Filmas: "Enfant Terrible" / "Enfant Terrible"

 Sveiki, skaitytojai,

Prancūzai turi tokį išsireiškimą „enfant terrible“, kurį išvertus pažodžiui reiktų „siaubingas vaikas“, pastarasis pasakymas tinka ir suaugusiems, kurie elgiasi kaprizingai ir neatsakingai, nesiskaito su aplinkiniais, negerbia nei savęs, nei kitų. Tokiu pavadinimu pavadintas vokiečių režisieriaus Oskar Roehler sukurtas biografinis filmas „Enfant Terrible“ (pranc. Enfant Terrible) (2020), kuriame pasakojama apie vokiečių režisierių Rainer Werner Fassbinder. Pastarasis režisierius išgyveno vos 36 metus, tačiau pakeitė pokarinį vokiškojo kino raidą, yra pelnęs Auksinį lokį, o jo ryškūs filmai laikomi kino industrijoje tikru avangardiniu proveržiu.

Filme pasakojama Fassbinderio karjeros pradžia, maždaug paskutinysis jo gyvenimo dešimtmetis. Filmas išties išsiskiria netipine režisūra, kadangi jis nufilmuotas paviljone, dalis dekoracijų yra tiesiog nupieštos ir priklijuotos ant sienų. Iš esmės tai žymi ir paties Fassbinderio kino manierą, kurio detalėmis pastatytas ir filmas apie jį. Pats režisierius mirė 1982 metais, kaip galima suprasti iš filmo, širdis neatlaikė streso, spaudimo, narkotikų, alkoholio ir rūkalų. Filmas pulsuoja septinto dešimtmečio vokiškąja bohemijos dvasia. Pats Raineris gyveno socialiniuose paribiuose, jį nuolat supo homoseksualai, jis pats, nors buvo keleriems metams vedęs, neslėpė esąs homoseksualus, nuolat įsimylėdavo vyrus, tačiau nesugebėdavo išlaikyti santykių dėl ūmaus savo būdo.

Vokiečių aktorius Oliver Masucci perteikė itin charizmatišką Rainerio asmenybę. Praktiškai beveik visose scenose Raineris vaizduojamas su cigarete burnoje arba rankose. Net neįsivaizduoju, kiek aktoriui teko sudeginti cigarečių, bet tai turėjo būti ne vienas blokas. Gunktelėjęs, su akiniais ir ūsais, vilkįs odinę aptemptą striukę bei turi atkišęs ryškų alaus pilvą. Besikeikiantis, nuolat apspangęs, tačiau būtent dėl savito požiūrio į pasaulį jis gebėjo kurti kitokį kiną. Filme daug homoerotikos, siautulio, vokiškų bendravimo ir kultūros niuansų. Savo scenomis ir erdve filmas kiek primena Trreiro „Dovilį“, atrodo, kad viskas šiek tiek sąlygota, kartoninėje dėžutėje, tačiau tai netrukdo perteikti kylančio, emociškai besikeičiančio ir galiausiai sunkiai degraduojančio režisieriaus paskutinįjį dešimtmetį. Sakyčiau, filmas šių metų LGBT tematikos aukso grynuolis – stiprus, išraiškingas, charizmatiškas, spalvingas, netipinė teatralizuota kino kalba. Neapsigaukite, tai aukšto pilotažo kinas, kuris sukurtas įprasminti režisieriaus gyvenimą, jis skirtas ne LGBT bendruomenei, nors ir vaizduoja homoseksualų aplinką, bet visiems žiūrovams, kurie kine geidauja ryškumo, unikalumo ir savitumo. Kol kas geriausias festivalio matytis filmas, žiūrėsime, kas bus toliau.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.2

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rouzė vaidina Džiulę" / "Rose Plays Julie"

 

Sveiki, skaitytojai,

Rikdamasis dar vieną Scanoramos filmą kažkodėl bijojau „užsikabinti“ už Balkanų srities kino, kur plaukia puikūs estetiški kadrai, bet per dvi valandas įvyksta vos keli esminiai įvykiai, monotonijos nesinorėjo, todėl pasukau priešinga linkme ir pasirinkau airių psichologinę dramą „Rouzė vaidina Džiulę“ (angl. Rose Plays Julie) (2019), kurioje pasakojama apie jauną merginą, kuri pagaliau susiranda biologinę savo motiną, kuri tuo metu yra garsi senstelėjusi aktorė. Galiausiai Rouzė sužino kraupią paslaptį, kodėl motina ją kadaise paliko...

Nesakykite nieko, istorija išties intriguoja, o aš esu gana nemenkas psichologinių dramų mėgėjas, todėl šioji istorija, vien pažiūrėjus anonsą, nusprendžiau, kad bus mano. Iki šiol nesuprantu, ar man pavyko „susidraugauti“ su šiuo filmu, kadangi vertinimai kyla dvejopi.

Visų pirma, istorija ganėtinai banali, nors ir skaudi, ir kriminalinė. Išprievartavimas, kerštas, noras išsiaiškinti tiesą... Žiūrėdamas tarsi atsiduri kokioje nors „Micomerio žmogžudysčių“ serijoje, kur keistokai kvanktelėjusi Rouzė, kuri jautriai išgyvena gyvūnų žudymą chemikalais, visgi yra kiek negailestinga susirastam savo tėvui. Balansuodama ties erotiškumu ir beprotybe, Rouzė įsigyja peruką ir tampa savo gimimo liudijime įrašytos veikėjos alter ego, todėl veikia pagal visai kitokius moralinius principus. Žodžiu, tai, kas galioja Rouzei, negalioja kerštaujančiai ir šaltakraujei Džiulei.

Nepaisant visko, man filmas kiek dibtinokai pritemptas prie tų tamsių žmogaus prigimtinių klausimų ir troškimo sužinoti, kas esi. Istorija gana banali, viensiužetė ir primena tiesiog vieną eilinę kriminalinę bylą, kurią tvarko ne kokie nors Šerlokai, o pačios aukos, siekdamos atitaisyti teisingumą. Su švirkštu lakstančios moterys paskui prievartautoją galiausiai baigiasi ta pačia sietina gyvūnų marinimo dėl etinių sumetimų minties parabole: kerštas kaip širdies numaldinimas ir žudymas kaip teisingumo atstatymas.

Visgi filmo stipriosios pusės yra dvi. Visų pirma, aktorių trijulė, kuriame galime sutikti ir „Sotų karų“ žvaigždę Aidan Gillen, tačiau dėmesį visgi labiau prikausto motinos ir dukters kiek teatralizuoti, pauzuojantys, bet iš esmės veikiantys vaidmenys. Ir žinoma, prie stiprių elementų yra filmo pseudomistinė tamsi ir niūri atmosfera, kuri man kiek priminė norvegų mistinę dramą „Telma“. Žodžiu, filmas atmosferinis, vizualiai ir pasakojimo ritmu įtraukiantis, tačiau visumoje istorija plokščia kaip plekšnės šonai ir pasibaigus seansui neapleido jausmas, kad ką tik buvau įlindęs į eketę, tačiau išlipus ir sušilus nebeliko pačios istorijos, ji tiesiog yra banaloka.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Absoliučiai normali šeima" / "En helt almindelig familie" / "A Perfectly Normal Family"

Sveiki, skaitytojai,

Kiek mes plačiai žinome apie translyčius asmenis? Aš asmeniškai beveik nieko ir nepažšstu nei vieno. Gal dėl to išsirinkau dar vieną Scanoramos filmą pavadinimu „Absoliučiai normali šeima“ (dan. En helt almindelig familie) (2020), kurį režisavo danų režisierė Malou Reymann (g. 1988). Istorija pasakoja apie itin netradicinę šeimą, kurioje vyras nusprendžia išsiskirti, nors turi paauglę dukrą ir netrukus paaugle tapsinčią jaunėlę. Išsiskyrimo priežastis labai paprasta: vyras nebegali meluoti nei sau, nei šeimai, jis trokšta tapti moterimi...

Kai prieš dešimt metų pamačiau pritrenkiantį filmą „Transamerika“ (2005) su „Nusivylusių namų šeimininke“ Felicity Huffman, man regis, kad niekas daugiau nebesukurs nieko įdomesnio šia tema. Na, neskaitant Čilės režisieriaus S. Lellio „Oskaru“ įvertintą „Fantastiška moteris“ (2017) ar absoliučiai kitokio žanro ir pobūdžio „Danų mergina“ (2015). Anuomet mane „Transamerika“  šokiravo gerąją prasme ir ilgą laiką nelabai ką šia tema išskirtinio žiūrėjau – būtent apie translyčių asmenų ir jų šeimos narių santykius. Visgi šis filmas (su pasauliniu indeksu „visai šeimai“) pasakoja ne apie translyčio asmens pasirinkimo priežastis ar jo dvasines problemas, bet renkasi jaunėlę šeimos narį, kuri yra aistringa futbolo žaidėja ir treniruojasi mergaičių komandoje, tačiau jai nepaprastai sunku susitaikyti, kad jos tėtis tapo moterimi. Įdomi režisierės pozicija vaizduoti, kad aplinkinis pasaulis tiesiog normaliai (daugiau ar mažiau) priima Tomo tapimą Agnese, o štai mergaitė, kuriai tėtis buvo futbolo žaidimo kelrodė žvaigždė, staiga išnyko, asimiliavo, tapo kažkuo kitu.

Iš tikrųjų kamera užfiksuoja visus mergaitės prieštaringus jausmus, kai ji būdama natūralioje savo terpėje gėdijasi, baiminasi patyčių ir jaučiasi vieniša, palikta likimo valiai. Iš mergaitės perspektyvos papasakota kiek kita LGBTQ versija. Dažniausiai būna, kad tėvams tenka „susidoroti“ su faktu, kad jų vaikas homoseksualus, ar yra mergaitė berniuko kūne (arba priešingai) ir tai dažnai yra traumuojanti patirtis visai giminei, nes tenka įveikti daug nerimo, stereotipų, nuostatų, netgi keisti pasaulėžiūrą, o šiame filme viskas priešingai – vaikai išgyvena šią traumuojančią susitaikymo patirtį, kad jų tėvas translytis. Bet argi visos tos „traumuojančios patirtys“ nėra iš tų pačių žmonių suskirstymo, visuotinai paplitusių homofobinių pažiūrų, kad vyras turi būti vyru, nes „Dievas taip sutvėrė“. Kas čia per davatkos argumentas, kai sakantis nuo akmens amžiaus nebuvo išpažinties pas kunigėlį? Viduramžių klišė. Suprantu režisierės užmačias atskleisti tas traumuojančias patirtis vien tam, kad būtų ne tik visuotinai formaliai legalizuota žmogaus gerbtinas pasirinkimas būti tuo, kuo jis gimė, bet ir pakeisti iš esmės žmonių nuostatas translyčių asmenų klausimu. Filmas apskritai kelia esminius politinius, žmogaus teisių ir sveikatos problemas, susijusias su sociumo nuostatomis ir nepagrįstomis baimėmis.

Drąsi tema, kaip esu ne kartą minėjęs, konservatyviems lietuviams ji šiek tiek gali būti atgrasi, bet veikia būtent švietėjiškai, kadangi emocionaliai, o ne vien faktiškai atskleidžia tą nepatogiąją tiesą, jog tokios traumuojančios šeimos situacijos susikuria iš mūsų nuostatų. Visgi nepasakyčiau, kad pati režisūra kažin kuo ypatinga ar novatoriška, lengva ir kiek standartiška kino kalba perteiktas filmas skirtas visai šeimai.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.0

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Suaugusiųjų žaidimai / "Seurapeli" / "Games People Play"

 Sveiki, kino ir Scanoramos žiūrovai,

Paskutiniuoju metu galvoju, kad man suomių komedijos labai patinka. Pernai per Scanoramos festivalį matyta suomių „Aurora“ išvertė mane iš kojų savo šiaurietiškais juokeliais, tad šiemet nusprendžiau taip pat nepraleisti progos pažiūrėti režisierės Jenni Tivoniemi kurtos komedijos „Suaugusiųjų žaidimai“ (suom. Seurapeli) (2020), kuri vėlgi, kaip ir aš tikėjausi, lengvai ir jaukiai praskaidrino nuotaiką.

Iš pradžių pagalvojau, kad filmas lietuviškam kontekste būtų labai panašus į realybę: susirenka senų draugų kompanija kur nors užmiestyje, prie ežeriuko su pirtele, šašlykais ir alkoholiu, ir tada prasideda šokiai, dainos, estrada bei... santykių aiškinimasis. Labai panašiai ir „Suaugusiųjų žaidimuose“, tik viskas vyksta suomiškoje aplinkoje – gilūs tyvuliuojantys ežerai, akmenuoti ir aukšti krantai, suomiška degtinė, šviesios poliarinės naktys... Žinokite, toji suomiška atmosfera šiame filme veikia! Filmas prasideda vaizdu, kaip veikėjai susiperka maistą, o baigiasi, kaip sekmadienį išmeta jų likučius ir pakuotes – suvartoto gyvenimo liekanos – žiedinė kompozicija.

Visgi draugų kompanijos problemos susideda iš myli-nori-negaliu. Patrakusi besiskirianti moteris ketina su draugėmis praleisti savaitgalį, tačiau draugės sukviečia visus paūžti gimtadienio. Kviečiami seni meilužiai ir mylimieji, vadinasi, visas likęs filmas suksis apie buvusius santykius, o kai kas nors įkauš – garantija! – dar ir permiegos. Iš esmės taip ir yra. Santykių perspektyvos siaurokos, primena dešimto dešimtmečių amerikietiškus draminius serialus, tačiau viską atperka suomiška atmosfera ir kultūriniai niuansai. Kai kurios filmo detalės iš ties mane sužavėjo, kaip antai laukimas pasaulio pabaigos – vienas iš veikėjų įsivaizduoja, kad netoli sprogo atominė elektrinė, todėl toks raudonas dangus, todėl išplaukia pastipusi žuvis... Veikėjai sumetę telefonus į pintinę laukia pasaulyje liudijimo, jog įvyks pabaiga, tačiau jie visi trokšta savo vidinių kančių pabaigos. Toji graudi egzistencinė „nata“ suplakta su šiaurietišku humoru jausmu perteikia neblogą atpažįstamų mūsų pačių jausmų savaitgalius, kur draugų emocijos ir sąmonė keičiasi nuo to, kiek jie išgėrė alkoholio.

Nors filme viskas labai iš pažiūros linksma, tačiau, mano požiūriu, labiau suskambo begalinė žmogaus vienatvė, tiems, kuriems jau per trisdešimt, tiems, kuriems per dešimt metų nepavyko ne tik kad užkariauti pasaulio, bet ir sukurti paprastos normalios šeimos, todėl jaučiasi nevykėliai, atstumtais ir menkaverčiais. Po suomišku šypsniu švelniai srūva egzistencinės prasmės nebuvimas ir savęs realizavimo ilgesys.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.8

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jallikattu" / "Jallikattu"

Sveiki, kino gerbėjai,

Antrasis šių metų Scanoramos pamatytas filmas buvo kritikų rekomenduotas indų filmas „Jallikattu“ (ind. Jallikattu) (2019), kurį režisavo Lijo Jose Pellissery. Pats terminas „Jellikattu“ reiškia žmonių minios bėgimą su buliumi, panašiai linksminasi gatvėse ispanai, kai skersgatviais paleidžia įsiutusį bulių. Šiame filme „Jallikattu“ yra tam tikra išplėtota metafora, pritaikyta žmogaus elgsenos modeliams.

Istorija prasideda tuo, kad Indijos viename kaime skerdimo išvengęs buivolas pabėga, o jo gaudyti susiruošia visi žmonės, galiausiai buivolo gaudynės įžiebia tiek daug nesantaikos, kad galiausiai pažadina tarp žmonių labai ilgai slopintas emocijas – kažkas ilgai negrąžino skolos, kai kas sprendė gaujų santykius, kai kas santykius su žmona, tačiau per apylinkes bėgiojantis buivolas tebuvo pykčių protrūkio pradžia, kitaip sakant, žvėris gana nekaltai, gelbėdamas savo gyvybę, pažadina žmonėse pirmapradį žvėriškumą. Filmas tampa žmogaus dirbtinio civilizuotumo kritika ir tuo pačiu sako, kad kiekviename iš mūsų glūdi inercinis laikinis žvėris.

Filmas veikia kaip alegorija, tam tikra idėjinė konstrukcija, kuri turi itin dinamišką ir ryškiai intensyvią raišką. Filmas prasideda itin aštriais stambiais kadrais, o kadrai „pamasinti“ etniniais muzikos garsais, todėl sukuria tokį hipnotizuojantį ir egzotišką poveikį, o indiškos spalvos, klimatas veikia dar labiau magiškai. Galiausiai po 20 minučių filmo pamažu imu nusivilti, nes iš po didžiai išpūstos pompastiškos lieka gana plokščia filosofinė idėja apie žmogaus priešiškumą pačiam žmogui.

Maniau, kad filmas bus kažin koks indiškas stebuklas, maždaug toks pat keistas, įtraukiantis ir „nuraunantis stogą“, koks, tarkim, buvo šių metų „Kino pavasaryje“ rodytas brazilų „Bakurau“, tačiau „Bakurau“ iš tikrųjų kuo toliau, tuo labiau idėjiškai intrigavo, o štai „Jallikattu“ toliau sekė viena nuo pat filmo pradžios aiškia idėja – intensyvinti kakofonišką besiverčiančio pykčio ir įtūžio karnavalą. Aišku, filmas intensyvėja, spalvos tamsėja, ugnies ir pykčio filme daugėja, kol galiausiai filmas iš satyriškos alegorijos tampa simboliškai hipnotizuojančia apoteoze, pastaroji sietina su pirmykštėmis socialinėmis bendruomenėmis ir jų nesantaika. Visgi filmas intensyvus, ryškus, bet nepaisant man kiek banalokos tematikos (ir, neslėpsiu, šiek tiek nuobodžiavau), užtat filmo stiprioji pusė, dėl ko ir verta žiūrėti, sakyčiau, yra techniniai niuansai: ritmiškai dinamiška režisūra, kuri skleidžiasi kaip režisieriaus novatoriškas kalbėjimas pasauliniame kino kontekste.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.6

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Booker 2010-2019 premija įvertintos knygos lietuviškai

Sveiki,

 

Esu didžiulis Booker Prize ir Booker Prize International gerbėjas, todėl kaskart labai džiaugiuosi, jeigu kokia lietuviška leidykla apsiima išleisti knygą. Pastarojo dešimtmečio Booker Prize knygos išverstos ganėtinai greitai, tiesa, ne visos. Dalijuosi pastebėjimais.

 

2010 m. Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (vertė Aurelija Bivainytė, Metodika, 2012).

2011 m. Julian Barnes „Pabaigos jausmas“ (vertė Nijolė Regina Chijenienė, Baltos lanos, 2016).

2012 m. Hilary Mantel „Įveskite kaltinamuosius“ (vertė Gintaras Kaminskas, Sofoklis, 2019).

2013 m. Eleanor Cotton „Šviesuliai“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Baltos lankos, 2018).

2014 m. Richard Flanagan „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (vertė Violeta Tauragienė, Baltos lankos, 2017).

2015 m. Marlon James „A Brief History of Seven Killings“

2016 m. Paul Beatty „The Sellout“

2017 m. George Saunders „Linkolnas bardo“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Sofoklis, 2018).

2018 m. Anna Burns „Pienininkas“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Sofoklis, 2019).

2019 m. Margaret Atwood „The Testamens“ ir Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ (vertė Akvilina Cicėnaitė, Alma littera, 2020).

Jūsų Maištinga Siela

Afrikietiškos kultūros knygų viršeliai: Adichie "Amerikana", Evaristo "Mergaitė, moteris, kita", Gyasi "Auksinės šaknys"

 Sveiki,

 

Šiandien įsigijau Booker 2019 metų laimėtojos Bernardine Evaristo knygą „Mergaitė, moteris, kita“ ir kažkaip namuose ranka šią knygą kol kas padėjo prie geltonais ir oranžiniais viršeliais išsiskiriančių knygų. Ogi žiūriu, kad viena šalia kitos turi tam tikrą vizualinį motyvą – afrikietiškos moters profilis. Chimamanda Ngozi Adichie „Amerikana“ ir Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“ tiesiog ir laukė naujos draugės...

 

Juokas juokais, bet kartais savo namų bibliotekoje jaučiuosi kaip vaikas, žaisdamas lėlių namelyje. Kalbinu knygas ir net ieškau joms – va, šitaip! – draugų! Kaip tai pavadinti? Knygofilija, nekitaip. Gal japonai jau seniai sukūrė savitą terminą? Cha!

 

Jūsų Maištinga Siela