Šios dienos daina: George Ezra - Shotgun [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Buvo mintis pasidalyti šia daina, kai tik vos išgirdau jos priedainį. Tiesa, iki tol nieko nežinojau apie britų atlikėją George Ezra (g. 1993) išgarsėjo 2013 metais dėl savo baritono gilaus balso. 2014 metais pristatęs pirmąjį solinį albumą labai greitai išgarsėjo, o jo albumas Britanijoje buvo trečiasis pagal pardavimus. Toks pat sėkmingas albumas tapo ir antrasis, pasirodęs 2018 metų kovo mėnesį, iš kurio ir yra linksmoji daina „Shotgun“.

Šis atlikėjo singlas taip pat Britanijoje pasiekė pirmąsias topo vietas ir vien savo tėvynėje parduota 1,2 milijonų įrašų, o tai yra dukart platininis sertifikatas. Daina buvo populiari ir pirmąsias pozicijas iškopė tokiose šalyse kaip Australija, Belgija, Airija, Olandija ir kt. Šiandien siūlau tiesiog pasiklausyti ir pasižiūrėti šio vasariškai nuteikiančio spalvingo vaizdo klipo:

Žodžiai  / Lyrics

"Shotgun"

Home grown alligator, see you later
Gotta hit the road, gotta hit the road
Something changed in the atmosphere
Architecture unfamiliar
I could get used to this

Time flies by in the yellow and green
Stick around and you'll see what I mean
There's a mountain top that I'm dreaming of
If you need me you know where I'll be

I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one

The South of the Equator, navigator
Gotta hit the road, gotta hit the road
Deep sea diving round the clock, bikini bottoms, lager tops
I could get used to this

Time flies by in the yellow and green
Stick around and you'll see what I mean
There's a mountain top that I'm dreaming of
If you need me you know where I'll be

I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one

We got two in the front
Two in the back
Sailing along
And we don't look back

Time flies by in the yellow and green
Stick around and you'll see what I mean
There's a mountain top that I'm dreaming of
If you need me you know where I'll be

I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one
I'll be riding shotgun underneath the hot sun
Feeling like a some one

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Emma Donoghue "Stebuklas"

Emma Donoghue. „Stebuklas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kažin, ar galėtume skųstis gausiai į lietuvių kalbą verčiamomis pačiomis naujausiomis knygomis. Visi naujausi bestseleriai dabar lietuviškai pasirodo kone tais pačiais metais, kai jie pasaulinės literatūros topuose dar tik skaitomi, dar tik apie juos kalbama. Štai viena žymiausių airių romanisčių Emma Donoghue (g. 1969), išgarsėjusi visame pasaulyje romanu Kambarys, pagal kurį buvo pastatytas Oskaru įvertintas (ir man asmeniškai labai patikęs) filmas. Nors Kambario knygos neskaičiau, bet itin susidomėjau neseniai lietuviškai pasirodžiusiu jos romanu Stebuklas (angl. Wonder), pastarasis, išleistas originalo kalba 2016 metais, irgi visame pasaulyje sulaukė susidomėjimo.

Taip jau nutiko, kad mane „persekioja“ vertėjos Gabrielės Galiūtės-Bernotienės verstos knygos. Vos ne kas antra knyga būna išversta šios vertėjos. Matyt, sutampa povandeninės literatūrinės srovės, o tai, ką ji tikriausiai sava valia pasirenka versti, man labai patinka. Neapsirikau pasirinkęs ir Stebuklą. Romane pasakojama apie britę slaugytoją Elezibetą, visų vadinama Libe, kuri atvyksta į bado nualintą ir drėgmės permirkusią vidurio Airiją. 1859 gūdūs karalienės Viktorijos epochos laikai, kai karaliauja religija, susilaikymas, kuklumas, na, o britei Airijoje, kur abi tautos seniai turi ilgą nesantaikos istoriją, išties nėra lengva. Netikinčiai Libei kone fanatiškame airių krašte tenka daug išmėginimų ne tik dėl savo bedievystės, bet ir dėl to, kad ji anglė ir dar moteris našlė. Kaip pati autorė teigė, šią istoriją parašyti ją įkvėpė realios istorijos apie pusšimtį įvairaus amžiaus mergaičių ir moterų, kurios ilgą laiko gyveno badaudamos, atsisakiusios maisto dėl religinių ir asmeninių priežasčių.

Libė stebi vienuolikmetę, kuri keturis mėnesius, kaip vietiniai sako, nesuvalgė nė kąsnelio. Kas toji mergaitė? Šventoji? Demonų ar vietos fėjų apsėstoji? Būtų galima numanyti, kad romane bus labiau remtasi vietos mitologija, tačiau autorė aštriai balansuoja ties mokslo ir religijos prietaringumu. Kurdama iš esmės dviejų savaičių slaugės užrašų ir vietos gyventojų tamsumos istoriją, ji nepriekaištingai „kankina“ skaitytoją moraliniais klausimais, kurių mūsų visuomenėje netrūksta net šiandien – įsivaikinimas, smurtas prieš vaikus, atėmimas iš tėvų ir t. t. Kaip Libei susitaikyti su badaujančia ir „maloniai“ aplinkinių marinama mergaite Ana?

Iš pradžių galima pamanyti, kad įnirtingai grumsis patyrusios slaugės mokslo pasaulis su vietos perdėtu pamaldumu, tačiau jau romano viduryje tampa akivaizdu, kad Libei svarbiausia yra ne mokslo ir ne religijos pasaulis, bet žmogiškumas. Tiksliau jos neišsipildžiusi motinystė, paremta instinktais. Ji tiesiog negali žiūrėti, kaip gęsta dar viena gyvybė, nes yra patyrusio vaiko praradimą kaip pasaulio ir savasties netektį. Kaip gerame psichologiniame smurtiniame filme, taip ir knygoje, pagalius į ratus kaišioja Romos katalikų Bažnyčios pripažintos šventosios trokštantys kunigas ir tėvai bei naujo mokslo užkampyje atradimo siekiantis vietos daktaras. Su visais jais Libei tenka grumtis.

Apie „nekaltai“ nualintus vaikus vardan „geresnio gėrio“ yra sukurtas ne vienas romanas. Šiame kūrinyje veikėjai taip pat turi savų motyvų. Vieni nori paslėpti šeimos paslaptis, kiti trokšta naujos šviesos bado ir netekčių nukamuotame krašte ir mergaitės auka tampa ožio atpirkimu. Galima ištisai iš puslapio į puslapį piktintis veikėjų naivumu, tamsumu, tačiau jų siekius tokiais gūdžiais laikais nesunku suprasti ir pateisinti.

Emma Donoghue

Knygoje nesudėtingai perteikta medicininė slaugos istorija, stebėtojos-slaugės metodai, bado simptomai, kurie sustiprina įspūdį, kad tai romanas iš esmės gotikinio stiliaus kūrinys. Tikrasis siaubas veriasi visuotiniame nerašytame susitarime leisti pačiai mergaitei marintis, dangstant savo viltis ir silpnybes Dievo vardu. Beviltiškumas, kai minia laiko degančius deglus ir reikalauja vien savo paikai pramogai aukos, primena Viduramžių eretikų ir neišprususių miestelėnų viešus Linčo teismus. Ir žinoma, Libė, kuri suvokia šios vietos žmonių mentalitetą, yra bejėgė grumtis. Tą bejėgiškumą autorė gana nesunkiai sukuria per laikmetį – juk Libė anglė svetimame krašte, ji artimųjų netekusi moteris, ji silpna, ji bedievė, ji, ak, viso labo tik slaugė, įrankis, neturintis galios įveikti sociumo nuostatų. „Tai Libė galėjo suprasti – jausmą, kad daugiau nebeturi ką duoti. Ar tai dėl to motina dabar kuria tokį nejaukų Anos kultą, kad net atrodo, jog labiau nori, kad dukra būtų šventoji, o ne gyvas žmogus? (p. 184)“.

Tokio personažo visada bus gaila, tokio į kvailių minią nukreiptą „auką“ piestu stosis ginti visi skaitytojai, o autorė puikiai šiuo nesudėtingu triuku naudojasi. Kai kas šią knygą lygina su Hannah Kent irgi Baltų lankų išleistu, mano nuomone, irgi labai puikiu romanu Gerieji žmonės. Panašumų išties esama nemažai, bet ne detalėse slypi esmė, bet tuo pačiu mokėjimu literatūriškai sustatyti du priešingo mąstymų, įsitikinimų ir vertybių pasaulius – religinį ir prietarų prieš mokslo ir žmogiškumo – ir iš to padaryti intriguojančią ekspozicinę moralinę bataliją, kuriame žmogiškumo ringo kampui atstovaujantis kovotojas-personažas visada bus teisus, bet, deja, bejėgis.

Dar neįpusėjęs romano, pamaniau, o gal autorė knygos finalą paliks neaiškų, padarys taip, kad Libė visgi bus apkvailinta savo mokslinio racionalaus kvailumo – juk knyga vadinasi Stebuklas – ir E. Donoghue „sužais“ nepopuliariai – pagrindiniu personažu parodys, kad teisingumo siekiantys veikėjai visgi ima ir patys „prisideda“ prie įsiutusios minios. Bet visgi autorė, regis, nenorėjo nuvilti skaitytojų ir sukūrė, mano akimis, pernelyg teisingą pabaigą.

Knyga pulsuojanti nuolatinių abejonių tarp teisingo kultūrinio, etinio elgesio ir moralinių žmogiškumo sprendimų. Prisodrintame daugybės dialogų, esminių religinių apmąstymų, kurie kuria vietos mentaliteto gotikinį tamsumos įspūdį, nesunku patikėti gūdžia Airijos valstiečių aplinka, pagrindinės veikėjos žmogiškumo kraštutiniais išbandymais. Galima sakyti, kad knyga turi ir tam tikro sadistinio prieskonio, nes šitaip ilgai marinti vaiką (per 320 puslapius) tikriausiai nebuvo lengva dažnam skaitytojui, o ką jau sakyti apie autorę, kuri sudėjo šitiek energijos į tekstą. Visgi tas sadizmas, teksto prasmėse atsirandantis „tylusis“ ir sutartinis visuotinis smurtas toks artimas mūsų dienoms, bet taip dažnai kaip demonas keičiantis savo veidą ir formas.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kaip išspręsti savo kilusias problemas? (Potencialas ir sąmoningas mąstymas)

Sveiki,

Toks laikas, kurio dar niekad nebuvo. Ana vasara buvo labai panaši į svajonių vasarą, nes šilta. Ši žiema panaši į tą žiemą iš pasakų, nes pilna nuolat atsinaujinančio sniego. Viskas kaip iš paveikslėlių, ir pasaulis juda taip tarsi irgi būtų iš paveikslėlių.

Argi nenuostabu?

Galvoju, kad mokausi naujų gerų dalykų, apie kuriuos norėčiau pasidalyti. Apie problemas ir jų įveikimą. Tokiems jautriems žmonėms kaip aš, tenka ilgai kęsti tą košmarišką susireikšminimą ir sureikšminimą, kas ką pasakę, padarė ar nepadarė, kaip pažiūrėjo. Ir tai veliasi galvoje, sukasi kaip užkratas, protas generuoja ir stumia tave į neigiamas emocijas, kol galiausiai vėl nutinka kas nors, kas vėl paverčia tave pasijusti kančioje. Problemos. Galima jas paversti vien savo mintimis potencialu. Tikrai.

Vos tik susiduriate su kokia nors problema, tarkime, nemaloniu įvykiu ar prievole kažką daryti, ko jūs nemėgstate, pasakykite sau, kad aš problemos nebejaučiu, nes ten, kur problema, slenkstis, rakštis, ten tampa atsispyrimo vieta, tramplynu į visai naują gyvenimo kokybę. Reikia to labai panorėti, o po to pasijausti, pasijuokti iš problemos ir pamatyti, kas bus, jeigu aš tą problemą sumenkinsiu, nusijuoksiu, atliksiu ir praeisiu savęs nedirgindamas arba dirgindamas kuo mažiau? Ji nebeegzistuos, ji neteks savo energetinės galios jus valdyti per graužatį, pyktį, kaltinimus, nepasitenkinimą.

Kai jūs pasijuoksite iš savo problemos, ji savaime virs potencialų lauku, kur galėsite pasijausti kitoje kokybėje. Svarbiausia ne santykis su kitais, nes juk kitų jūs negalite „pasireguliuoti“ jums patinkančiu elgesiu, svarbiausia – santykis su pačiu savimi. Tad kurkite tuos santykius kuo puikesnius, įdomesnius, kūrybiškesnius, nes galbūt bet kokia problema-gyvatė pasitaikiusi jūsų kelyje tėra pasiųsta Visatos tam, kad jus pastūmėtų į susitaikymą su savimi, o ne tam, kad kankintumėtės.

Bet kokiu atveju, sprendžiate Jūs patys. Problema lygu potencialui kurti kokybišką gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stambulo katės" / "Kedi"

Sveiki,

Kai norisi pozityvumo, mes retsykiais žiūrime į kūdikius arba savo naminius augintinius, o kai tokių neturime, galime tiesiog nuvažiuoti į gyvūnų prieglaudą ir parsivežti augintinį. Žinoma, tada atsirastų rūpinimosi atsakomybė ir vien tik laikyti gyvūną, pavyzdžiui, katę dėl meilumo ne visi gal ir galėtume, nes pritrūktų kantrybės. Tokiais atvejais galima tiesiog pasižiūrėti (kaip aš) dokumentinį filmą apie gyvūnus. Panašiai nutiko ir su turkų režisierės Ceyda Torun filmu „Stambulo katės“ (angl. Kedi) (2016), rodytu „Kino pavasario“ festivalyje.

Tai nėra vien filmas vienišiams, kurie neturi draugų arba yra jau seni, apsikarstę katėmis, pradvisę jų kailiu (kaip, pavyzdžiui, „Simpsonuose“ išprotėjusi Lady Cat). Šiame filme bandoma atskleisti milijoninę kačių sisteminę gyvavimo struktūrą Stambulo mieste, kurios vaikšto stogais, miega krantinių landynėse, meilinasi žmonėms ir visaip kitaip demonstruoja socialinius įgūdžius, bandydamos išgyventi megapolyje. Manau, vienas labiausiai žavinčių dalykų yra gebėjimas atskleisti kiekvienos katės savitą charakterį, nors apie jas byloja žmonių lūpos, vis vien nepaliaujamai gretinami kačių ir žmonių panašumai. Sudėtinga socialinė hierarchija galbūt kur nors vyksta, tarkime, kokiame Kauno priemiestyje.

Smagu, kad ramios filosofinės tėkmės filmas nevirto vien tik noru šokiruoti, pritraukti žiūrovą, suklusti ir žūtbūt išgauti panikos reakcijos: gelbėkime kates, jos miršta ant asfalto! Ne, režisierė nepasidavė amerikietiškai pasakojimo tradicijai, tačiau dėl to neteko tam tikros filmo struktūros, pavyzdžiui, labai stigo kulminacijos. Po valandos žiūrėjimo praradau intrigą, nes istorijų koliažui ėmė stigti unikalesnių vingių, galgi net aštrumo. Visur išlaikomas svajingas, besižavinantis pasakojimo tonas su puikiais Stambulo vaizdais ir pasakotoju, kuris beria sentencijas apie gyvenimo prasmę. Iš esmės lyg ir žavu, gražu, bet po kurio laiko atsibosta ir atrodo, kad režisierė nebeturi įdomesnių istorijų ir komponuoja panašias istorijas į visumą. Kažin, ar tai labai didelis minusas, galgi veikiau europietiškoji pasakojimo tradicija, bet man 1 valandos ir 18 minučių trukmės filmas ėmė ir šiek tiek prailgo.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Vinčesterio košmaras" / "Winchester"

Sveiki,

Kaip siaubo filmų žanro mėgėjas nuo pat vaikystės, vos tik pamatęs kokią nors reklamą apie vaiduoklių apsėstus namus, sukirba jį kuo greičiau pamatyti. Tik po to įsijungia racionalus protas, kad su siaubo žanru dažniausiai ateina prėskumas arba totalus nusivylimas, tačiau vis tiek žiūriu, kad ir kas jame bevaidintų, kad ir kokį nevykusį IMDb reitingą jis beturėtų... Panašiai ir su siaubo filmu „Vinčesterio košmaras“ (angl. Winchester) (2018), kuris, kaip teigia anotacijos, realiai bando atpasakoti tai, kas dėjosi San Franciske 1906 metais. Pasirodo, toks namas, primenantis keistą lėlių namų architektūrą su gotikiniais Viktorijos epochos puošmenomis, iš tikrųjų egzistuoja ir ten – jau įprasta – iš tikrųjų vaidenasi.

Žinoma, šią biografinę juostą sunku laikyti apskritai biografine, nors ir analizuoti dokumentai, dienoraščiai, liudijimai, tačiau pati pasakojimo struktūra ir istorija yra tokia pasakinė ir pertransformuota vaidybiniam scenarijui, kad, bent jau man, sunku susieti turinį su realiais įvykiais.

Filmas išties labai patrauklus, labai mėgstu gotikinį Viktorijos laikų atmosferą, prisodrintą kaip siaubo seriale „Pigios siaubo istorijos“, tačiau, kad filmas būtų išties vykęs, turi būti puikiai pateikta istorija. „Vinčesterio košmaras“ turėjo puikią medžiagą, tačiau viskas prašapo klišių jūroje. Jau vien pirmieji kadrai, prieš rodant pagrindinių aktorių vardų užrašus, kai motina su žvake maklinėja tamsiais namo koridoriais rėkdama kaip nevisprotė Henrio vardą – verčia sukti akis iš gėdos. Kalta ant to paties priekalo kalama kreiva klišinė pasaga ir receptūra nieko nesiskiria nuo vidutinių štampinių filmų. Vėliau filme visa tai pasitvirtina – vengiama bet kokių originalių sprendimų, nes paprasčiausiai filmas skirtas rinkai, „patenkinti“ niekaip nepasitenkinančiai masinei miniai. Štai siaubo religinis filmas „Motina!“, kuris absoliučiai pasižymi crazy pateikimu ir idėja, išties nubloškia ir sumakaluoja smegenis, nes filmas neužsakytas papasakoti namo istoriją siaubo žanro rėmuose, todėl jis masėms ir nepatiko, nes „Motina!“ stipru, nes filmas verčia mąstyti, diskutuoti, ieškoti idėjinio pateisinimo, o „Vinčesterio košmaras“... lieka parodomasis filmas, kuris galėjo būti skyrelyje „įdomioji dokumentika“, kurios minios į kino teatrus paprasčiausiai neina žiūrėti, nes, na, skamba pernelyg išsilavinusiai ir pramogų nemėgstančiai auditorijai.

Apskritai kalbant, filmas klišių lipdinys, tačiau vieną jis iš tikrųjų užburiantį dalyką turi. Tai namo atmosfera, tie gražūs mediniai baldai, kostiumai, laikmečio detalės, šukuosenos ir netgi tas bendravimo teatralizuotas etiketas. Viskas plaukia kaip puikių atmosferinių vaizdinių upelis, kuriame smagu turkštis, bet, Dievas mato, kaip blogai, kai filmai tampa užsakomaisiais ir netenka originalių sprendimų ir režisieriai dėl didelių užmokesčių tiesiog suka tokias juostas. Nepaisant, kad filmas vertas vos galbūt patenkinamo ketverto, pridedu pusantro balus už tai, kad visgi mėgavausi tais vaizdiniais.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb: 5.4

Anonsas:

Čia trumpas dokumentinis supažindinimas su realiai pastatytu namu ir jo istorija:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bebe - Ganamos [žodžiai / lyrics / letra]

Sveiki,

Paskutiniu metu man ispanų atlikėja Bebe yra kažkas, kas rezonuoja. Paskutinis jos albumas, pasirodęs 2015 metais, labiau primena dainuojamąją skaidrią poeziją. Šiandien noriu pasidalyti dar viena jos daina, kuri vadinasi „Ganamos“ (liet. Laimėjome). Šiaip albumas „Cambio del Piel“ ir šiaip pasižymi itin dideliu pozityvumu, išsilaisvinimu, branda. Kaip aš sakau visiems, kartais nebūtina suprasti visko, ką dainuoja, kartais užtenka klausytis, kaip pavyzdžiui, Cesaria Evora, vien dėl bendros atlikėjos energetikos. Manau, Bebe yra viena iš tų atlikėjų, kurie gali ir geba tą transliaciją padaryti, ar ji dainuotų aštriomis socialinėmis temomis ar būtų itin švelni, jautri ir lyriška kaip dainoje „Ganamos“.

Šiai dainai sukurtas ir vaizdo klipas, deja, YouTube“ platformoje jis nebuvo itin populiarus, bet nieko nuostabaus. Šioje dainoje skamba itin man patinkanti eilutė: „... mes praradome save, bet vis dar turime laiko save atnaujinti, gyvenimas suteikia dar vieną galimybę pakeisti tai, ką praradome...“ Šių dienų kontekste, kad ir kaip keistai beskambėtų, man tai labiau ne tiek santykių meilės daina, kiek daina apie vidinį susitaikymą ir transformaciją. Pasiklausykite gyvo atlikėjos atlikimo ir studijiniu su vaizdo klipu.

Vaizdo klipas:

Gyvas pasirodymas:

Žodžiai / lyrics / letra

Bebe – Ganamos

Perdimos las palabras

Perdimos las caricias

Perdimos el tiempo

Perdimos la perspectiva

Perdimos la conciencia

Nos perdimos a nosotros mismos

Pero aún tenemos tiempo de recuperar

La vida nos ofrece otra oportunidad

cambiemos lo que perdimos

por lo que ganamos

Aún nos queda a cada uno

más cosas bellas que vivir

Mi amor, sé feliz

Te escribo tanto porque no me despedí

Me quedo con tu amor y tu ternura

me cuidarte a tu manera

siempre estaré muy cerca,

quisimos atarnos a la fuerza

Tu sangre recorrió

cada una de mis venas

Desde entonces la vida merece mucho más la pena

Juntos hicimos cosas hermosas

Lo mejor es ella y tenemos que enseñarla aún muchas cosas

No volveré a sentir igual

lo que tuvimos fue

de una intensidad que pocos pueden comprender

Y aunque ya no dormirás junto a mí,

Te doy las gracias mi vida

Porque mi vida siempre tendrá parte de ti

de ti

de ti

de ti

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jazzu - Dumblas [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Kaip geriausia nuplauti pralaimėjimo ašaras? Taip, žinoma, grįžti kaip nugalėtojai. Toks įspūdis susidaro paskaičius vieną kitą komentarą po naujausiu Jazzu publikuota daina „Dumblas“. Nors man patiko ir pasaulietinio lygio daina „Wild“, kurią čia visi spirgino, kas tik netingėjo, tačiau „Dumblas“ iš esmės stipri daina vien dėl savo teksto ir prasmės. Gerais tekstais populiarios dainos nėra linkusios pasižymėti, nes niekas pernelyg ir nesigilina, kai skamba viena įsimenama frazė. Dabar galvoju, bet vis tiek turi būti genialus, kad sutalpintum į hitą vieną įsimintiną frazę, kad visa tai, ką tu pateiki, nebūtų tuščia...

Regis, Justei Arlauskaitei – Jazzu tas negresia, ji kuria savo žodžius. Viena labiausiai įsimenamų, bent jau man frazių iš šios dainos yra apie du kūnus ir vieną sielą. Kaip pirštu į akį. Nors jame yra ir to buitiškojo nuovargio nuo jausmų ir santykių, tačiau Justei pavyksta visa tai pakylėti iki dvasinių parametrų ir perteikti. O ką jau besakyti apie švarią muziką? Tiesiog pasiklausykite patys:

Žodžiai / Lyrics

Jazzu - Dumblas

Dar vakar sau sakiau

Tau nebedainuosiu.

Savo širdy gyvenau viltim

Tau nepasiduosiu.

Bet ir vėl šią naktį man parašei

Išeisiu iš proto.

Niekad nerūpėjau tau labai

Gyvenu aš ir mokaus.

Aš noriu nebegirdėt

Ką man kartoji.

Kai lėtai į mane eini

Žemė slysta po kojom.

Šoka ugnys, vėjas ir lietus

Lyg tu būtum dievas.

Apsinuodijus savo mintim

Noriu slėptis iš gėdos.

 

Priedainis

Rojuje ar pragare

Surasi tu mane

Dumblas, kuriame mes drauge.

Abu mes skęstam, o dugno nėra.

Aš nežinau, kas bus gyliau

Man niekas nesvarbu

Kai kūnai du o siela viena.

 

Ojejejejeje

Turiu aš bėda, kad nemoku be tavęs gyvent

Man žiauriai gėda, nu ir ką?

Ojejejejeje

Sunku man galvą net rytais pakelt

Esu aš prieš tave visai bejėgė jė.

Ojejejejeje

Aš neturiu ko slėpti

Aš silpna, tu nugalėjai nepradėjęs taip ir tęsk nekęst manęs jė.

Keliu aukštyn rankas su galva

Vis žinau aš pavargau, pasiduodu tau.

 

Man patinka šitas skausmas,

Duok man jo daugiau.

Niekada nepaleiski,

Neklausyk ką sakau.

 

Priedainis

Rojuje ar pragare

Surasi tu mane

Dumblas, kuriame mes drauge.

Abu mes skęstam, o dugno nėra.

Aš nežinau, kas bus gyliau

Man niekas nesvarbu

Kai kūnai du o siela viena.

 

Ojejejeje

Matau patinka tau gyventi

Sau tik nepadaugink, aš uždusiu, nepasmauk.

Ojejejeje

Ką tu jauti kai tu mane laikai ant trumpo pavadėlio

Man atleisk, nusidėjau jė.

 

Man patinka šitas skausmas,

Duok man jo daugiau.

Niekada nepaleiski,

Neklausyk ką sakau.

 

Priedainis

Rojuje ar pragare

Surasi tu mane.

Dumblas

Oooo dumblas.

Jūsų Maištinga Siela