Filmas: "Ilgšė" / "Дылда" / "Beanpole" / "Dylda"

Sveiki,

Vienas iš laukiamiausių Scanoramos filmų buvo rusų jaunojo kino režisieriaus Kantemir Balagov (g. 1991) kino juosta „Ilgšė“ (rus. Дылда) (2019). Istorija pasakoja apie pirmuosius metus po Antrojo pasaulinio karo ir paliktus suluošintus žmones po Leningrado apgulties. Istorijos centre – dvi skirtingos moterys. Iš fronto grįžusi Maša sužino, kad jos draugė Iljai nepavyko išsaugoti gyvo sūnaus. Ilgai kare buvusi prostitute už maisto davinį Maša stengiasi susikurti gyvenimo prasmę ir trokšta, kad draugė jai pagimdytų vaiką ir šitaip grąžintų skolą, kadangi pati po daugybės prievartavimų, abortų jau gimdyti nebegali...

Iš tikrųjų šią šokiruojančią moterų karo patirtį režisierius papasakoja labai stilingai ir estetiškai, kurdamas moterų sujauktus likimus iš detalių, „permesdamas“ jų jausmus stambiu kadru. Debiutantės pagrindinės aktorės išties atrodė kaip kino veteranės, tad galima tik įsivaizduoti, kiek joms pačioms teko dirbti, kad išeitų gerai nugludinti kadrai. Filmas estetiškas, pripildytas jaukios gintarinės šviesos, tarsi visada skurdo apimtuose namuose rusentų namų židinys, tačiau kartu žiūrovas yra priverstas suprasti, kaip sunkiai tie veikėjai gyvena pirmaisiais pokario metais, neturėdami jokios psichologinės pagalbos ir šeiminės atramos...

Gerai „sukaltos“ detalės, filmo atmosfera ir scenarijus leido režisieriui įsijausti ir sukurti išties bauginamą moterų paveikslą, savotišką LGBT tema niuansuotą filmą, kuriame emocijų ir savęs prievartavimo istorijos nesibaigė su karo laimėjimu, jos tęsiasi kasdieniame gyvenime. Filmas išties paveikus, stiprus, bet ar tai mano mėgstamiausias festivalio filmas? Tikrai ne. Pritrūko man aštrumo ir dinamikos, režisierius susifokusavo labiau į estetinius, kiek dirbtinai užtęstus, negyvus kadrus, todėl galima pasigesti paprasčiausio natūralumo istorijoje. Tie žvilgsniai, pernelyg ilgos teatralizuotos pauzės veikiau bandoma išgauti įtaigumą, tačiau įtaigumas, mano supratimu, kine kuriamas kiek kitaip. Jeigu reiktų perkurti filmą, siūlyčiau režisieriui atsisakyti kiek įmanoma negyvojo teatro elementų, kuris šiame filme tiko nebent vienoje tikrai geroje scenoje, kai Maša atvyksta į turtuolio Pašos tėvų namus ir ji pirmąkart prabyla apie skaudžias karo patirtis. Tada iš tikrųjų suvokiame, ką Maša slepia viduje, visose tose kitose scenose šitie teatralizuoti pauzavimai kiek trikdė ir pasakojimo dinamikai, ir kliuvo įtaigumui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lara" / "Lara"

Sveiki,

Vienas iš paskutinių Scanoramoje matomų filmų tapo vokiečių drama „Lara“ (vokieč. Lara) (2019), kuris man pradėjo, priešingai nei daugelį festivalio filmų, patikti nuo pat pirmųjų minučių, kada Lara atsidaro langą ir apimta depresijos nori nusižudyti. Tik vėliau sužinome, kad Lara buvo ambicinga muzikos pasaulio valdytoja ir griežta talentingo sūnaus mokytoja, tačiau pati savo muzikines ambicijas „investavo“ į sūnų...

Išties puikus Varų Europos, prancūziška maniera nufilmuotas vokiečių filmas, kurios centrine figūra tampa moteris, kurios nemėgsta, nes buvo pernelyg reikli sau ir kitiems, jai visą laiką pritrūkdavo švelnumo, nuolankumo ir žmogiškumo. Ne kartą filme minimas jos ambicingumas, kuris tapo ir šios moters gyvenimo tikslu, ir formuojančiąją jos charakterį jėga ir savotišku prakeiksmu – nuo jos nusigręžia ne tik visi darbdaviai, bet ir sūnus. Tai vienos dienos istorija, kai jai sukanka 60 metų, ji dalija bilietus, tačiau nė vienas nėra jos draugas, ji neturi atramos, ji vienintelė sau šeimininkė, todėl baisiai vieniša, ji tą suvokia, tačiau vaikšto pagiežinga, nepalaužiama, imituoja rūpestingos ir teisingos motinos vaidmenį, tačiau pati yra tuščia kaip indas...

Iš tikrųjų filmas man labai patiko, labai subtiliai atskleidžiami patys reikliausi moters charakterio bruožai. Menkos detalės atskleidžia jos praeitį, kuri nebuvo lengva nei jai, nei jos aplinkiniams. Nėra pasakojama pernelyg apie praeitį, tačiau po filmo įspūdis toks, kad žinai apie Larą praktiškai viską, o labiausiai apie jos žlugusias viltis. Netobula „kalių kalės“ moters, kuri griauna sūnaus gyvenimą, nes jai tiesa ir teisingumas svarbiau už palaikymą, talentas svarbiau už saviraišką ir ieškojimą. Tokių reiklių žmonių esu sutikęs ne vieną ir aš pats. Rezultatas būna dvejopas: arba jie perdega nuo perfekcionizmo, arba tiesiog tampa užkietėjusiais kirviais bei rakštimis, gadina gyvenimus kitiems vardan viršenybės... Nuostabi toji aktorė Corinna Harfouch, kuri pristatoma kaip legendine vokiečių aktorė, bet man pačiam menkai žinoma. Šitas vaidmuo tikrai įspūdingas, kaip ir scenarijus bei jo realizavimas.

Apskritai filmas primena prieš trejetą metų matytą filmą „Ji“ su prancūzu aktore Isabelle Huppert, tik ten viskas ėjo kraštutinumo principu, o filme „Lara“ viskas pateikiama užuolankomis, tačiau faktas lieka faktu – tai išties gerai sukaltas charakteringas filmas apie moterį trokštančią, kad ją laikytų tobula, tačiau papasakojama apie visapusiškai netobulą jos pačios gyvenimą.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pieno karas" / "Héraðið" / "The County"

Sveiki,

Dar vienas islandų filmas „Pieno karas“ (angl. The County) (2019) pasakoja apie islandus ūkininkus, jų intrigas bendruomenėje. Tai jau antrasis filmas, kurį teko matyti būtent šio režisieriaus. Prieš kelerius metus „Avinai“ (2015) padarė, mano akimis, kur kas didesnį įspūdį, kadangi režisieriui labiau pavyko sukurti užsispyrusių asketiškų brolių avinišką kovą islandiškos gamtos atmosferoje, na o „Pieno karas“, nors ir panašios stilistikos, panašios atmosferos ir vėlei apie ūkininkų konkurencijos problemas, tačiau, mano galva, jau kiek pašlijusio scenarijaus...

Visų pirma pirmasis pusvalandis buvo tikra kančia. Nežinau, ką mąstė režisierius, bet buvo absoliučiai užsibuksavęs ištęstoje asmeninėje moters ūkininkės gyvenimo periferijoje. Kol numirė jos vyras, o režisierius jį nugaišino per lėtai, ištęsti pradžios beintrigiai kadrai, ištęstos netikros teatralizuotos emocijos, o žadėtosios skandinaviškos komedijos – nė kvapo. Galiausiai intriga prasideda tik po pusvalandžio, tad dar spėjau iš pagarbos neišeiti iš salės ir pasilikau. Nepasigailėjau, nes būtent tada įpykusi moteris pradeda taškyti valdžios pastatą karvės pienu ir darosi įdomu, kuo visas tas skandalas pasibaigs: ar galiausiai moteris bus sutriuškinta pieno supirkimo direktoriaus, o gal ji laimės prieš juos.

Palyginus su „Avinais“ šis filmas ne toks ir juokingas. Iš tikrųjų juoko čia vos katino ašaros, nes po keisto ir nenatūralaus moters elgesio slepiasi vyro praradimo potrauminė psichologija. Kovodama prieš pieno supirktuvės monopoliją ji nesąmoningai atlieka tarsi gydomąją terapiją – vėl jaučia gyvenimo tikslą, yra dėl ko kovoti ir gyventi. Tai tiek to juoko. Pats geriausias filmo kadras yra paskutinis, kada bankrutavusi moteris palieka ūkį ir saulei besileidžiant dainuoja gerą seną dainą iš esmės apie mus visus, išmokau jau beveik mintinai. Kadangi ir pats pasijuntu, kaip ir daugelis mūsų, tiesiog įstrigę savaitės kvailame ritme ir tik savaitgaliai kaip apdovanojimai už nuvarytus darbus į šoną... Esame savų vaidmenų ir tikslų įkaitai ir kartais pajuntame gyvenimo vingį – vieną geriausių gyvenimo momentų, kada galime viską mesti, nusivalyti mėšlinus batus ir dairytis naujos gyvenimo vagos. Nors filmas niūrus, tačiau pabaigoje atrodo, kad išvykau iš pilkosios zonos kartu su pagrindine veikėja.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Irina" / "ИРИНА"

Sveiki,

Dar vienas netikėtas Scanoramos festivalio atradimas – bulgarų niūri socialinio turinio juosta „Irina“ (bulg. Irina) (2018), kuri pasakoja apie jauną provincijoje gyvenančią motiną Iriną. Nuo pat juostos pradžios tampa aišku, kad tai toli gražu nebus lengvas filmas, kuris įkvėptų idėjų gyvenimui. Irina plūkiasi miestelio valgyklėlėje, tačiau dėl atliekų vagiliavimo ją atleidžia iš darbo, o jos vyrą užgriūna anglys ir jis tampa invalidu. Šeima nebegali sudurti galo su galo ir jauna moteris ryžtasi tapti surogatine motina...

Filmas išties paliečia. Jo pasakojimo manierą galėčiau apibūdinti kaip super natūralistinę, kiek angažuotas socialinių nepriteklių, kur žmonės ieškodami išeičių priima drastiškus sprendimus. Toks kinas dažnai pribloškia dėl savo gyvumo ir tikrumo, tokias sudėtingo likimo istorijas labai mėgsta rumunų, bulgarų ir apskritai Rytų Europos naujosios bangos kinas, kada stambiu planu parodomas visas tas sunkumas ir vargas, kurį turi iškęsti veikėjai. Panašia maniera nufilmuotas ir perteiktas „Irina“, kuri tampa dar viena filme pavaizduota moters pavyzdžiu, kaip išgyventi skurdo ir socialinės nelygybės visuomenėje.

Irinos pasaulis pilnas stereotipų. Užklupusi vyrą su savo seseria Irina susitaiko su vyro neištikimybe, tačiau pavyduolis vyras ją „varinėja“ kaip jam papuola. Čia prisiminiau ir tas Jono Biliūno novelių didaktikas, kai apkaltintas žmogžudyste kaimynas pakviečiamas prie stalo, nes manėsi, kad Irina jį visus metus kaltino nepelnytai, ima ir prisipažįsta, kad pelnytai. Žongliruojama vertybėmis, humanizmu, patriarchato pasauliu, kuriame moteris vis dar gyvybės davėja, bet kai reikia, moka įkąsti skaudžiai. Kai kurie vaizdiniai ir aplinkybes vis dar primena mūsų Lietuvos provincijos gyventojų realybę, tik kažin, ar ten rasime moterų, kurios turčiams gimdytų vaikus už pinigus, tačiau ta socialinė bejėgystė tvoskia iš toli ir pas mus. Galiausiai filmo pabaigos klausimas: ar Irina atiduos vaiką svetimai šeimai, ar liks ištikima motinos instinktui? Tai veikiau pagrindinis moralinis klausimas: kiek žmoguje yra žmogaus rodo jo teisingi pasirinkimai. Visgi filmas bemaž baigiasi laimingai; Irina, kurios depresuojantį veidą nuolat stebėjome stambiu planu pusantros valandos, galiausiai pamatome šypseną, tiesa, atsiradusią iš tų pačių gyvenimiškų sunkumų. Paveikus, įtaigus, realistinis filmas apie žmones, paverstus skurdo vergais ir dėl to darantys ne pačius išmintingiausius pasirinkimus tam, kad išgyventų, galiausiai moralas tame, kad neįmanoma nuteisti Irinos dėl jos pasirinkimų, kurie teoriškai atrodo nedovanotini, tačiau praktiškai suvokiami kaip galimybė gyventi.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie begalybę" / "Om det oändliga"

Sveiki,

Apie švedų režisieriaus Roy Andersson filmą „Apie begalybę“ (sved. Om det oändliga) (2019) girdėjau vien tik gerus dalykus, netgi atsirado po Scanoramos festivalio tokių, kurie filmą pavadino šedevru, todėl, Dievas mato, negalėjau praleisti šio šedevro, tačiau jau po penkių minučių kino salėje supratau, kad yra tokių filmų, kurie visiems patiks, o aš sunkiai juos galiu priimti. „Apie begalybę“ vienas iš tokių – absoliučiai ne mano kategorijos režisierius, kuris turi puikų matymą, medžiagą ir turi savo stilių, tačiau jau kaip nemėgstu kine negyvojo teatro...

Filmas primena eilėraštį, tai poetizuota istorija, kurios kompozicija sudurstyta iš etiudinių nuotrupų, kuriuos jungia pasakotoja biblijine tonacija, sukurdama amžinybės filosofijos braižą ir gyvenimo sakralumo įspūdį. Filmas renkasi ne provokuoti, bet filosofuoti, bandydamas kasdienybės atvejuose atskleisti gyvenimo grožį, ar tai būtų moteris su nulūžusiu bato kulniuku, ar vidury laukų sugedęs automobilis, ar Hitleris paskutinę gyvenimo akimirką... Visi tie koliažai klasikinės muzikos fone jungiasi į bendrą pasaulį, kaip kad bendrabutyje skaitantis studentas ir sakė, jog visa tai yra bendra nuolat savo formas amžinybėje besikeičianti energija ir galimas daiktas, kad po milijono metų visi būsime pomidorais arba bulvėmis. Skausmo ir nevilties, turtingumo, arogancijos lipdiniai atskleidžia žmogaus jausmų ir gyvenimiškos laikysenos įvairovę. Taip, vietomis filmas primena raudą, vietomis primena komediją, kaip ant tai moteris dievinanti šampaną – gražu į ją žiūrėti, kaip ji teatralizuotai kelia prie lūpų taurę ir jaučiasi pati laimingiausia pasaulyje ir kartu toji minkšta banalybė kelia ir pasigėrėjimą, ir atrodo labai juokinga.

Visgi filmas neturi jokio stipraus naratyvo, jis veikia kaip simboliais užpildyta meditacija. Ne visada mane toks kinas paveikia, nors jis Scanoramoje dėl išskirtinės savo stilistikos ir nuotolio nuo komercinio kino turi teisę būti pamatytas, manding, būsiu siauresnio siužetinio kino mėgėjas. Kas iš šio filmo tikrai įstrigo? Tie savotiški Stokholmo vaizdiniai, gatvės, scenos kaip atvirukai, savita atmosfera, pripildyta pakūlėjančios muzikos. Kažin, ar pasiryšiu ankstesniam režisieriaus darbui „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (2014), kurį man irgi rekomendavo tie patys kinomanai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "O tada mes šokome" / "And Then We Danced"

Sveiki,

Kol kas daugiausiai kino festivalio Scanorama emocijų sukėlęs filmas „O tada mes šokome“ (angl. And Than We Danced) (2019), kuris, mano akimis, pasakoja neįtikėtiną LGBT tematikos istoriją konservatyvioje Sakartvelo šalyje. Iš to, kokių atsiliepimų girdėjau apie šią juostą, manding, kad tai vienas geriausių šio festivalio filmų. Salėje žiūrėję sakartveliečiai po filmo plojo savo tėvynės filmui, žinoma, prisidėjau prie jų, nes tikrai yra dėl ko.

Filmas kaukazietiškų spalvų ir atmosferos – skurdi Merabo šeima vos suduria galą su galu, o šeimos sūnūs lanko šokių mokyklą, kuriame šoka tautinius sudėtingus šokius, manydami, kad vėliau, kaip ir jų tėvas, galėsią iš to kurį laiką pragyventi. Gyvų santykių šeimoje esti ir pykčiai, ir bučiniai, ir nusivylimai, ir muštynės... Jaunasis atžala nuolat stengiasi sušokti vis geriau ir geriau, tačiau šokių mokytojui neįtinka jo nevyriškumas, jis atrodo per minkštas, neturi tautinio vyriško brutalumo, todėl jo ateitis pamažu žlunga. Netikėtai atvyksta naujas šokėjas, kuris sužadina jaunuoliui netikėtą seksualinį potraukį...

Tiesą sakant, ko jau ko, bet nesitikėjau kaukazietiškos LGBT istorijos ir tikriausiai tokios nė nebūtų, jeigu filmo neremtų Švedijos kūrėjų komanda. Filmas nevienkryptis, jis pripildytas estetinių Tbilisio spalvų, šeimos santykių, LGBT pogrindžio gyvenimo, nacionalinių dainų ir muzikos... Viskas taip gražiai perteikta, kad nejauti, kaip harmoningai estetika ir kultūra įsilieja į gyvą pagrindinio veikėjo išgyvenimą – tai nėra atskiros sudedamosios filmo dalys, o veikiau sukuria atskirą simpatiškų veikėjų santykį, kuris ir provokuoja, ir verčia žavėtis, kaip tokioje patriotiškai nusiteikusioje šalyje veriasi tai, kas vadinama globalizacijos yda – tai tradicijų laužymai ir įsigalintys etninių normų neatitikimai.

Iš esmės filmo įtaigumas ir visas tas probleminis „desertas“ yra ne vien tik asmeninė vaikino homoseksuali meilės istorija, bet tai, kaip režisierius randa būdų supriešinti tradicijų ir inovatyvaus pasaulio požiūrius. Homoseksualus vyrukas niekada netiks šiam šokiui, nes jo kitokia energetika ir jausmai, nors filmo pabaigoje jis su sužeista koja iš esmės šokdamas atrankoje išpildo tautos dvasios tradicinę šokio sampratą – šokiu išreiškia tautos didybę, nepalaužiamumą, tvirtumą ir mokėjimą nepasiduoti sunkiausiomis akimirkomis, tačiau akli dėstytojai tokie apakę nuo tradicinių tipažų, kad tiesiog jame mato tik trūkumus ir ydas. Ar yra vietos LGBT asmenims tradicijoje? Štai ko klausia šis filmas. Ar LGBT asmenys, neatitinkantys standartų, turi būti išvejami iš tautos žemių ir atseikėti nuo nacionalinės kultūros į pogrindį kaip brokuoti padarai? Tai filmas, kur romantika neužgožia pačios aštrios problematikos ir priešingai – susipriešinimas nenužudo vaikino ir padeda jam išsilaisvinti, atrasti savo identitetą. Labai labai pavykęs filmas.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Whitney: Ar galiu būti savimi? / "Whitney: Can I Be Me"

Sveiki,

Apie vieną talentingiausių pop muzikos ikonų Whitney Houston dokumentinių filmų jau yra sukurtas ne vienas. Tikriausiai į nagus man pateko ne pats kokybiškiausias ir geriausias filmas „Whitney: Ar galiu būti savimi?“ (angl. Whitney: Can I Be Me) (2017), kuris bando „apžioti“ šią mega asmenybę su visu jos talentu ir nuosmukiu...

Tiesą sakant, mano etalonas dainininkių dokumentinių filmų nišoje tebėra „Oskaru“ apdovanotas „Amy“ apie Amy Winehouse, kuris parodo, kaip galima iš dokumentinių kadrų suteikti mirusiam žmogui kone realų asmenybės gyvastį. Žinoma, filme apie W. Houston to padaryti nepavyko gal dėl trūkstamos medžiagos, o gal ir dėl režisieriaus užsispyrimo ir talento trūkumo. Manau, atlikėja nusipelnė geresnio filmo apie savo asmenybę ir indelį į muzikos pasaulį. Visgi, manau, kad ir kiti tą supranta ir jau po metų kiti režisieriai pasiūlo (dar nemačiau to filmo) geresnį dokumentinio filmo pavyzdį „Whitney“ (2018).

Šis filmas, žinoma, kaip pažintinis filmas nėra prastas, jeigu tikiesi sužinoti apie Whitney Houston gyvenimo faktus, tam tikrus požiūrius, pavyzdžiui, kad ji buvo nušvilpta juodaodžių klausytojų, nes kaltino ją bendruomenės išdavyste, arba jos narkotikų reikalai, griežtosios motinos nurodinėjimai ir t. t. Chronologiniu principu atskleidžiami jos atradimo, augimo, pakylėjimo ir nuosmukio metai, pateikiami išlikę asmeniniai kadrai ir tai... Visai neblogas filmas kokiam History kanalui apie asmenybę, tačiau visumoje, vėlgi lyginu su filmu „Amy“, režisieriams nepavyko sukurti gyvo filmo įspūdžio, viskas labai schematiška, kadras po kadro, atskleidimas po atskleidimo, tai nėra vientiso ir įtikinamo filmo pavyzdys, veikiau tik įdomioji dokumentika, kokias dažnai užsako kokie nors TV kanalai, manydami, kad visa tai atsipirks.

Filmas nėra savaime nei labai geras, nei labai prastas. Tai galėtų būti nebloga įžanga tiems, kurie tik atranda W. Houston arba bent bando susidėlioti jos gyvenimo grandinę. Dažnai vis sakoma, kad Queen vokalistas Fredis Merkuris yra kone daugiausiai pasiekęs gėjus menininkas, tačiau ką mes žinome apie W. Houston, kilusios iš religingos, konservatyvios ir dar juodaodžių kvartalo, seksualumą? Tai dar vienas jau nebe retas pavyzdys, kaip svarbu būti savimi ir, galimas daiktas, kad melas prieš visuomenę ir negalėjimas būti savimi, pražudė šitą deimantą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela