Vinilinė plokštelė: Avicii - True [Vinyl, LP] (2013)

Informacija apie albumą:  Avicii - True [Vinyl, LP] (2013)

Vinilinė plokštelė: Adele - 19 [Vinyl, LP] (2008)

Informacija apie albumą: Adele - 19 [Vinyl, LP] (2008)

Knyga: Ilona Ežerinytė "Verksnių klubas"

Ilona Ežerinytė. „Verksnių klubas“ – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2017 – 120 p.

Sveiki, skaitytojai,

Ne verkti, o veikti – viena svarbiausių Ilonos Ežerinytės apysakos Verksnių klubas tezių, kurią dažnas iš paauglių galėtų prisiminti ar bent užsirašyti kur nors sąsiuvinio kraštelyje, kad užkliūtų akis. 2018 metais išrinkta Metų knyga paauglių literatūros kategorijoje, apysaka randa savo jaunąjį skaitytoją, kaip ir kitos rašytojos knygos paaugliams Sutikti eidą, Skiriama Rivai, Šunojaus diena. Labai svarbu, kad į šiuolaikinę lietuvių literatūrą, turiu galvoje ir mokyklinę programą, „įsilietų“ ir šiuolaikinė vaikų literatūra, todėl smagu, kad, pavyzdžiui, dar neseniai išleisto rašytojos Sutikti eidą jau galima ištraukas aptikti septintos klasės vadovėlyje. Tai motyvuoja skaityti ne tik klasikinius, bet ir šiuolaikinių autorių knygas, juos pamatyti ne tik iškabintus stenduose, bet ir susitikti gyvai.

Ilonos Ežerinytės sėkmė, kaip ir Dainos Opolskaitės, Rebekos Unos, nėra atsitiktinės. Jos visos dirba mokytojomis, stebi ir žino paauglių mokinių gyvenimo peripetijas, nujaučia, kokios literatūros reikia jaunimui ir tas nuojautas neblogai panaudoja savo tekstuose. Verksnių klubas, kaip sakoma anotacijoje, tai istorija apie liūdesį – nelaukiamą, neišvengiamą, bet būtiną kelyje į save. Negalėčiau prieštarauti, kad knyga „ir vėl“ apie paauglio problemas – pašliję santykiai su šeima, besidraskančios ir besiskiriančios šeimos, o jų kryžminėje nesantaikos ugnyje pasimetę ir sutrikę paaugliai. Pagrindinė veikėja Lina išgyvena ne taip ir dažnai patiriamas paauglio šeimines patirtis; jos tėvai gyvena atskirai, tėtis gydosi priklausomybių centre nuo alkoholizmo, motina užsiėmusi savo egoistiniais reikalais ir Lina jai parūpo, kai jai senelė palieka palikimą...

Vieną dieną liūdesio ir vienatvės kamuojama Lina susipažįsta su Egle, kuri dažnai leidžia laiką apleistuose sandėliuose, – gal net labai panašiuose, kaip pavaizduojama knygos viršelyje, – ir tada Lina yra pakviečiama įstoti į verksnių klubą, kuris tiesiog yra nelaimingų, vienišų, apleistų paauglių neoficiali terapinė grupė, kuri renkasi neformalioje apleistoje aplinkoje ir pasakojasi savo nelaimes. Šiam klubui be Eglės priklauso Mindaugas, Evelina, Guoda ir Marukas – vaikai iš skirtingų socialinių sluoksnių, su gana skirtingomis problemų atsiradimų aplinkybėmis, tačiau kiekvienas jaučia tai, ką beveik kiekvienas paauglys išgyvena: socialinę atskirtį, vienišumą, nereikalingumą ir apsimetinėjimą sėkmingų veidmainiškoje socialinių tinklų visuomenėje.

Paaugliai kiek marginalūs, bet jaunajam skaitytojui, manau, turėtų būti patrauklūs. Štai Mindaugas užsiima meditacijomis ir ezoterika, save laiko aseksualiu, kuris nejaučia lytinio potraukio nei jaunuoliams, nei merginoms. Eglė vėlgi turtuolė, kuri, atrodo, turi visko, ko trokšta paaugliai, tačiau neturi motinos meilės, nes šioji nuolat rūpinasi manikiūru ir savo pačios išvaizda. Kita mergaitė išprotėjusi dėl gyvūnų teisių ir jaučia visos žmonijos kaltę už tai, kad gyvūnai išnaudojami ir jie kenčia. Maruko gyvenimas nepakenčiamas, nes jo nekenčia tėvas, todėl savo skausmą ir susikaupusias mintis numalšina sportuodamas, todėl turi tvirtą kūną...

Ilona Ežerinytė

Maždaug tokiame siužete vyksta esminiai Linos suvokimai, kuriuos ji bręstančio jauno žmogaus savimone apsvarsto ir pradeda priimti esminius sprendimus. Sunkumai galiausiai užgrūdina. Ilgą laiką Lina prieštarauja verksnių klubo nuostatai, kad geriau liūdesys nei nuobodulys, nes jos gyvenimiškoji patirtis jau suponavo, kad geriau namuose pašlijusi šeima, nei begalinė tuštuma. Tačiau skirtingos nuostatos ir įsitikinimai nekuria komplikuotų paauglių santykių, jie vienaip ar kitaip randa ideologinių egzistencinių sąsajų, kaip išlikti klube. Dažnai rašinėdami poetizuotas žinutes ant pastato sienų jie taip išreiškia ką iš tikrųjų jaučia, bet niekada negalėtų garsiai pasakyti už verksnių klubo sienų, kur galioja visai kiti sukurtų asmenybių įvaizdžiai. Iš esmės šis pastatas (kaip ir uždara verksnių klubo idėja) kartu tai metaforizuotas simbolis, kuris reiškia vidinį apleisto gyvenimo ir negatyvių emocijų vakuumą, pro kurį nelemta prasiveržti sėkmingą ir optimizmą tepripažįstančiam išoriniam pasauliui.

Verksnių klubo pagrindinė funkcija visgi yra labiau praktiška t. y. vieta, kur paaugliai sau leidžia būti pažeidžiamais, kad galėtų būti tokiais, kokiais negali būti išoriniame pasaulyje. Kitaip sakant, tai tam tikra terapija. Linos tėvas taip pat vykdo terapiją, tik jis turi visus instrumentus, programą, griežtas taisykles, o paauglių neoficialus klubas tarsi imituoja emocijų pasidalijimą kaip jų paleidimo praktiką. Tai išties įdomi autorės idėja, jeigu žiūrėsime į tai, kad jaunajam žmogui svarbiausia yra būti išgirstam ir išklausytam.

Žvelgiant į knygos siužetinius vingius, jie nėra itin dinamiški. Verksnių klube Lina ima jausti berniukui šiltus santykius, apsvarsto jo kūno sudėjimą ir jaučia, kaip pamažu pati bręsta, tačiau laikosi tam tikros saugos taisyklių. Autorė nebeplėtoja jokių aštresnių ar netikėtų nuotykių literatūrai būdingų įvykių, kurie dažniausiai reiškia kūrinyje kulminaciją, pavyzdžiui, kokia nors netikėta savižudybė, gaisras ar netikėtas pasirinkimas tarp gerų ir blogų dalykų, kurie leistų Liną laikyti super heroje, eiliniu literatūriniu pavyzdžiui. Ne, autorė visgi išlaiko paauglio pasaulį paaugliškai realų ir tikrasis virsmas bei lūžis apysakoje tampa labai tylus, jis pasilieka Linos savivokoje kaip šios paauglių sukurtos nestandartinės terapijos padarinys. Išsipildo autorės mintis, kad reikia išgyventi liūdesį, kad vėlei pajustum save, o tai yra neatsiejama gyvenimo tarpsnio peizažas, kurį patiri kaip gyvenimo dovaną: „Po vieno laikotarpio ateina kitas, po nuobodulio – aktyvumas, po liūdesio – džiaugsmas. Viskas banguoja. Visa, kas mus supa, yra bangos. Juk mokėtės per fiziką? Garsas, šviesa, šiluma... Viskas bangos ir viskas bangomis. Potvyniai, atoslūgiai, diena, naktis, įkvėpimas, iškvėpimas... (p. 72)“.

Iš esmės apysaka Verksnių klubas aktuali ir gyvenimiška knyga, kuri, kaip ir pati verksnių klubo idėja knygos veikėjams taip pat yra jaunajam skaitytojui liudijantis kelias į tam tikrus suvokimus. Apysaka tarsi patvirtina jaunajam skaitytojui: ei, aš irgi žinau, kaip tu kartais bjauriai jautiesi ir tai yra normalu, priimk tai kaip patirtį, nes ir juodžiausias debesis turi sidabrinį pakraštį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kur pradingai, Bernadeta?" / "Where'd You Go, Bernadette"

Sveiki,

Po „Auksinių gaublių“ vakaro susizgribau, kad noriu pažiūrėti ką nors iš šių nominantų ir pasirinkau beveik į akis nekrentantį režisieriaus, kuris, mano akimis, jau įėjo į kino istoriją, Richard Linklatero ekranizuotą juostą „Kur pradingai, Bernadeta?“ (angl. Where‘d You Go, Bernadette?) (2019). „Saulėlydžio“, „Saulėtekio“ ir „Vaikystės“ režisierius šįkart ekranizavo istoriją apie išgalvotą architektę, kuri išgyvena krizę, yra galimai priklausoma nuo įvairių psichotropinių vaistų, jai kyla panikos priepuoliai, moteris vengia masinių žmonių...

Vaizdelis toks, kad tai visai ne E. Linklaterio sukurtas filmas, o kažin kokio nelabai perspektyvaus režisieriaus vidutinis blynas. Tiesą sakant, įdomi filme tebuvo už šį vaidmenį „Auksiniam gaubliui“ kaip geriausia aktorė nominuota Cate Blanchette, į kurią išties buvo įdomu žiūrėti pirmąją filmo dalį. Prastos reputacijos išsikvėpusi architektė kalbasi su savimi ir įrašinėja į programėlę mintis, bando būti gera ir teisinga mama, tačiau nelabai sekasi, nes ji atrodo kažin kokia kuoktelėjusi. Ir atrodo, kad čia ir bus tas įdomusis filmo raktas, tos priežastys, tie keisti ir nestandartiniai C. Blanchette perteikti personažo elgsenos ypatumai, kuriais jau maniausi ėmęs ir susižavėjęs, tačiau antrojoje filmo pusėje ima viskas ir subliūkšta.

Veikėja paslapčiomis, nenorėdama užsidaryti reabilitacijos klinikoje, pabėga į... Antarktidą, kurioje atranda savo kūrybinį potencialą iš naujo. Kas per nesąmonė? Filmas iš probleminio lauko staiga „sprunka“ į keisto nuotykio terapinį pasakojimą: motiną bando susigrąžinti tėvas ir dukra, kurie kaskart per plauką prasilenkia su Bernadeta... Bet tai vaikų kino žanro elementai, o filmo pabaiga, kad ir kokia atrodytų super įkvepianti, vis tiek labiau skirta „Liūto karaliaus“ ir „Pelenės“ gerbėjams, nei gurmaniško kino žiūrovams, kurie iš šio režisieriaus, jeigu ir nesitikėjo paties geriausio filmo jo karjeroje, bet tikrai ne tokio primityvoko filmo scenarijaus adaptacijos. Visumoje filmas kiek smagus, šviesus, skaidrus, tačiau mano kaip žiūrovo lūkesčių žinant, ką geba ir gali R. Linklateri, manau, absoliučiai nepateisino.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zuikis Džodžo" / "Jojo Rabbit"

Sveiki,

Režisierius Taika Waititi be jokios abejonės yra mano vienas mėgstamiausių komedijos žanrų kūrėjų, kurio trečiasis man matytas darbas „Zuikis Džodžo“ (angl. Jojo Rabbit) (2019) tapo savo tema man kiek netikėtu ir netgi vietomis priminė gerąją graikų kilmės režisierių Yorgos Lanthimos filmus, kuris nesibodi ironizuoti, šaipytis iš tam tikrų istorinių ir socialinių sisteminių idėjų. Režisierius, išgarsėjęs filmu „Ką mes veikiame šešėliuose?“, tapo tikra komedijos sensacija, kuris sulipdė dokumentikos braižą su absoliučiu absurdiškumu ir išgavo netikėtą „kino prieskonį“. Šįkart jo naujasis darbas – tai ironiškas žvilgsnis į nacizmą, Hitlerio kultą ir Antrąjį pasaulinį karą.

Tiesą sakant, pasijuokti iš Antrojo pasaulinio karo labai pavojingas žingsnis. Manau, Lietuvoje sukurtas panašaus turinio lietuviškas filmas sukeltų masinę isteriją, nes mes vis dar gyvenama „ant plikos žaizdos“ ir mus labai lengva manipuliuoti istorinėmis nuoskaudomis ir didvyrių lentomis. Visgi pasaulis kiek kitoks nei Lietuva ir toks režisierius kaip Taika Waititi, nors ir smarkiai rizikuodamas, visgi gana saugiai išlaviravo nacizmo, antisemitizmo temą komedijos rėmuose. Iš tikrųjų, kad ir kokia komedija vietomis atrodytų absurdiška, jos paskirtis gana aiški: pateikti nesąmoningus, absurdiškus tam tikrus istorinius (ir dar kai kur esamus) žmonių įsitikinimus dėl rasinių pranašumų. Apskritai filme per vaiko pasaulėlį yra išjuokiamos Antrojo pasaulinio karo ir masinis žydų naikinimo priežastys.

Vienas žaviausių dalykų filme, kad šiaip jau Hitleris, turintis tradicinius ir visuomenėje nusistovėjusius griežto charakterio standartus – griežtas tonas, iškalbingumas, ūseliai po nosimi ir t. t. – vaiko vaizduotėje jis tampa nematomu draugu, savotiška idealo siekiamybe, kuris, kaip galite įspėti, pamažu praranda prasmę, nes karas sunaikina visus teisingo ir neteisingo pasaulio įsitikinimus.

Manau, tai pats nejuokingiausias T. Waititi filmas dėl tam tikrų išties liūdnų momentų, kaip antai Džodžo motinos likimas arba žydaitės slėpynės sienoje, kai iš tikrųjų mes vis dar gyvename Anos Frank dienoraščio liudijimais. Iš kitos pusės filmas unikalus dėl naujo požiūrio, atspalvio į tuos istorinius įvykius. Kai prieš daugiau nei 20 metų pasaulis išvydo italų juosta „Gyvenimas yra gražus“ – visi buvo šokiruoti. Neseniai bandžiau pažiūrėti tą filmą ir jis per 20 metų man atrodo toks nustekentas, nebeįdomus ir emociškai iškvėpęs, kad staiga „Zuikis Džodžo“ man taip „prilipo“ dėl savo novatoriškos žaidybinio ir kiek juokingai absurdiško pateikimo, kad likau maloniai ir vėl nustebintas. Rekomenduoju!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nematomas svečias" / "Contratiempo" / "The Invisible Guest"

Sveiki, kino žiūrovai,

Buvau jau beveik pamiršęs, kad ispanai kuria gerus trilerius ir siaubo filmus, nors paskutiniuosius kelerius metus taip nieko gero ir „nebeužtikau“, tačiau pasitaikė visai nebloga proga pamatyti režisieriaus Oriol Paulo darbą „Nematomas svečias“ (ispan. Contratiempo) (2016). Tai jau antrasis matytas režisieriaus darbas, prieš tai regėtas siaubo trileris „Kūnas“ (2012), deja, nebuvo toks geras kaip „Nematomas svečias“...

Trileris iš esmės lyg ir nieko originalaus nesiūlo, nes visa detektyvinė kaltinamojo istorija, kai pastarasis tariasi dėl ginamosios kalbos ir aptaria žmogžudystės detales su advokate, primena klasikinius filmus, kuriuose vėlgi tas pats: vyras-meilužė-turtai-reputacija. Žodžiu, visa toji istorija jaudina tik dėl to, kad išvaizdus veikėjas turi socialinį statusą, kurį gali prarasti su visais savo turtais. Kitomis aplinkybėmis koks nors plikis iš gatvės tikriausiai nelabai ir jaudintų... Visgi šioji žmogžudystė absoliučiai banali, tačiau visas filmo smagumas yra pramoginis analitinis perspektyvų narstymas, per detales kuriami įvairūs paaiškinimai, kurie sukuria šiek tiek išpūsto labai gero trilerio burbulą. Tokį filmą iškart „paims“ masinis žiūrovas, kuris mėgausis šios kriminalinės istorijos dėlione.

Neneigsiu, kad man taip pat buvo įdomi šioji pasakojama istorija, tad vis galvojau, ką scenaristai pateiks naujo, o naujo jie kaskart vis pateikdavo. Tai tamsus, masiniam ir šiek tiek gurmaniškam atsipalaidavimui pritaikyta juosta, kurios poveikis kryžiažodinis rebusas; kol žiūri, tol įdomu, tol kimbi ant paruošto intrigos kabliuko. Visgi atsitraukus nuo filmo ir pažvelgus į jį kaip į visuminį kūrinį, darosi akivaizdu, kad tai lieka trileris dėl trilerio – gerai suregzta keršto akcija nusikaltėliams, todėl įvykdytas teisingumas, tad bet kokia kaina prieš žiūrovus abi pusės lieka savotiškai atpirktos ir – volia! – turime dar vieną neabejotinai teisingą, kiek šabloninį filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Trent Dalton "Berniukas nuryja visatą"

Trent Dalton. „Berniukas nuryja visatą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 528 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vieną didžiausių 2019 metų pabaigos knyginių hitų galima laikyti australų rašytojo Trent Dalton romaną Berniukas nuryja visatą (angl. Boy Swallows Universe), kuris vos tik 2018 metais pasirodęs originalo kalba susišlavė pačius prestižiškiausius Australijos knygų apdovanojimus. Daugelis lietuvių skaitytojų šią knygą įtraukė į įvairius geriausių metų topus, o knygą pavadino „narkotiku“, kurį skaitai ir dozuoji, nes nuo jos sunku atsiplėšti ir nesinori, kad pasibaigtų. Tiesą sakant, aš esu kiek kitokios nuomonės, tad šįkart noriu pasidalyti priežastimis, kodėl mano nuomonė šiek tiek išsiskyrė nuo kitų skaitytojų.

Nuostabus knygos pavadinimas! Siurrealistinė aliuzija į kažką labai didingai neaprėpiamo, kas žadina magiško realizmo pažadą, bet kartu išlaiko universalios knygos, kuri ir Lietuvoje, ir Mozambike bus lygiai tokia pat aktuali kaip ir bet kurioje pasaulio vietoje. Žvelgiant į plokščiąją šio romano siužetinę liniją, ji atrodo gana paprasta: nusikalstomo kvartalo šeimynėlė, įsivėlusi į narkotikų platinimo verslą, turi kaip nors išgyventi. Dėmesio centre – du broliai Ogastas ir Ilajus, vaikystėje su tėvu pakliuvę į automobilio avariją, kurioje, kaip galima išskaityti, abu berniukai patyrė klinikinę mirtį, iš kurios atsigavę, jie pradeda gyventi atskirai nuo tėvo ir į pasaulį pradeda žvelgti tarsi kiek iš kitos perspektyvos. Vyresnysis brolis Ogastas, atsisako kalbėti ir su broliu palaiko ryšį vien ženklų kalba – ore jis rašo pranašiškas žinutes, kurių nei pats geba paaiškinti, nei kiti suprasti. Tos žinutės linkusios anksčiau ar vėliau išsipildyti ir jaunėlis Ilajus tiki broliu...

Romano siužetiniai vingiai pakankamai „patogūs“ ir universalūs. Nesudėtingu ir nuotykių literatūrai būdingu stiliumi autorius perteikia nuotykių literatūros dvasią, sulydo traumuojančios psichologines šeimos patirtis su socialinio nusikalstomojo pasaulio pavojingais nuotykiais, šiek tiek nupasakoja australietiško devinto dešimtmečio niuansus ir dar visa tai sumistifikuoja neapibrėžtais, bet akivaizdžiai numanomais, pranašiškais po klinikinės mirties suteiktais dvasiniais praregėjimais, kai kada laikomais tiesiog potrauminiais sutrikimais.

Nesu tikras, ar viskas man šioje knygoje tiko ir patiko, nors skaičiau uždegančiai, tačiau daugel kartų toptelėjo, jog skaitau knygą, kuri balansuoja ties populiariosios ir moderniosios literatūros svertų. Iš vienos pusės suvoki, jog skaitai augančio ir bręstančio berniuko gyvenimą, susitapatini su jo patirtimis, priimi jo draugą nusikaltėlį, visų vadinamu Hudiniu, kaip jo dvasinį ir nestandartinį guru, mėgaujiesi, kaip jis atkartoja Hudinio žingsnius, įsibraudamas į kalėjimą aplankyti motinos, tačiau visa tai atrodo neįtikėtina, netikra, kitaip sakant, dėl nuotykio efekto autorius paaukoja tam tikrus įtaigos elementus, kad sukurtų šou, nuotykį, kuris vietomis yra kaip Volto Disnėjaus filmuose, kada vaikai gelbsti į nelaisvę paimtus gyvūnėlius, daro kaip Greta Thunberg neįtikėtinus socialinio poveikį darančias akcijas.

Manau, skonio reikalas tokia literatūra, kurioje pasakotojas, kuris yra pats Ilajus, mažametis berniukas, tampantis disciplinuotu paaugliu, kurio kaip pasakotojo balsas neatitinka augančio berniuko kalbėsenos ir mąstysenos. Akivaizdu, kad autorius daro nukrypimą ir, pasisavinęs pasakotojo toną, kuria universalią minties sugestiją, kuri vietomis atrodo absoliučiai eklektiška berniuko išgyvenimams: „Jie, pavyzdžiui, galėtų finansuoti stipendijų programą vienišų ar nusigyvenusių nusikaltėlių vaikams su specialiais poreikiais. Veikla, anot Ogasto, su robinhudišku atspalviu. Kiek nukentėtų jų kišenė, tiek laimėtų jų sielos; jie užsidirbtų reikšmingą pasižymėjimo juostelę, kurią galėtų pamojuoti didžiajam teisėjui danguje, paskambinę prie vartų (p. 427)“ – svarsto Ilajus apie pagalbą skurstantiems. Neįtikino ir tas Hario Poterio pasiaukojančiojo ir aukojančiojo berniuko Ogasto sprendimas 50000 tūkstančius dolerių atiduoti sunkiai gyvenantiems ir labdaros prašantiems žmonėms.

Trent Dalton 

Berniukas nuryja visatą akivaizdžiai didaktinis kūrinys, nors jame nemažai yra kriminalinio pasaulio užkulisių, visumoje autorius linkęs pamokslauti ir ne visada labai įtikinamai. Esminis Ilajaus bundančio kaip sąmoningo žmogaus momentas vyksta tada, kai jis užduoda esminį klausimą: „Man reikia išbandymo, – sakau, – Man reikia progos, kur natūraliai atsiskleistų mano charakteris. Aš nė sekundės nesvarstęs nuveikčiau ką nors kilnaus, pasielgčiau taip todėl, kad jaučiu prievolę daryti gerus darbus, ir tuomet būčiau tikras, kad esu išties geras žmogus (p. 174).“ Vėlgi juntama tam tikra tiesos falsifikacija, nė vienas berniukas realiai šitaip nemąsto ir negalvoja, todėl skaitytojui sukuriamas kiek dirbtinis subrendusio vaiko įspūdis, kuris dar ir svarsto apie gėrio ir blogio sampratą neturėjęs gerų pavyzdžių savo socialinėje terpėje. Argi tai ne nuotykių didaktiškoji literatūra?

Nepaisant tam tikrų populiariosios literatūros niuansų, knygoje viskas išplėtojama gana įdomiai ir kiek netikėtai dėl skirtingų žanro jungčių. Pavyzdžiui, įrengtoje Lailo, laikino Ilajaus ir Ogasto motinos meilužio, slėptuvėje skamba telefonas, per kurį kalba pats Ogastas, tiesa, jau suaugusiojo vyro balsu iš ateities. Šis skambutis kiek primena bauginančius David Lyncho filmų momentus ir jie, aišku, kaip ir daugelis magiškų šiame romane elementų, turi pagrįstą traumuojančios psichologijos simbolinę reikšmę. Telefonas nutyla, kai Ilajui žurnalistė Ketlina pasako, kad paliktų šią skambėjimo iliuziją praeičiai t. y., kitaip sakant, traumos paleidimo terapijos momentas.

Įdomu buvo skaityti ir apie labdaringą nusikaltėlį, kuris mėgo polimerizuoti nukirstas galūnes ir turėjo namuose įsirengęs Fankeinšteino vertą laboratoriją. Knygos finalas, kuriame kaip aštriame trileryje, viskas sumegzta itin kinematrografiškai, atrodo, kad stebėtum trilerį. Nieko nuostabaus, kad pagal romaną bus sukurtas TV serialas, nes knygos medžiaga itin patraukli ekranizacijai.

Šioje universalioje visatoje, apie ką ir yra šioji knyga, gali nutikti patys keisčiausi dalykai. Netgi jeigu jie reiškia stebuklus kartais tik įsivaizduojamoje veikėjų plotmėje. Žinoma, Berniukas nuryja visatą knygoje taip iki galo ir neaišku, kur čia turėjo būti fikcija, kur tikrieji įvykiai Ilajaus realybės kontekste, juk be tikėjimo stebuklais jis nebūtų išsigelbėjęs, nebūtų sutikęs Ketlinos, nebūtų vėlei suvedęs mamos su tėvu ir nubaudęs narkotiko barono; šioji knyga leidžia trumpam patikėti, kad gyvenimas yra planingas netgi su visais čia ir dabar nutinkančiais stebuklais, kad kiekvienas iš mūsų gyvena pagal iš aukščiau suregztą (tikriausiai pačios visatos) scenarijų. Ne visiems ir ne visada duota suvokti šios visatos daugiaplaniškumą, ne visada sąmoningi tampame ir ne visada (kaip kad Ilajus) išbandyti paties likimo sustiprėjame ir pasiekiame gyvenimo pusiausvyrą. Ką gi, Ilajui pavyko, nes romanas apie gyvenimo stebuklą, kurio nelabai ir patirsi, nebent paveikiai „suplaktoje“ literatūroje, kine, apskritai meno pasaulyje. Iš tikrųjų džiugu, kad šioji kultinė knyga išversta Povilo Gasiulio į lietuvių kalbą. Nors ne viskas man šioje knygoje buvo priimtina, tačiau knygos visuminis vaizdas atrodo platus kaip visata, gal ne toji, kurioje mes gyvename, galgi veikiau fiktyvioje, kur galiausiai gėris nugali blogį, kur berniukai tampa didvyriais ir tarp blogai besielgiančių žmonių prabunda sąmoningumas. Graži, oi, graži toji iliuzija, kuri padaro ir mūsų gyvenimą bent šiek tiek gražesnį ir priartina prie tos kitos visatos, kurioje įmanomi tokie stebuklai, kokie pavaizduoti romane Berniukas nuryja visatą.

Jūsų Maištinga Siela