Knyga: Pierre Szalowski "Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją"

Pierre Szalowski. „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Kanadiečių rašytojo Pierre Szalowski knygą Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją (pranc. Le froid modifie la trajectoire des poissons) ilgai man nedavė ramybės. Vos tik išleista knyga šiuo fantastišku pavadinimu jau traukė akį, bet vis baiminausi, kad knyga bus paviršutiniška. Pamažu knygynuose kaina vis krito, tačiau jos vis neėmiau, tarsi grumčiausi su kažkokiais stereotipais, kol galiausiai įsimečiau prieš keletą savaičių į pirkinių maišelį už eurą su centais, pagalvojau, kad pigiau jau tikrai niekur neberasiu.

Kas slepiasi po tokiu puikiu knygos pavadinimu? Ogi knyga, kuri prieinama plačiosioms masėms. Romaną praktiškai suskaičiau važiuodamas ekspresu ir galiu pasakyti, kad beveik kišeninio formato knyga kuo puikiausiai ir lengviausiai skaitosi kelionėje. Ir ne tik kelionėje, bet ir prie kokio ežero, jūros ar netgi užmiestyje, tėvų sodyboje. Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją iš esmės pramoginio turinio ir raiškos knyga, kuri nepasiūlo nieko daugiau tik idilišką istoriją be didesnės gelmės. 

Romanas absoliučiai kinematografiškas, netgi galima labai lengvai įsivaizduoti holivudinį lengvo turinio filmą su jau gana seniai išbandyta siužetinių linijų kompozicija. Galima sveikinti autorių už optimizmą ir norą suteikti skaitytojui pozityvumo ir šviesos. Visgi knyga, kad ir kokia ji lengva ir bandanti aprėpti įsisenėjusias visuomenės nepakantumo temas, rašytojui gelmės pasiekti nepavyko. Pagrindinis veikėjas – vienuolikmetis berniukas, kuris pripažįsta, kad nebetiki Kalėdų Seneliu ir staiga su tikėjimo praradimu ima byrėti jo tėvų santykiai, tik paviršiumi atskleidžia skyrybų traumų atmosferą, dažniausiai vaikiškais potėpiais. Monrealio kaimynystėje projektuojamos analogiškos istorijos – veikėjai ties prarajomis, grumiasi su senomis savo problemomis – praradimais, kurie persekioja ilgus metus, vienatve, paleistuvyste, homofobija, rasizmu. Išplėtotos trys-keturios siužetinės linijos, kurias suveda stichija, sujungdami žydus, gėjus, prostitutes, policininkus ir mokslininkus į vieną bendruomenę vardan išgyvenimo.

 Rašytojas Pierre Szalowski.

Būtent stichija – siaubingas plikledis verčia herojus „judėti“ kitaip ir suvienija juos bendram tikslui. Tai iš esmės pakeičia jų gyvenimą, todėl primena lengvą ir gana banaloką holivudinį filmą apie Kalėdas, kai pabaigoje visi apsikeičia dovanėlėmis ir viskas pasibaigia kaip pasakoje. Nepaisant gana aiškios kūrinio fabulos, kuri aiškiai brėžia veikėjų likimus ir atomazgą dar knygai nė neįpusėjus, romane esama ir gana įdomių dalykų. Visų pirma pačių žuvyčių metafora, kuri taip aiškiai siejama su klimatu ir žmonių pasauliu, kad visi matematiniai ruso Borisovo paskaičiavimai tėra tik analogiška projekcija. 

Romaną vertusi Eglė Juciūnaitė tikriausiai kruopšti, kadangi tokia nesudėtinga knyga, bet kiekvieną pasviru šriftu išsireiškimą stengiasi paaiškinti išnašose. Labai apsidžiaugiau, kad pagaliau žodis „sumuštinis“ pakeistas „suvožtiniu“ – kiek netikėta, bet vis tiek smagu, kad paisoma kalbos kultūros normų. Kitą vertus, ar vertėjo dainininkus Sonny ir Cher versti kaip Soni ir Šer?

Žinoma, knyga nors ir „siužetiška“, tačiau aiškiai po pozityvumo pamatais jaučiamas autoriaus intencijos auklėti skaitytoją. Apskritai drįsčiau teikti, kad knyga drąsiai tinka paauglių literatūros kategorijai, todėl gurmanai, besidairantys įdomių skaitinių, kažin, ar šiame romane ras tai, kas juos sudomintų. Man asmeniškai, tai viena „prėskiausių“ pastaruoju metu skaitytų knygų – nuspėjama, popsiška, lengva (kas, aišku, lyg ir gerai), nesukelianti didesnių sukrėtimų ar susimąstymų, tiesiog tokia knyga yra beatodairiškai pasmerkta pasimiršti, tačiau, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nedidelis chaosas" / "A Little Chaos"

Sveiki, skaitytojai,

Pasiilgau kostiuminių dramų! O kai išėjo filmas su Kate Winslet „Nedidelis chaosas“ (angl. A Little Chaos) (2015), kurį režisavo šiemet nuo vėžio mirusęs Alan Rickman, pamiau, kad pats laikas griebti jautį už ragų. Na, tiesą sakant, šio aktoriaus kaip režisieriaus nepažinau, tačiau, kad jis puikus aktorius, tą gali patvirtinti ne vienas kino kritikas. Beje, jis šiame filme sukūrė karaliaus vaidmenį.

„Nedidelis chaosas“ išties lengvas ir netgi beveik pramoginio turinio filmus, skirtas patenkinti gana neišrankius žiūrovus. Čia rasite ir melodramos, ir dramos ir komiškų situacijų. Veiksmas vyksta septyniolikto amžiaus antroje pusėje, tačiau laikmečio rekonstrukcija labiau karkasinė ir nesistengia rekonstruoti laikmečio. Taip, kostiumai žavūs, pagalvota ir apie aplinką, bet visgi laikmečio mąstysena, to meto dvariškių ir karaliaus stoiškumo neprimena nė iš tolo, todėl filmas daug ką praranda. Nors sukalti išties gerą kostiuminę dramą gana sunku. 

Kate Winslet veikėja Sabina De Barra ambicinga sodų kūrėja, kuri patenka į aukštuomenės sluoksnius, tačiau jos rūmų intrigos nejaudina, ji kovoja tik su savo pačios demonais – dukrelės praradimas veda iš proto. Nepasakyčiau, kad režisieriui pavyko atskleisti ir dramos gelmę, ji labiau karkasinė – šiek tiek pamėkliškų sapno preliudijų, šiek tiek sentimentalių ir gražių kameros rakursų, bet iš esmės menkai žiūrovą jaudina tokios talentingos aktorės bandymas sujaudinti žiūrovą. Bet čia aktorė visai nekalta, tai vis režisūra, kuri pernelyg praslydo lengvai, užleisdama vietą paviršiui ir tiesiog azartiškam pokeriui, nei vidinių veikėjų analizei ir primena britų filmą „Daug triukšmo dėl nieko“, nei kažkuo originalų filmą.

 

Toks tas ir filmas, pasirodė lengvas, gražus, patrauklus, visiems prieinamas su puikiais aktoriais ir įkandamas, tačiau jo turinys neatskleidžia gelmių, tokių, kokių jis bent iš istorijos turėjo potencialo ištransliuoti. Patiko, bet itin stipriu filmu nepavadinčiau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Ponas Robotas" / "Mr. Robot" (1 sezonas)

Sveiki,

Šią vasarą išbandžiau dar vieną serialą, kuris šiaip jau labai puikiai įvertintas tiek žiūrovų, tiek kritikų gana neiškalbingu ir netgi, sakyčiau, labai tiesmuku „Ponas Robotas“ (angl. Mr. Robot) pavadinimu. Pirmasis sezonas išties nuskynė puikius laurus, tą rodo ir neseniai paskelbtos Emmy nominacijos, kuriose šis serialas nominuotas net šešioms statulėlėms ir beveik neabejoju, kad vieną tai tikrai pelnys.

Grįžtant prie paties serialo, galiu pasakyti, kad iš dalies suprantu jo didžiulį populiarumą – serialas apie programišių ir informacines technologijas, o ypač duomenų sistemos įsilaužimus turėjo sudominti ne vieną „piratautoją“. Apskritai serialo koncepcija ne vien tik apie technologijų pasaulį, kiek apie mūsų visuomenės priklausomybę nuo elektroninio pasaulio. Serialas išties stebina savo lengvais įsilaužimais į asmeninius privačių asmenų kompiuterius, o pagrindiniam herojui Eliotui, regis, tai nieko nekainuoja, tik kelių minučių prisėdimo prie kompiuterio, kad galėtų įsilaužti į savo psichologės kompiuterį ir manipuliuoti jos gyvenimu. Bendrine prasme serialas dar ir apie „Velniop visuomenę“ bangą, ką jau seniai kužda kaip mūsų civilizacijos saulėlydį įvairios organizacijos ir sektos, jog reikia griauti pasaulio galinguosius ir atsiimti tai, kas priklauso paprastiems žmonėms.

Seriale masinė psichozė įsivyrauja sezono pabaigoje, tačiau visgi neįtikino manęs ši sumaištis, kadangi kai kada į gatves išėję žmonės labiau primena Helovyno vakarėlį nei tikruosius revoliucionierius, o naktinės išgertuvės naktiniame klube tą galutinai lyg ir užtvirtina. "Tūsas", o ne revoliucija. Čia Jūs rimtai?

Bene sudėtingiausias šiame seriale yra aktoriaus Sami Malek atliktas Elioto vaidmuo, kuris, pripažinkim, kietas riešutėlis. Pats kalbasi su savimi, žiūrovams mintimis „titruoja“ savo analizę, komentuoja veiksmus ir apskritai lyg ir esame jo galvoje, bet tik vos patikime, kad jau perpratome veikėjo pasaulį, žiūrėk, viskas ima ir sugriūva. Tai išties kažkiek keblu, nes atrodo, kad įklimpsti į gilų mėšlą ir serialo apsukos ima lėtėti.

 Darlina.

 Serialas be gėjų jau nebe serialas.

 Tyrelis.

 Baltoji rožė.

 Pagrindiniai aktoriai.

 Eliotas su tėvu.

Apskritai serialas nėra orientuotas į veiksmą, čia bandoma derinti veikėjo pakrikusią psichiką su programišių pasaulio intrigomis. Netolygios proporcijos atrodo ir programišių pasaulis bei besimezgantys Elioto asmeniniai santykiai. Tiesą sakant, sunkoka įvertinti veikėjo moralines nuostatas, už ką jis serga – ar jis „gerietis“? Ar tai priklauso nuo vaistų ir narkotikų kiekio jo organizme? Sunku pasakyti, nes jo veiksmai retkarčiais atrodo absoliučiai neadekvatūs, kas serialą lyg ir daro nepastovesnį ir įdomesnį, tačiau viskas taip mistifikuotai suveržta, kad net kiek atgraso, todėl ties kiekviena serija imu abejoti, ar benoriu žiūrėti toliau. Pernelyg daug bandoma mistifikuoti ir nusakyti dialogais, kurie nieko nenusako, kad ir pasakymas „jie pavojingi, jie grasina, su jais geriau nežaisti“. Kas tie jie? Regis, net per visą sezoną taip ir liko neaišku. Pernelyg kartais daug neaiškumo, arba mano akis pripratusi prie kitokio tempo serialų žiūrėjimo, o „Ponas Robotas“ ne šiaip sau lengvas serialiukas apie narkomaną programišių, bet iš esmės verčia nuolat įtemptai stebėti ir analizuoti, konstruktyviai jungti parodytus fragmentus, kol galiausiai atsiveria bendras serialo kontekstas su kiek kitokia pasakojimo maniera.

Prisipažinsiu, nemėgstu „ofisinių“ dramų, korporacinės intrigos gana man tolimos ir nuobodžios, kad ir kokios jos bebūtų realios, tačiau be Elioto mane domino ir kiti personažai, ypač Tyrelis, kuris, dievaži, su savo nėščia žmona primena šiuolaikinius Boni ir Klaidą. Jų keisti seksualiniai BDSM žaidimai, didelis pinigų ir įtakos troškulys kuria išties bauginančią atmosferą tarp jų, o jie ir taip atsiduoda steriliais ir netikrais santykiais. Tiesa, paties Tyrelio seksualiniai manevrai tarp vyrų ir moterų, tarp galios ir prarajos daro jį kažin kokį pavojingą ir beveik tikiu, kad antrame sezone jis dar išaus savo šampaną, kad ir kokias nesėkmes jis patyrė pirmajame sezone. Kol kas man neįdomi nei Elioto sesuo, nei blondinė Andžela kaip veikėjos, bet jų svarba seriale neabejotina. 

Apskritai „Ponas Robotas“ sunkus serialas, tampė man nervus ir jau po pirmųjų serijų sakiau, kad daugiau nežiūrėsiu, bet vis kažkas traukė užbaigti. Be jokios abejonės tai geras ir puikiai apgalvotas serialas su kiek kitokia intriga, nei mes esame įpratę matyti veiksmo ir fantastiniuose serialuose. Čia rasite ir intelektualių technologinių manevrų, bet stipriausia, sakyčiau, yra psichologinė pagrindinio veikėjo skleidžiama įtampa ir nepatikimumas, kuris ir stebina, ir provokuoja, ir erzina, tačiau tenka pripažinti, kad intelektualiai įdomu. Kol kas nežinau, ar esu pasiryžęs žiūrėti antrą sezoną, nes serialas, kad ir koks jis bebūtų geras, visgi kažkiek ne mano skonio.

Jūsų Maištinga Siela