Filmas: "Pasivaikščiojimas" / "The Walk"

Sveiki, skaitytojai, 

Šįkart noriu trumpai pasidalyti apie daugelį sužavėjusią knygos ekranizaciją „Pasivaikščiojimas“ (angl. The Walk) (2015). Na, su režisieriumi Robert Zemeckis tikriausiai yra daugelis susipažinę, net nežinodami jo pavardės, užtenka vien paminėti jo šedevrą „Forestas Gampas“ (1994), „Kontaktas“ (1997) ar trilogiją „Atgal į ateitį“... Skubėjau pažiūrėti taip išgirtą jo naujausią filmą, tikėdamasis kvapą gniaužiančios įtampos, nuostabaus scenarijaus ir puikios vaidybos. O ką gavau?

Visgi gavau neprastą filmą. Žinote, pirmoji filmo pusė labai vargino ir trūko visgi tos žadėtosios įtampos. Herojus pasirodė labiau cirko klounas, nei tikras herojus, nors galima jau numatyti, kad finalas jam labai pasiseks, nes filmo didaktika labai primityvi – svajok ir siek savo tikslo, nesvarbu, jeigu kartais ir nesiseka. Puikus operatoriaus darbas nuo pat pirmųjų kadrų, net nesitiki, kad daugelis dalykų tiesiog sukurti kompiuteriu, jau nešneku apie prarastus Manheteno bokštus „dvynius“ per teroro išpuolį... Žodžiu, su vizualumu čia neprašausite, tačiau tas patosas nuo pat pačių mane šiek tiek nervino – holivudiška maivymosi maniera, kai herojus tiesiog preciziškai piešiamas, lyg būtų ne realus žmogus, o koks Volto Disnėjaus animacinis personažas. Nei jo sunkūs santykiai su tėvais, nei jo finansinė sudėtinga padėtis... Visa eliminuota drama ir palikta kažkokia pustuštė viltis, vien svajonės piešimas, todėl filmas kaip biografinis kūrinys neįtikina nė iš tolo. Bet...

Bet yra gerų dalykų. Po pirmosios valandos abejonių, dosnus apdovanojimas – herojus staiga tampa tikru herojumi ir pradeda pasivaikščiojimą tikrąja to žodžio prasme. Paskutinio pusvalandžio įtampa apdovanoja žiūrovą tokia erzinančia įtampa, kad tiesiog pamiršti tą naivią pirmąją valandą. Išties įtampos ir žavesio paskutiniame pusvalandyje tikrai netrūksta ir pagalvoti galima – to dar kine nemačiau! Išties vien dėl to pasivaikščiojimo ir buvo verta žiūrėti visą juostą. Puikiai pasirodė aktorius Joseph Gordon-Levitt, kuris mums ir prancūziškai, ir angliškai bėrė „kaip reikalas“, nors jo personažu nesu iš esmės patenkintas iki galo. Jo užsispyrimas pradžioje lėmė dideles ne simpatijas, atrodė tarsi pamišėlis, kuriam niekas nerūpi, tik jo pamišusi svajonė (aišku, kad daugelį gali žavėti toks personažas), bet nei dėkingumo jį supantiems draugams, nei tos meilės prancūzei merginai, koks nutašytas iš akmens, nesuprantu, kaip jį dar tokį negyvą ir atitrūkusį nuo socialinio gyvenimo palaikė aplinkiniai? Aišku, po to viskas išsibalansuoja, kaip ant to lyno. 

Taigi, nepaisant holivudinio patoso, filmas vis tiek man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pustryčiai su Skotu" / "Breakfast with Scot"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie kanadiečių filmą „Pusryčiai su Skotu“ (angl. Breakfast with Scot) (2007), kuris tikriausiai daug kam pakeltų ūpą penktadienio vakarą, kai norisi kokios nors keistos komedijos, kuri vienu metu ir jaudintų, ir truputį juokintų, kurios režisūra būtų lengva, šviesi ir kartu neįmantri – tai šis filmas kaip tik Jums. Nepaisant to, kad režisūriniu atžvilgiu per daug vidutiniškas ir pastatytas pagal visus Holivudo standartus, o scenarijus labai jau nuspėjamas, bet filmas vis tiek kažkuo žavi. Kuo? Gal tuo pačiu naiviu paprastumu.

Filmas pasakoja apie gėjų porą, kurių namuose apsigyvena Skotas (vieno iš gėjaus brolio sūnus), kuriuo jie imasi rūpintis, o tai reiškia daugybę problemų, visų pirma sudarko visą nusistovėjusią dienotvarkę, o ir Skotas pasirodo nesąs jau tipinis berniukas... Dėl jo gėjų porai tenka prisiminti savo kompleksus, ydas ir dar daug ką apie save sužinoti. Filme nestinga taiklių juokelių, bet kartu jaučiamas kažkoks keistas Volto Disnėjaus filmų kompanijos paviršutiniškumas – viskas sukramtyta iki saldėsio ir dar papuošta rožiniu kaspinu. Tiesiog stigo problematinės gelmės, tikrų herojų pojūčių, tačiau visa tai nulėmė visgi pasirinktas kalbėjimo tonas ir žanras.

Filmas nuotaikingas, šviesus, bet abejoju, kad labai įsimenantis, tačiau, jeigu norite tik prasiblaškymui – valio! Filmas kaip tik Jums.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašėlusios dvasios" / "High Spirits"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas airių režisieriaus Neil Jordan ankstyvojo periodo darbų „Pašėlusios dvasios“ (angl. High Spirits) (1988), kurį, pasirodo, vaikystėje taip pat teko matyti. Šį filmą, kai kas gali laikyti perlu, kai kas tiesiog vidutiniška komedija. Man asmeniškai šio filmo esmė glūdi pačiame pavadinime – tiesiog filmas, kuriame gyvena dvasios, tiesiogine ir netiesiogine prasme. Filmas kuo puikiausiai tinka „prieš švenčių“, kai ištisai rodomi, kad ir tie patys „Adamsų šeimynėlė“ ar „Fokus Pokus“, „Mirtis jai tinka“, „Istvuko raganos“ – helovyniniai nuotaikingi filmai, kurie skirti praktiškai visai šeimai.

„Pašėlusios dvasios“ turi tai, kas labai pavyksta Neil Jordan, kaip ir tame pačiame jo režisuotame „Interviu su vampyru“ ar „Bizantija“ – atmosfera! Kaip aš mėgstu senų pilių ir vaiduoklių atmosferą, tai šiame filme jos tikrai netrūksta! Tiesa, komedijos atžvilgiu filmas kai kada pasidarydavo lėkštokas ir pernelyg suplokštėjęs, bet visumoje išlaikė savo dvasią ir chemiją, kuri būdinga tokiems šventiniams devinto dešimtmečio filmams.

Neblogai atpažįstami vaikystės aktoriai – Steve Guttenberg, Daryl Hannah, Liam Neeson vėl leido prisiminti šių aktorių įvairiausius vaidmenis. O šiaip filmas smagus, nuotaikingas, smarkiai teatralizuotas ir, kaip bepažiūrėsite, skirtas absoliučiai pramogai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žiaurus žaidimas" / "The Crying Game"

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pakomentuoti „Interviu su vampyru“ airių režisieriaus Neil Jordan filmą „Žiaurus žaidimas“ (angl. The Crying Game) (1992). Tiesą sakant, režisierius imasi pačių įvairiausių žanrų ir daug dalykų jam pasiseka, bet vienas iš geriausių dalykų, kas jam pavyksta dramose – „permesti“ tvarkingai ir organiškai sutvarkytą scenarijaus mintį. Sako, kažkada filmas daug ką šokiravęs, pelnęs nemažai apdovanojimų, tačiau sužiūrėjau taip ramiai, lyg žiūrėčiau kone meditacinį filmą, nors su meditaciniu kiniu, neapsirikite, filmas nieko bendro neturi.

Iš tikrųjų man labiau patiko pirmoji filmo pusė, kai sugaunamas škotų ekstremistų juodaodis jankis po trijų parų nužudomas. Tylus mirtininko ir pagrobėjo dialogas stikliniame šiltnamyje kėlė išties nostalgiją seniems ir geriems psichologiniams filmams, o kai priėjo pasakojimas apie skorpiono prigimtį, tada kažkas mano smegenyse sukunkuliavo ir pagaliau suvokiau, kad gilioje vaikystėje su dėde esu šį filmą visgi žiūrėjęs. Filmas plėtoja politinį spektrą ir seksualumo tendencijas. Tikriausiai daug ką būtent ir šokiravo LGBT tema, kai pasirodo mergina beesanti vaikinu. Tiesą sakant, nė kiek nenustebau, matyt, bus sugadinę kur kas aštresni šia tema rodomi filmai. Žinote, kur kas buvo keistesni vyruko ir kirpėjos santykiai, vis mąsčiau, ar vyruko jausmai grįsti atgailavimu, ar tame yra ir kažko tyro ir tikro? Kaip heteroseksualus vyrukas nei iš šio, nei iš to ima ir įsimyli vaikiną-merginą, net nepastebi, kad lankosi seksualinių mažumų bare – tai irgi fantastika! Naivumo ar savotiško noro apgauti žiūrovą? Irgi klausimas. Žodžiu, man šie santykiai iki pabaigos taip ir liko mįsle – kur meilės impulsai, o kur atpirkimo galimybė.

Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, nors jame išties neblogas scenarijus, esama naivių niuansų, bet tas dešimto dešimtmečio pradžios dvasia, garso takelis, scenografija... Viskas kažkaip tikrai pakylėtai atrodė. Būtų išvis nuodėmė nepaminėti, kad Stephen Rea, atlikęs atgailaujančiojo vaidmenį, buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius, kaip ir jo porininkas aktorius Jaye Davidson, garsus Holivudo Queer, savo debiutu daug ką anuomet pribloškęs. Manua, filmas daug kam patiks, ypač kinomanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

Galite pasiklausyti „The Grying Game“ dainos:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Purpurinė kalva" / "Crimson Peak"

Sveiki, skaitytojai,

Oi, su kokiu nekantrumu lakiau naujausio Guilliermo del Toro režisuoto filmo „Purpurinė kalva“ (angl. Crimson Peak) (2015), kuris žadėjo kažką panašaus į klasikinio siaubo žanro atgimimą su naujų technologijų galimybėmis, savotišką „Kiti“ (2001) atgimimą. Na, kas tik nesimpatizuoja seniems siaubo filmams, kur herojai blaškosi po pilną vaiduoklių pilį ir kiekvienas krepštelėjimas tampa baisus ir pilnas įtampos. Toks, regis, turėjo būti šio režisieriaus sugrįžimas, o anotacijoje pavartotas žodis „šedevras“ tiesiog papildantis lūkesčius, kad kino kūrėjas pagaliau atsigręžė į gilaus kino ištakas ir pristatys kažką panašaus į savo tikrą šedevrą „Pano labirintas“. O ką besakyti apie parinktus fantastiško lygio aktorius?

Žinoma, anotacija liko reklaminiu triuku, o mano viltys sužlugdytos per pirmąsias 30 minučių. Siužetas pasirodė banalokas ir pernelyg nuspėjamas. Norėjosi apskritai gelmės, personažo vidinio pasaulio, kokį pavyko išgaubti „Pano labirinte“, o dabar beliko bergždžias scenarijus su stulbinamu operatoriaus darbu. Žinoma, filmo atmosfera – nuostabi. Visos tos spalvos, dekoracijos, kostiumai, o jau to smengančio namo gražumas, kad vien sienos ir įkiužęs stogas turi tiek papasakoti, kad galėtum tiesiog paskui operatorių vaikščioti ir vaikščioti. Visas kitas lygmuo – smarkiai nuviliantis. Kriminalinio pobūdžio nuspėjama istorija – tėvas miršta, jauna naivi dukrelė išteka už nedorėlio, nedorėlis pamilsta naiviąją, tačiau turi blogų įsipareigojimų, truputis žudynių, truputis vaiduoklių ir viskas. Labiausiai paviršutiniškas atrodė ne scenarijus, kiek veikėjų loginiai veiksmai, literatūriniai dialogai, nenatūralumas. Jeigu kastuvu trenki gelbėdamas savo gyvybę, tai nereikia Šekspyro cituoti, nes atrodo labai prastai, dar prasčiau atrodo, kai priešas sustingęs klausosi kone monologo, nors žino, kad tuoj gaus kastuvu per galvą. O ką jau kalbėti apie tai, kad Edita vos pastovi ant kojų, o po brolio padūrimo, jau po pusvalandžio tiesiog sveikut sveikutėlė bėgioja koridoriais, padurta priešė galėtų dar ir visą bulvių lauką nukasti – tiek sveikatos! Tiesiog ta žudymo ir frazių dinamika labai netiko filmui, suprantu, jeigu tai būtų teatras, bet dabar...

Arba visai nelogiška, kam reikėjo piktadariui padurti žmonos brolį, kad pavaidinti prieš seserį penkioms minutėms, jeigu jis galėjo susidoroti su ja be apgaulės? Tiesiog daug tokių slidžių teatro vertų scenų. Suprantate, atmosfera tokia nuostabi, o veiksmų dinamika ir siužetas eina „pažeme“. Labai gaila, kad filmas galėjęs būti šedevru, tapo vidutiniu filmu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela