Daug kino kritikų
pagyrų sulaukusi John Crowley ekranizacija „Bruklinas“
(angl. Brooklyn) (2015) šių metų
nominacijų sraute neliko nepastebėta, aktorė Saoirse Ronan jau nominuota „Auksiniams
gaubliams“ kaip geriausia aktorė, tikriausiai neišvengs jos pavardė ir kitų
apdovanojimų. Na, filmas pasakoja apie 1950-ųjų metų airius, kurie persikėlę į
JAV bando susirasti laimę ir įsitvirtinti. Istorijos centre – jauna ir kukli
airė, kurią pakeičia Bruklinas ir naujos mados, naujas kultūros ir bendravimo
supratimas. Mergina pereina sunkius adaptacijos laikotarpius, kurie ją
suformuoja kaip laikmečio asmenybę, o galiausiai ji suranda ir savo gyvenimo
meilę...
Išties tai gana,
sakytume, sentimentali ir paprasta vargšės Pelenės istorija, tačiau kino
režisierius pasirūpino, kad filmas būtų įsimintinas. Visų pirma jis išsirinko
puikią aktorę, tiesą sakant, vien dėl jos filmą ir žiūrėjau. Kitas dalykas –
tiksliai ir įdomiai rekonstruotos laikmečio tendencijos – mados, moterų elgesių
pakitimai, ištisas nelaimingų emigrantų ir skurstančių airių istorinis kontekstas,
besikeičiantis Niujorkas, daugiakultūriniai klodai. Labai stilingas ir gražus
filmas, kur apgalvotos detalės, kostiumai, dialogai, kurie visada balansuoja
ties kultūriniais susikalbėjimais-nesusikalbėjimais. Personažas nenuobodus,
evoliucionuojantis, bręstantis tiesiog akyse ir nesijaučia statiškumo.
Intymi, lyg ir paprasta
moters brendimo istorija, papasakota itin skoningai. Pasigėrėjimas klasikinio
kino mėgėjams ir tiesiog gero kino mylėtojams.
Tikriausiai jau
sužiūrėjau visus, kokie tik yra iki šiol pasirodę kanadiečio jaunojo kino
korifėjaus Xavier Dolan filmai, paskutinis iš jų buvo „Kino pavasario“
perliukas pavadinimu „Mamytė“ (angl.
Mommy) (2014). Režisierius niekaip
neišsikvepia ir jau šiuo metu mums ruošia net dvi naujas juostas, viena iš jų
bus su anglų garsiais aktoriais, o kitas – su garsiausiais prancūzų aktoriais,
režisieriui dar ne teko dirbti su mega žvaigždėmis, nekantrauju pamatyti
naujausius jo darbus, o štai „Mamytė“ vėlgi mane mielai nustebino, kad beliko
tik džiaugtis kiekvienu kadru iki paskutinio kadro.
Kaip visada Xavier
Dolan nevengia provokuoti, intymiai balansuodamas tarp žmogaus ryšių, šįkart
jis lyg ir grįžta iš dalies prie savo debiutinio filmo „Aš nužudžiau savo
motiną“ (2009) ir vėl gliaudo sūnaus ir motinos santykius, tik skirtumas toks,
kad nebėra homoseksualumo motoro, kuris visada būdavo būtinoji šio režisieriaus
filmų dalis. Tačiau nuo to intrigos nemažiau, nes santykiai tarp hiperaktyvaus
išstypėlio ir infantiliosios motulės tikrai nėra tipiniai – abu atbukusiais
„galais“, pavojingais svinguojantys
tarp seksualumo, brutalumo ir atsakomybės stokos. Į šių santykių mazgą dar
įsivelia ir smarkiai mikčiojanti kaimynė, kuri tampa pavojinga jau
nusistovėjusių santykių vandenyje. Sutrikusio elgesio Stevenas tiesiog daugelį
šokiruoja savo neatsakingu ir brutaliu elgesiu, dar labiau – motinėlė, kuri
visa tam lyg ir pritaria. Žodžiu, sudėtingi motinos ir sūnaus santykiai, grįsti
socialinių įgūdžiu stoka, paverčia juos komiškais, bet kartu sau ir aplinkai
pavojingais personažais. Tiesiog neįtikėtinai gera vaidyba, tiek jaunojo
Antoine-Oliver Pilon, tiek puikiosios kaimynės Suzanne Clement, bet per vis labiausiai
įsiminė nerealioji mamytė, kurios vaidmenį sukūrė jau ir kituose režisieriaus
projektuose dalyvaujanti Anne Dorval.
Šiaip filmas
įtraukiantis, neeilinis talentas pasakoti, rodos, apie tokius paprastus ir
kartu sudėtingus dalykus, kaip šeimos santykiai. Ir dar taip užburiančiai, kai
atrodo, jog netrukus kažkas įvyks išties pavojingo ir nedovanotino. Kaip visada
nuostabus garso takelis, kuris tampa kadrų poetikos elementu, šįkart buvo
pasistengta ir su netipiniu vaizdo formatu, kuris susiaurina ir kartu išplečia
pasakojimo ribas. Tiesiog lenkiu galvą.
Dalia Staponkutė. „Iš
dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“. – Vilnius: Apostrofa, 2014.
Sveiki, skaitytojai,
Antroji Dalios
Staponkutės Iš dviejų renkuosi trečią: mano
mažoji odisėja knyga pasirodžiusi po septynerių metų pertraukos, galima
sakyti, smogė kaip angies kirtis: 2014 metų kūrybiškiausia knyga, 2015 metais
skirta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija, gausa
profesionalių literatūros kritikų recenzijų prestižiniuose literatūros
leidiniuose ir dabar turi realius šansus tapti Metų knyga. Štai jums ir visa knygos pergalinga odisėja per
lietuvių literatūrą, todėl tiesiog nebeištvėriau, įsigijau vieną geriausių
pastarųjų metų, kaip teigiama, lietuvių grožinės literatūros knygų.
Pirmoji pažintis su D.
Staponkutės kūryba gana maloni, knyga švelni, moteriška, filosofiška, ieškanti tvirtų
būties pamatų ir kartu nevaržomai keliaujanti kaip smiltelė po pasaulį. Sunkoka
apibrėžti visos knygos žanrą, tačiau akivaizdu, jog tai galėtų būti autobiografinė
eseistika, nevengianti asmeniškumo ir realių autorės gyvenimo faktų: dukros,
miestai, kaimai, studijos, namai Kipre, santykiai su vyru ir t. t. Daug
filosofinių retrospekcinių pasakotojos grįžimų į anuos laikus, kai ji išvažiavo
iš Lietuvos į Peterburgą studijuoti, prisimenami dukrų auklėjimo ypatumai ir,
žodžiu, visa nepaprasta kasdienybė, kuri gaubia autorę. Per jos sąmonę „persimala“
nugyvento gyvenimo ir laiko įvykiai ir įvyksta atsargus vertinimas,
įsivertinimas, ieškant Aš
identifikuojančiojo faktoriaus. Tą faktorių D. Staponkutė intuityviai užčiuopė
besiblaškydama tarp dviejų kultūrų ir šalių (Lietuvos ir Kipro) ir šis
atskaitos taškas, kuris žymi kiekvieno iš mūsų tautinį identitetą, yra mūsų gimtoji
pirmųjų namų kalba. Būtent kalbą autorė iškelia kaip pagrindinį kultūrinį
skirtumą ir tik vėliau fizinius žmonių parametrus, juos tekstuose gretina,
lygina, pateikia kultūrinių paralelių. Pasakotoja nuolat tekste užduoda sau
klausimą, tačiau niekada neatsako: ar jos Aš
pasikeistų, jeigu ji imtų rašyti graikiškai? Kaip kalba, kaip mąstymo ir
suvokiamo pasaulio priemonė pakeičia žmogų ir ar apskritai pakeičia.
D. Staponkutė grožinius
tekstus rašo išskirtinai tik lietuvių kalba, nors išsilavinimas leidžia jai tai
daryti ir rusų, ir graikų, ir anglų kalbomis. Kipre dirbdama vertėja ji savo „profesijos
gaires atneša“ ir į savo tekstus, daug įdomių įterptų graikiškų žodžių tiek jų rašmenimis,
tiek lotyniškomis raidėmis, tiek skliaustuose versdama lietuviškai. Tokie tekstiniai
inkliuzai įdomūs ir egzotiški, leidžia tiesiogiai skaitytojui pagliaudyti
graikų kalbos molį, tačiau džiugu, kad autorė nepersistengė jų kiekybe, nes
kiekviename sakinyje po graikišką inkliuzą, pripažinkime, būtų pernelyg
nemalonus skaitymas, prilygstantis ne pažintiniam beletristikos skaitymui, bet
akademinei studijai. Eseistikos autobiografiškumą visgi kai kada gožia
pažintinė publicistika, kuri galbūt ne visiems patinka, kai renkamasi grožinę
lektūrą, tačiau ji tokia suasmeninta, kad retai primena gido vedžiojimą po
Kipro politines periferines ribas, bandant suvokti, kaip sala tautiškai ir
geopolitiškai pasiskirsčiusi.
Rašytoja, filosofė, vertėja Dalia Staponkutė.
Kalbant apie knygos
struktūrą, ji neatsiejama nuo leidyklos Apostrofos
komandos sukurtos neįtikėtinai kokybiškos poligrafijos – negelstantis „sunkus“
popierius, solidus ir patikimas knygos viršelis su antikiniais motyvais, aukso
įspaustomis raidėmis ir, žinoma, knygos nespalvotų fotografijų iliustracijos,
kurios perskiria penkis svarbius knygos struktūros žingsnius, anotacijoje dar
minimus kaip autorės gyvenimo kryptys. Kiekviename eseistiniame žingsnyje,
skyriuje yra formuojama centrine problema, kuri dar skaidoma į smulkius
eseistinius pasakojimus, ieškant naujų pasakotojos žiūros taškų ir kartu visuminio
problemos bendrumo, pvz., pirmasis skyrius Judėjimas
ratu formuoja motinos ir dukters ryšį per dviejų šalių kultūrinį auklėjimo
aspektą. Pasakojimai, kaip autorė mokė dukras lietuvių kalbos, kaip dukros
priėmė jos metodus, kaip važiuodavo nugyventi lietuviškų vasarų ir t. t.
Kartais neapleidžia jausmas, kad pasakotoja konkuruoja su Kipro kultūra,
stengdamasi dukroms pasukti upės tekėjimo vagą, tikriausiai autorei apskritai
kaip humanitarei buvo nepaprastai svarbu, kad dukros gautų lietuvišką kalbinį
ir kultūrinį imunitetą, tiesa, neaišku, ar daugiau dėl pasakotojos noro „pririšti“
dukras prie savęs, ar dėl pačių dukrų gerovės, bet kokiu atveju, nekyla
abejonių, kad nuveiktas didžiulis auklėjimasis darbas.
Lygiai taip pat ir kiti
skyriai bei kryptys, autorė ne tik apsiriboja maršrutu Kipras–Lietuva ir
Lietuva–Kipras, ji ir jos pasakojimai keliauja po platųjį pasaulį, aprėpia daug
asmenybių, jų kultūrines patirtis t. y. kelionės į JAV, Istambulą ir pan.
Visoje kelionėje ieškoma tai, kas sunkiai įvardijama verbaline kalba, bet
filosofiškai suprantama, kad ieškoma tapatumo ir paralelių tarp kultūrų ir,
žinoma, savo asmeninio atskaitos taško. Čia Turkija lyginama su Kipru, JAV su
Lietuva ir Kipru ir atvirkščiai, todėl per eseistiką užmetamas daugiakultūrinis
tinklas „ant pasaulio“, suvokiant skirtumus ir panašumus tarp visų pasaulio
tautų, bet tikriausiai knygoje svarbiausia pasakotojos būsena, kuri primena
periferinę tuščiavidurę erdvę, nei ji kada nors bus tikra kiprietė, nei kada
nors vėl bus „normali“ standartinė lietuvė. Toji tarpinė periferinė savasties identiteto
būsena, norėtųsi dar pasakyti būklė, siejasi su knygos pavadinimu apie
pasirinkimą. Pasirinkimo nebėra, yra tik keista nesvarumo būsena, kuri
išreiškia daugiakultūrinį įsisąmoninimą ir savęs suvokimą kaip pasaulio
pilietę. Žinoma, Z kartos atstovams tai padaryti kur kas lengviau, tačiau
užaugus Sovietų Sąjungoje ir savo namus bei tėvynę ilgą laiką suvokus kaip
bazinį savo identiteto rezervą, išties sunku matyti, kaip lūžta ir trupa
senosios vertybės ir ateina naujas pasaulio persitvarkymas.
Daug tekstuose kalbama
apie savo mito kūrimą ir savo „paveikslą“ kitų sąmonėje, kad ir kaip save
suvoktume, mus visada mato ir matys kiekvienas vis kitaip. Brazilų rašytojas
Paulo Coelha Alchemike metaforiškai
rašė apie asmeninę žmogaus legendą, panašiai galima suvokti savo mito kūrimą ir
D. Staponkutės knygoje. Mes vis laužome stereotipus, suokiame apie tai, kaip
svarbu nusimesti kultūrinius barjerus ir kiekvieną priimti kaip savą, tačiau
kuriant savo mitą, suvokiant save vis dar be galo svarbu apčiuopti savo šaknis,
vis dar gajus troškimas turėti savo tėvynę, identifikuoti save per kalbą, per
tai, kur tu eini, ką darai, sakai, reflektuoji, galiausiai ką myli ir vertini –
šita bazė esi tu, tai tavo likimas, tavo mito variklis.
Neįmanoma nepaminėti D.
Staponkutės rašymo kokybės. Teksto lengvumas, kalbant apie tokius dvasinius ir
fizinius migracijos procesus, „išausta“ su kantrumu, neapsunkinant nei minties,
nei sakinių struktūros. Priešingai, tekste juntama pasakotojos moteriškumo ir
motiniškumo galia, kažin koks „pritraukimas“ skaitytojo arčiau savo balso,
vartojant „minkštąją kalbą“, kad ir toks paprastas žodis „babytė“ daug ką
pasako apie autorę, jos ryšį su lietuviškąją gimine, o nuolat kalbėdama apie
žmogiškąjį ryšį, vartojama daug švelnių būdvardžių ir veiksmažodžių taip
smarkiai nutolusių nuo kurį laiką įsiėdusios ciniškos ir vien tik absurdą
užkabinančios, gyvenimo beprasmybę afišuojančios literatūros. Žodis tampa D.
Staponkutės santykiu su savo mintimis, norima „permesti“ informacija, o kartu
užmegzti santykį su skaitytoju.
Graži, jauki ir įdomi
knyga, kurioje tikriausiai įdomiausi, žvelgiant jau visai paviršutiniškai, tie
kultūriniai „perliukai“, kuriuos galėtume įvardyti kaip egzotiškais
kultūriniais niuansais, iš kurių gimsta patys tikriausi anekdotai, o kai kada
ištisi ir solidūs filosofiniai traktatai.
Nauji metai, nauji šposai, pasakytų tikriausiai koks Juozas
Erlickas. Tikriausiai šiandien vienas juokingiausių pokštų buvo itin labai
taiklus apie šulinius, kuris skamba maždaug taip: kodėl vaikai mėgsta didelį
šaltį, ogi todėl, kad užšąla šuliniai... Juokiausi be jokios sąžinės graužaties,
nes juokelis itin taiklus, juodo humoro, turint galvoje, kad tėvas į šulinį
neseniai sumetė du savo vaikus ir sukėlė visą Lietuvą, tiesiogine to žodžio
prasme, ant kojų ir piktų liežuvių. Vieni ėmė suokti, kad grąžintų mirties
bausmę, dar kiti užsipuolė socialines tarnybas, dar kiti – alkoholį, pabėgusią
žmoną, kaimynus ir netgi mūsų visagalį Viešpatį. Pamanykit, lyg mirties bausmė
ką nors pakeistų. Nė vienas plaukelis nesuvirpėtų provincijoje, jeigu ir
grąžintų, nes kas gėrė, tas gers, kas gainiojo žmonas ir vaikus su kirviu, tas
gainios ir toliau. Jeigu socialinės tarnybos dirbtų pilnu pajėgumu, tai
kaimuose praktiškai nebūtų vaikų, nes visus juos supakuotų ir išvežtų norvegų
gėjams ir lesbietėms, o mieste nors kiek pasiturintys, vaikų, kaip žinia,
nebegimdo, nes pasigimdžius, nebebus kaip dirbti ir teks skursti, keltis į
kaimą... Ir visgi tas socialinis gyvenimas, jis suniokoja žmones, nutekina
kraują iš šalies.
Ir iš tikrųjų, ką
veikti ten kaime. Mano dėdė, kuris pernai pardavė kone dešimt jaučių, gavo grašius
ir pasakė, kad daugiau nebeaugins, nes nebeapsimoka. Geria ir jis, tik žmonos
negainioja aplink sodybą, veikiau žmona jį už gėrimą. O geria iš tos begalinės
laimės, kad nieko nebeliko, kad nieko nebemoka daryti, o tai ką mokėjo
geriausiai, seniausiai niekam nebereikia. Ir visos sodybos ten kaip kapinės,
kiekvienam lange po girtą nuliūdusį veidą, įstrigusį be žinios ir ateities pasaulyje,
savo pačių kalėjimuose. Ne ką geriau ir tame mieste, kuriame sakysite
triumfuoja vidutinė klasė visą gyvenimą aukodami savo nemylimam darbui, todėl
vaikšto pikti, nuolat burnodami ant viso pasaulio. Kaip tik skaičiau Dalios
Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią“, kur ji šmaikščiai, bet tiksliai
užfiksavo, kad lietuviai savo šalyje gyvena tik tam, kad dirbtų, o graikas
dirba tik tam, kad išgyventų, nes nėra būtinybės gyvenimą iššvaistyti
nemėgstamam darbui. Mums moka grašius, skurstame ne tik materialiai, bet
pragerdami savo dvasią. O ko negerti, jeigu niekur tavo rankos nebereikalingos?
Tik gerti juodai ir piktai, metant vaikus į šulinius, kad nebebūtų to prakeikto
rytojaus, kai vėl prablaivėjus teks galvoti, kaip juos išmaitinti, kaip
susimokėti tuos varganus mokesčius, išklausyti žmonos eilinius priekaištus.
Manote, iš gero gyvenimo tas vyras prasigėrė ir nužudė savo vaikus? Mūsų,
Lietuvos vaikus? O mes trokšdami dar daugiau mirčių, suokiame apie mirties
bausmę... Kokie mes visgi bejėgiai, žaizdas gydome naujomis žaizdomis. Jei skauda
viena ranka, kandame į kitą, kad tik būtų blogiau.
Ir ta nutrinto šulinio
fotografija, vaikų kapas, iš žiniasklaidos į žiniasklaidą nešama bauginti ir
rodyti mums, kokie esame bejėgiai. O kitame puslapyje, tame pačiame portale,
kur lieknėjančios „žvaigždės“ ir vaistai, ir majonezas, ir degtinė, ir J. Valančiūno
tritaškis... Toje pačioje linijoje, plokštumoje mirtys ir dar ta kuriozinė fotografija
iš Dubajuje degančio dangoraižio, kur įsimylėjėlių pora fotografuojasi mirčių
fone, talpina į Facebook‘ą ir dėkoja
už nuostabų naujametinį reginį, net nežinodami, kad tai ne fejerverkai, o
vienas didelis liepsnojantis pagarabas.
Taigi. Ne viskas yra taip, kaip kartais atrodo. Vaikų mirtys tėra tik pasekmė ilgai
stuksentos ir skaudančios sielos, sugniuždytos kapitalizmo, valdžios abejingumo
ir beprasmybės. Ak, jeigu visi tik gimtų verslininkais ir chamais, gal net nereikėtų
nei tų šulinių, laktume vien šampaną iš paauksuotų unitazų ir sprogtume iš
puikybės ir pasipiktinimo, kodėl kiti nesugeba prasimušti, taip, kaip tai
padarėme mes.
