Tas,
aks žino Vandą Juknaitę ir jos literatūrą, gali paliudyti, kad nėra tokių
daugiau literatūros išraiškos būdų taikančių rašytojų. Jos rašymo stilius yra
labai įvairiai apibūdinimas, dažniausiai kaip priartėjęs prie kalbinės ribos,
kai nebelieka žodžių, arba jų būna labai nedaug.
Paskutiniame
savo interviu Vanda Juknaitė kalba apie būtinybę rašyti apie tai, ko kiti
nerašo, kalba netiesą. Nuostaba kelia autorės prasitarimas apie ją užplūstančią
gėdos jausmą dėl knygų. Tai rodo begalinį rašytojos kuklumą, kuris tarp jaunųjų
rašytojų, sakyčiau, beveik nebepasitaiko.
Tikriausiai
kažkas tikrai skaito mano blogo įrašus arba man tiesiog labai sekasi, arba
tiesiog... sutapimas! Prieš daugiau nei mėnesį labai labai užsinorėjau, kad
būtų išversta daugiau britų subtilaus rašytojo Graham Swift („Motinų
sekmadienis“, „Vandenų žemė“, „Į dienos šviesą“) daugiau knygų. Ir šast! Netrukus
„Baltos lankos“ išleis mažutę, net 180 puslapių nesiekiančią dar vieną šio
rašytojo desertą, vadinkite tai „Rafaelo“, bet net ir „Rafaelo“ tėra tik riešutas
beskoniame kreme, o štai G. Swift kūryba – vai tai tai... Ko man ir reikia!
Knyga
vadinsis „Regimybės“, kuri originalo kalba pasirodė pernai. Matyt, leidykla
orientuojasi maždaug į „Motinos sekmadienio“ apimtis ir tai, kas leidžiama per
paskutiniuosius metus. Vis tikiuosi, kad koks vertėjas ar leidykla visgi ruošis
pagaliau išversti Bookeriu 1996 metais įvertintą jo romaną „Last Orders“.
Trumpas
būsimos knygos aprašas:
Ėjo 1959-ųjų vasara Braitone, kurortiniame Anglijos pajūrio mieste. Pačiame
pirso gale, tiesiai virš sūkuriuojančių vandenų, šiltais vasaros vakarais vyko
stebuklai. Varjetė numerius atlikdavo nepamirštama trijulė: programos
konferansjė Džekas Robinsas, iliuzionistas Ronis Dinas ir jo enigmatiškoji
asistentė Ivė Vait. Įžengę į sceną jie virsdavo Džeku Robinsonu, Didžiuoju
Pablu ir Eva. Ir publiką burte užburdavo ryškiaspalviais kostiumais, dainomis,
stepo šokiais ir baltomis nosinėmis, virstančiomis baltais balandžiais.
Vasaros gale kibirkščiuojantis Ivės sužadėtuvių žiedas, kurį jai padovanos
Ronis, bus nusviestas į ribuliuojančius vandenis, o vienas iš trijulės visam
laikui pradings be žinios.
Šioje aukščiausios prabos literatūrinėje iliuzijoje sceną dalijasi tikra magija
ir nenuspėjama tikrovė, tuoj iš rankų išslysiantis ir praeitimi tapsiantis
pasaulis ir nepažini ateitis, lemtingos gyvenimo akimirkos ir atsitiktinumai,
likimas ir XX a. istorija, meilė, prisiminimai – ir regimybės.
„Savitas literatūros mago apžavų pasaulis.“
Sunday Times
„Nė neįsivaizduoju, kaip Swiftas tai sugeba… Stebuklingas pasakojimas.“
Guardian
„Subtilus išnykusio pasaulio portretas.“
Independent
„Nebylaus liūdesio ir magiško grožio prisodrintas romanas.“
Telegraph
Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių
britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas
lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai
išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų įtraukti į Didžiosios
Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Regimybės“ – naujausias
autoriaus romanas.
Šįkart
visai nesididžiuodamas pasakysiu, kad pažiūrėjau vieną iš tų „pigesnių“ siaubo
filmų, kuris vadinasi „Malonė“ (angl. Mercy) (2014) ir
visomis prasmėmis yra labai keistas. Pasakojimas apie demono apsėstą močiutę,
kuri jaunystėje labai norėjo susilaukti vaikelio ir todėl ėmėsi burtų, todėl
dabar atėjo metas sumokėti skolas.
Kai močiutė
nusiveda anūką (filmo pradžioje) prie prosenelės kapo ir ten pasirodo barškuolė,
kuri negali tokiose vietovėse veistis, (nes dar apskritai šaltas metų laikas
vaizduojamas, net aktoriai su striukėmis), tada močiutė paduoda smuiką
berniukui, kad šis pagrotų gyvatei... Galiausiai gyvatė, jau kompiuterizuota,
ir labiau panaši į žaltį, nebe barškuolę, prašliaužia pro kojas. Tada supratau,
šachas, matas ir šakės (trys viename), kad nieko čia su tuo filmu gero nebus.
Vėliau tas, žinoma, ir pasitvirtino. Pradėkime nuo to, kad visi suaugę dienos
metu, kurie nepanašūs į alkoholikus (neskaitant dėdės), vos tik susitikę maukia
viskį iš stiklinių be užsigėrimo prie mažamečių vaikų (tradicija, Verga,
tradicija); tada močiutė, paklaikusi pargabenama iš prieglaudos, ir visi iki
tol ją pažinoję jos bijo kaip velnias kryžiaus, bet taip artimiesiems, kurie
turėtų močiutę labiausiai pažinoti, ir nepaaiškinama, kad ji pardavusi sielą,
atrodo, neįtikėtina, dar baisiau už patį siužetą.
Jau nebekalbėsiu
apie vaikų vaidybą, kuri apgailėtinai teatrališka, nenatūrali, kai kurios veido
išraiškos suvaidinamos jau po ištariamų frazių, tik „tarp kitko“, na, o finale
visa šeimynėlė, kuri turėjo, liaudiškai tariant, būti „triedusi iki kulno“, be
jokio emocinio šoko užkasa burtų knygutę ir gražiai saulėtą dieną apsikabina,
įprasmindama pačius banaliausius ir labiausiai nusidėvėjusius siaubo filmo finalinius
šablonus.
Tai
filmas – katastrofa, bet, jeigu mėgstate katastrofų filmus, (čia perkeltine
prasme), žinoma, mėginkite ir bandykite, aš tai pabaigoje jau prasukinėdamas
žiūrėjau, nes, Dievas mato, laikas – pinigai. Tai tiek to šauniojo S. Kingo
apsakymo „Motušė“ ir beliko.
Labai
didelis žmonių dalis kenčia dėl to, kad jie jaučia socialinę atskirtį, nes jų
nelaiko normaliais. Visi taip trokšta būti normaliais, kad galėtų sulaukti
pripažinimo, jog tiesiog neretai (ypač jaunas, nesusitupėjęs žmogus) gali
pridaryti iš maišto proveržio itin skaudžių dalykų. Man patiko vokiečių-argentiniečių
rašytojos Samantos Schweblin, kurios netrukus lietuviškai pasirodys
trečioji knyga „Kentukis“, mintis, kad būtent normalumas neegzistuoja, nes jis
tėra tik atskaitos taškas, kuriame mes visi „susitinkame“ ir jis istorijos
eigoje gali kisi bet kaip, kaip tik tą įprasmins įstatymai, ar kokie nors
dideli socialiniai reiškiniai. Paprasta mintis, atrodo, kaip du kart du, bet
gyvenimo praktika rodo, kad pernelyg dažnai tai pamirštame. Nežinau, kaip Jūs,
aš tai pernelyg dažnai.
Visą
pokalbį su rašytoja ir Audriu Ožalu galite paskaityti ČIA.
Paskutiniu
metu esu susižavėjęs kultūros žurnalu „Nemunas“. Net nepastebėjau, kada jis pakeitė
savo išvaizdą, gal prieš tris metus, gal ir seniau, tačiau koks patrauklus
dizainas ir kokybė! Vyriausioji redaktorė Erika Drungytė irgi puiki! Ir
viskas šiame leidinyje taip puiku, pradedant nuo vizualaus kas mėnesį
pasirodančio vis kito viršelio, ant kurio vaizduojami garsūs menininkai ir viduje
esančios atvirutės.
Paskutiniame
numeryje tiesiog nebegalėjau atsitraukti nuo straipsnio apie čekų menininką
Alfons Mucha ir apie jo meną, apie kurį rašo Eglė Petreikienė, ir tą puikų
atviruką. Labai patinka, kad „Nemunas“ negaili per visą puslapį vaizduoti meno
kūrinių, tarsi tampa ne tik straipsnių, interviu žurnalu, bet ir skoningu
katalogu. Sakyčiau, toks leidinys mirtinai reikalingas Lietuvai, netgi „Kultūros
barai“, „Metai“ ar „Literatūra ir menas“ negali sau to leisti, o „Nemunas“
gali. Net nepastebėjau, kaip kaskart vis dairausi prie spaudos lentynos vis
naujo numerio.
Nesu
užkietėjęs režisieriaus Jim Jarmusch gerbėjas. Toli gražu. Tačiau jo savotiškas
kinas visada mane nuteikia tam tikram kontravesiškam apmąstymui apie esminius
gyvenimo elementus, dažniausiai suvokiamus kaip beprasmybę. Panašiai ir
neseniai „Elito kine“ per LRT rodytame ir itin kino kritikų palankiai sutiktame
režisieriaus kino juostoje „Patersonas“ (angl. Paterson) (2016),
kuriame labai įsimintiną vaidmenį sukuria aktorius Adam Driver.
Filme
pasakojama apie vidurinės klasės autobuso vairuotojo kasdienybę, tiksliau – jo viena
gyvenimo savaitė, penkios darbo dienos ir savaitgalis. Patersonas, kurio vardas
yra toks pat kaip ir miesto, ir autobuso užrašas, atrodo gana atsikartojantis,
monotoniškas ir tuo pačiu keistas, kadangi atsikartojimas gali, pasirodo, būti
žaismingas. Veikėjas nuolat sutinka dvynius, atsikartojančius ženklus, kurie
liudija, kad gyvenimas gali būti žaismingas, pavyzdžiui, veikėjo merginos
keksiukų ir užuolaidų ornamentika, veikėjo slapta užrašų knygutė ir sutiktos
poetės mergaitės slapta užrašų knygutė... Kasdienybė, kuri absoliučiai
nužmogina, tampa nuobodi žiūrovui pateikia neregėtos niūrios, liūdnos, bet
gražios gyvenimiškos išminties. Veikėjas turi vieną išskirtinumą, jis rašo eilėraščius
ir atrodo, kad jam tai be galo svarbu, tačiau, kai jis netenka tų eilėraščių, jo
sukrėtimas tampa tarsi neišreikštas, skausmingas ir tylus kaip ir visas
gyvenimas. Jis trokšta patekti bare ant žymių žmonių miestelio garbės lentos,
tačiau gyveną pilką vidutinioko gyvenimą.
Norėtųsi
sakyti, kad tai filmas apie kasdienybę, kuri sunaikina žmogaus svajones. Kitą vertus,
veikėjo draugė, kuri atrodo absoliučiai infantili ir neatsakinga, nuolat
metanti savo veiklas ir atrodo absoliučiai be krypties, visiška savo vaikino
priešingybė, savaitės pabaigoje, kaip ir buvo galima tikėtis, ją ištinka sėkmė,
o susikaupusį ir flegmatiškos prigimties autobuso vairuotoją dar vienas liūdnas
gyvenimo įvykis... Iš tikrųjų filmas monotoniškas, jis kaip viduriniosios
dirbančiųjų klasės kasdienybės almanachas, kuriame žmonės būna įkalinti nuolat
atsikartojančių įpročių, veiksmų, nuotaikų ir taip pripratę prie nusivylimo,
kad nebeturi kito pasirinkimo, kaip vaikščioti paniurę ir šiek tiek atrodantys
abejingi visam pasauliui.
Filmas
priminė anksčiau matytą režisieriaus filmą „Sulaužytos gėlės“ (2005), kur
panaši struktūra, tam tikri žaismingi pasakojimo elementai, bet visumoje esti
monotonija, flegmatiškai melancholiška nuotaika. Nemanau, kad filmas patiks
visiems, bent jau man pirmosios 20 minučių buvo absurdas, tačiau vėliau tas
absurdas tampa stilingu mūsų pačių gyvenimų atspindžiu, liudijančiu mūsų tam
tikrą socialinį vaidmenį, kuris kur kas tvirtesnis, nei mūsų neišreikštas
dvasinis, kaip šiuo atvejo poeto, polėkis. Šiaip gražus, liūdnokas, keistokas, nesudėtingas
pasakojimas, kuris pareikalauja kantrybės.
