtenka, herojai simpatiški, situacijų tirštumas puikiai „dozuotas“ ir apskritai praleidau taip smagiai laiką, kad tikrai žiūrėsiu antrąją dalį. Aišku, filmo užduotis nėra vien tik atkišti juokelių bagažą, yra ir gana įdomus, patrauklus siužetas, kuris neleidžia pamesti kelio dėl takelio.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meteora" / "Metéora"

Sveiki, kino žiūrovai, 

Visiškai kitoks filosofinis filmas man pasirodė graiko Spiros Stathoulopoulos „Meteora“ (gr. Meteora) (2012). Tiesą sakant, iki šiol negirdėtas režisierius ir negirdėta Graikijoje esantis Meteoros vienuolyno kompleksas, įsikūręs sunkiai prieinamoje uolėtoje kalnų teritorijoje. Tai nuo seno žinoma religinga vieta, kurioje iš vienuolių reikalaujama besąlygiško atsidavimo krikščionybei t. y. senajam ortodoksiškos šakos tikėjimui.

Istorija konstruojama gana labai paprastai – dvasininkas įsimyli vienuolę. Visa kita užpildoma sodriais simboliniais vaizdiniais, netgi animaciniais intarpais, todėl estetiniu atžvilgiu, juosta verta pasigėrėjimo. Filmas pribloškiamas dėl savitos kultūros bei gamtos vaizdų, kurių nepamatysite jokiame kitame filme. Savita geografinė energetika, atšiaurios uolos, senojo tikėjimo kaimo gyventojai, besąlyginis atsidavimas dvasiniam gyvenimui. Visa tai labai stipru ir įtaigu, kad net filmas tampa kone meditacinio pobūdžio, nors čia pat pasakojama savotiška Ievos ir Adomo nuopuolio paralelė, kai Dievo keliui atsidėję vyras ir moteris, po medžiu (aliuzija į Rojaus medį!), pietaudami, atsiduoda savo prigimčiai. Čia nerasite pasirinkimo melodramos, didelių vidinių dramų, išreikštų monologais ar kivirčais, viskas vyksta kone dzenbudistinėje tyloje. Nuopuolis atskleidžia žmogaus tikrąją prigimtį, kurią bando herojai užgniaužti daug melsdamiesi... Daug sodrių aliuzijų į Senąjį ir Naująjį Testamentą, simbolių, bet, tiesą sakant, pati nuopuolio drama menkai mane jaudino, o meilės pasakojimo linija nebuvo tokia įdomi ir unikali, kiek tas smagumas atpažinti vieną kitą Biblijos simbolį, na, ir žinoma, vaizdai, atmosfera.

Kur kas liūdniau buvo stebėti, kaip vietinis gyventojas brutaliai skerdžia gailiai mekenančią ožkytę, nei širdgėlos ir geidulio kamuojamą vienuolę iš Rusijos. Nors siužetas įvykių atžvilgiu skurdus, istorija sausa ir menkai išvystyta, bet viską apvainikuoja sakraliniai režisieriaus pagauti kadrai, sunkiai suvokiamas vienuolyno uždarumas ir detalės, ypač iš tinklų sunertas „liftas“, čia greit ir sakraliai plyštantis garso takelis, kuris leidžia pasimiršti, kad apskritai žiūri filmą, o ne poetinius video klipo kadrus. Filmas vertas pagarbaus žiūrovo, savotiškai ieškančio katarsio ir ieškančiojo kadre prasmių gelmės. Tai filmas, kuris mažai ką turi bendro su pramoga, todėl jis išskirtinis, gilus ir gal kai ką net sukrečiantis.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela