Filmas: "Įkalintasis" / "Starred Up"

Sveiki, skaitytojai,

Tamsi ir brutali britų režisieriaus David Mackenzie drama „Įkalintasis“ (angl. Starred Up) (2013) netikėtai tapo tikru kino atradimu. Filmas pasakoja devyniolikmečio patekimą į vyrų kalėjimą, kuriame galioja savos taisyklės, o vaikinas sadistiškai netvardo pykčio, todėl nuolat yra taranuojamas apsauginių, kol galiausiai patenka į pykčio tvardymo kalėjimo būrelį... Atrodytų, lyg ir nieko įdomaus, lyg ir nieko naujo. Dar vienas eilinis filmas apie tą patį. Apie vyrų kalėjimo taisykles ir pyktį, tačiau beregint filmas prikausto neįtikėtinai puikia režisūra.

Tiesą sakant, režisierių jau pažįstų iš jo puikaus filmo „Tobulas jausmas“ (2011), šįkart jis griebiasi išties sudėtingos temos – kalėjimo gyvenimo, tačiau tik filmui įpusėjus, tampa aišku, kad režisieriui kur kas labiau rūpi ne kalėjimo užkaboriai, tačiau veikėjų psichologinė veiksmų paradigma. Priežastis, kodėl pagrindinis veikėjas yra toks, koks yra. Tėvo ir sūnaus santykiai tampa atramine šios istorijos dalimi, jų sutrūkinėjęs ryšys veriasi per sūnaus psichologinius veiksnius. Kraujo ryšys, įvilktas į brutalias kalėjimo sąlygas, pateikia gana netikėtą filmo gelmę, o ką jau kalbėti apie Jack O‘Connell vaidybą – ji pribloškiamai įtaigi ir atidirbta kiekvienam kadrui itin profesionaliai. Filmas neprimena serialo „Oranžinė – tai nauja juoda“, šis filmas absoliučiai be komedijos elementų, netgi sakyčiau primena pačias juodžiausias ir įtaigiausias istorijas apie kalėjimą. Visų pirma lenkų filmą „Simetrija“, taip pat kažkiek ispanų juosta „Kamera 211“.

Filmas tikriausiai turėtų patikti ir serialo „Ozas“ gerbėjams, bet apskritai tai silpnus nervus dirginantis filmas, bet geroji jo pusė yra ta, kad jis ne tik sudirgina, bet ir kažin kaip ypatingai sudrebina sielą. Įdomu ir tai, kad filmas tiks ir vidutiniam žiūrovui, kuris galbūt kažin kokios šeimyninės dramos ir nelabai pamatys, bet bent galės pasimėgauti (kažkodėl ypač vyrai tai mėgsta) sadistiniais kalėjimo veiksmais. Negaliu duoti mažiau, nes filmas absoliučiai mane „paėmė“. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.4

Interviu su aktoriumi Jack O‘Connell ir filmo režisieriumi:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marina Stepnova "Italų pamokos"

Marina Stepnova. „Italų pamokos“. – Vilnius: Tyto alba, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Grynas skaitymo malonumas atsiranda tada, kai jauti, kaip gerai ir sodriai tirpsta tekstas tarp akių, o istorijos pasakojimas smelkiasi per vaizduotę į visas kūno ląsteles. Gal kiek poetiškai pradėjau kalbėti apie naują lietuvių kalba rusų rašytojos Marinos Stepnovos knygą Italų pamokos, tačiau kitam neturiu žodžių, kaip tik tam geram jausmui, kai skaitai ir nesigrauži nė dėl vienos laisvos minutės praleistos veltui, nes Tavo rankoje gera knyga. Gal ne tiek gera knyga, kaip norėtųsi pasakyti, teisinga knyga ir teisinga literatūra, kur popsas nunykęs kaip piktžolė, kur sakinio skambumas ir stilius persismelkia netgi per vertimą ir pasiekia gurmaniško teksto ištroškusį skaitytoją.

Tiesą sakant, tarp lentynų nereikia knygynuose paklysti. Yra tokia Marina Stepnova, yra tokia knyga kaip Lazario moterys (pirmiau išleistas romanas) ir yra Italų pamokos. Daugiau nieko lyg ir nereikia žinoti intelektualiam skaitytojui, tiesiog tik tai, kad reikia įsigyti ir perskaityti šį romaną. Man asmeniškai nepatiko lietuviškas knygos pavadinimo variantas – Italų pamokos, kuris skamba pernelyg banaliai, lyg koks nesusipratimas, genialumas po šiurkščiai apgaulingo ir nedovanotino pavadinimo, kurį galima supainioti su apskritai italų kalbos pradžiamoksliais vadovėliais. Ir kurių galų pavadinti Italų pamokos, jeigu vertimas kuo puikiausiai tiktų Bedieviškas skersgatvis, kone Bulgakovo demoniškumas? Pati autorė, kuri buvo išskirtinė Vilniaus knygų mugės viešnia, tik gyrė, kad visgi Italų pamokos teisingas pavadinimas. Tebūnie. Gerai knygai pavadinimas gal ne tiek ir svarbus, juolab kad pagal turinio sąsajas Italų pamokos irgi turi nemenko simbolinio ryšio. 

Tikriausiai neišvengsiu lyginimo su ankstesniu autorės romano Lazario moterys, kuris sulaukė itin puikių tiek skaitytojų, tiek literatūros kritikų įvertinimų. Na, M. Stepnova nenusileidžia Italų pamokomis savo pirmtakui. Tiesą sakant, buvo galima tikėtis prastesnės knygos, juolab, kad Lazario moterys buvo storesnė knyga, apimanti trijų kartų pasakojimo sagą, o Italų pamokos priešingai – tarsi turėjo būti susitraukęs išbadėjęs kurmis. Bet nieko panašaus. Įspūdis stiprus ir sodrus nuo pat pirmųjų romano puslapių, pasakojimo talento kibirkštys – gaminama baklava ir verdama vyšnių uogienė, o šalia įtaigiomis sąsajomis tarp virtuvės veriasi „verdamas žmogaus likimas“. Vėliau pasakojimas apleidžia virtuvę ir tokiu pat sodriu stiliumi ir maniera pasakojamas Ogariovo likimas nuo mažumės iki pirmųjų senatvės spindulių. Tiesą sakant, autorė, kaip ir Lazario moterys, mėgsta savo personažus „užauginti“, brėžti tikslias ir subtiliai skaudžias veikėjų biografines linijas, kurios vėliau atliepia veikėjų charakterius suaugus. Autorė suteikia veikėjams ypatingų kažin kokių sunkiai įvardijamų galių. Jos veikėjai kažkaip demoniškai talentingi, sutverti turėti paskirtį pasaulyje – Ogariovas talentingas gydytojas, Ania – geba prasiskverbti į pamišėlių sąmonę ir juos atskirti, Malia – apskritai laisvo pasaulio siekiamybė, beprotybė.

 Rašytoja Marina Stepnova.

Italų pamokos turi ko pasiūlyti. Visų pirma istorinį kontekstą. Autorė neabejotinai myli Rusiją su visais politiniais brokais, pralietu krauju ir džiaugsmu. Sovietinis slenkstis, perėjimas prie Putino polinio klimato yra ir Ogariovo gyvenimo kartos žmonių lūžis (autorės irgi). Suvokimas, kaip ideali visuomenė griūva, prasideda atšilimas, tačiau gilioje sovietinėje stagnacijoje glūdinti Ogariovo sąmonė nė nesuvokia atsivėrusios laisvės. Jo dvasinis sąstingis užsikonservavęs toje politinėje sistemoje, kažkada tėvo užverstoje knygoje apie Italiją, uždraustas laisvės pažinimas. Apskritai Italų pamokos pavadinimą galima sieti su pamokomis atsikratyti sovietinių rudimentų, grandinių, kai pamažu mokomasi mėgautis gyvenimu, pramušant nusistovėjusias normas, todėl Ogariovas kone pakvaišta dėl dvigubai jaunesnės Malios, ryžtasi kardinalioms permainoms – pakeičia darbą, palieką bevaikę žmoną... Tos sąmonės virsmo ir savotiško „tikrojo ruso“ tapatybės praradimas tampa lyg siūlo kaišiojimas pro adatos skylutę – skausmingas, kol veikėjas galiausiai išsivaduoja nuo dvasinio sąstingio. Visų pirma nuo vaikystės traumų, ypač savo ir tėvo destruktyvių santykių, armijos laikų, pasirinkimo dėl nepatinkančios profesijos kaip kaltės jausmo atpirkimo ir dar daug kitų subtilių dalykų, kurie rodos, tokie savaime suprantami, tačiau M. Stepnova tai taip perteikia tekstu, lyg veikėjai turėtų savo atskirą karmą, savo matricos programą. Veikėjų gelmės, jų psichologiniai poelgiai, biografijos tokias įtikinamos, kad kartais atrodo, jog rašytoja jų nevaldo, tai jie patys prašosi užrašomi autorės.

Romane yra puiki pasakojimo turinio ir stiliaus dermė. Nors autorė viename interviu prisipažino, kad be gero stiliaus, geras turinys nieko nereiškia, tačiau pačiai pavyksta per stilių perteikti gerą pasakojimą, paremtą ne tiek įvykiais, kas apskritai vakarų literatūrai būdinga, o veikėjų biografijomis. Nesunku į knygą įsijausti, ypač dabarties viduriniosios kartos skaitytojams, kadangi iš esmės aprašomas politinis ir žmonių kartos dvasinis virsmas gana laisvai tapatinamas su mūsų tautos ir kartos permainomis. Išsivadavimas iš sovietinių mazuto teršalų ir ideologinio melo puikiai atpažįstamas ir mūsų tautai – slavų ir baltų kultūros nuolat buvo šalia viena kitos, patirtys labai panašios išsivadėjus iš sovietinio bloko.

Perskaičius Italų pamokas, bemaž noriu pasakyti, kad ji patiko labiau nei Lazario moterys. Gal ir ne. Man šie romanai lygiaverčiai, tiesiog skaitymo tempas buvęs nevienodas. Italų pamokas prarijau, o Lazario moteris „minkiau“ mėnesį dėl laiko stokos, todėl skaitymas su pertrūkiais nulemia ir kitokį santykį su knyga. Nepaisant skaitymo ypatumų, Marina Stepnova yra ryški ir puiki rašytoja, turinti ne tik puikios pasakotojos talentą, bet ir, sakyčiau, absoliučią kalbos klausą. Daug kas gyrė Lazario moterų Sigito Parulskio vertimą ir kažkaip šįkart pagailėjo gerų žodžių Lolijai Spurgienei. Lolija Spurgienė išvertė taip pat labai gerai tekstą, net buvo galima dovanoti tokias pasitaikančias kalbos kultūros klaidas kaip antai „pačio“ vartojimas, kai kur šiaip teksto rikto klaidų, tačiau jų labai nedaug, svarbiausia pajutau ne ką prastesnį nei S. Parulskio vertimo kalbos skambesį, kuris galutinai užtepė ant romano baklavos rimtos ir gurmaniškos literatūros glaistą. Reikia manyti, kad leidykla vers ir kitas autorės knygas. 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Auka" / "Victim"

Sveiki, skaitytojai,

Užkietėję kino gerbėjai neretai būna pamišę dėl senojo nespalvoto kino! Ir iš tikrųjų, tas kinas, kad ir kokie filmai pasirodytų panašūs vieni į kitus, kad ir kokios teatralizuotos scenos bebūtų, man asmeniškai, visada kelia kažin kokią nostalgiją, kai vyrai susirenka aptarti reikalų kokiame gėlėtu gobelenu apmuštame darbo kabinete, rūko cigarus ir gurkšnoja burboną arba viskį. Vienas iš to laikmečio filmų yra „Auka“ (angl. Victim) (1961), kuris puikiai iliustruoja klasikinio kino manierą – hiperbolizuotas simfoninis garso takelis, daug dialoginių scenų, alkoholis, rūkalai, šeimos santykiai... Viskas lyg ir gražu, viskas lyg ir miela, tačiau filmas „Auka“ iš esmės tapo revoliuciniu filmu. Jis vienas pirmųjų vaizduojančių homoseksualų gyvenimą kine. Po šio filmo pasirodymo Britanijoje buvo pakeisti įstatymai dėl homoseksualių santykių, mat iki tol jie buvo laikomi kriminaliniu nusikaltimu, už kuriuos bet kas galėjo šantažuoti ir laviruoti tarp pinigų ir teisėsaugos.

Filmas „Auka“ būtent akcentuoja savo siužetinėje linijoje to meto nepavydėtiną homoseksualių vyrų padėtį visuomenėje. Detektyviniais elementais sukurtas filmas vaizduoja vedusį vyrą, kuris turi puikią atsidavusią žmoną, puikų teisininko karjerą, tačiau įsipainioja į homoseksualius santykius, kadangi veikėjas negali užgniaužti savo tikrosios prigimties... Galiausiai vyras turi pasirinkti: ar būti pasislėpusiam ir bandyti neigti save visuomenėje, ar bandyti kažką visgi keisti, aukojant ne tik karjerą, bet ir visą asmeninį gyvenimą. Filmas ne tiek detektyvinis, kiek apie sąmoningą apsisprendimą būti tokiam, kokiam norisi būti. Kiek keista visą šią temą matyti kine dar tokiais puritoniško kino dešimtmečiais, tačiau savo istorija ir vaizduojamu dešimtmečiu filmas panašia tema priminė kitą puikų filmą su aktore Julianne Moore „Toli nuo Rojaus“ (2002) – tipiškas laikmetis, tačiau režisūros maniera jau gerokai pakitusi.

Gal kam pasirodys tema, kaip dabar populiaru viskam, kas nepatinka, taikyti terminą „propagandinė“, tačiau nepaisant jos, siūlau filmą pasižiūrėti kaip visai rimtą kino perliuką su puikia režisūra, gerai suderinto detektyvinio elemento su visuomenės aktualiomis tapatybės ir jo pripažinimo klausimais. Šioje juostoje išlikusios visos puikaus senoje gerojo filmo nostalgijos. Gal kai kas atrodo pernelyg teatralizuotai preciziška ir pernelyg demonstratyvu, kaip pvz., susinervinusio veikėjo pypkės sukiojimas rankoje arba skruostikaulio raumens trūkčiojimas, kai iš tikrųjų pagal šiuolaikinį modelį personažas turėtų kaip tik neišsiduoti žiūrovui, o čia lyg ir viskas pernelyg atvira. Tačiau žiūrėjau su pasimėgavimu ir galiu pasakyti, kad filmas vertas akies.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela