Filmas: "Klajoklių žemė" / "Nomadland"

Sveiki,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Aštuntasis filmas.

 

Žinojau, kad pirmai progai pasitaikius, būtinai žiūrėsiu režisierės Chloe Zhao filmą „Klajoklių žemė“ (angl. Nomadland) (2020), kuriame pasirodo puikioji aktorė Frances McDormand. Po puikaus pasirodymo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ F. McDormand žvaigždė sužibo dar labiau, o šis filmas tik patvirtino, kaip galima kuo puikiausiai išnaudoti ne vien tik aktorinį talentą, bet ir šios aktorės tam tikrą keistumą ir nestandartinę ir toli gražu „holivudinės lėlytės“ neprimenančią išvaizdą. Aš tai vadinu tiesiog bendra aktoriaus energetine sąranga ir F. McDormand turi visus šiuos reikalingus parametrus.

 

Filmas „Klajoklių žemė“ pasakoja apie moterį vardu Fern, kuri, išėjusi iš „Amazon“ sandėlininkės ir pakuotojos darbo, ima klajoti po vidurines JAV šalis. Gyvendama savo furgonėlyje, kur žiemą taip šalta, kad neįmanoma apsisaugoti nuo šalčio, ji ryžtasi traukti į pietus ir susitikti su panašiais į save, pastarieji save vadina klajokliais. Atsiskyrėlė keistuolė sunkiai verčiasi, kartais atrodo, kad ji tiesiog gyva bėda, nepritampa sociume, neturi galimybės integruotis ir sėsliai gyventi, o ir ilgą laiką mes nesužinome, kas jai nutiko, kodėl ji priversta gyventi tokį sunkų gyvenimą. Galiausiai mes sužinome, kad ji savanoriškai pasirinko klajoti, kad nereikėtų grįžti į tuščius namus, ji net atmeta sesers pasiūlymą likti saugiuose ir jaukiuose namuose, nes jos vidinis balsas šaukia į laukus. Taip pat ilgą laiką neaišku, kodėl ji taip elgiasi, kol filmui lėtai slenkant į pabaigą sužinome visas tas priežastis...

 

Koks gražus filmas! Kokia gamta! Kokia graži gali būti žmogaus vienatvė! Fern keliauja iš vietos į vietą dirbdama sunkius sezoniniu fizinius darbus, yra laisvai samdoma, tačiau ji yra nuolatos kelyje, judanti, dvasiškai progresyvi. Ji susipažįsta su daugybe žmonių ir nė vienas nenori jos nuskriausti ir niekas nenori jos nei apiplėšti, nei išprievartauti. Tai tam tikra atskalūniška gyvenimo filosofija susitikti su mielaširdingais keleiviais, bet ne tiek, kad susigyventum iki rietenų. Svarbu laiku išsiskirti tam, kad po kurio laiko vėl klajoklių tyrlaukiuose keliai susikirstų. Iš tikrų tik vėliau mes sužinome Fern gyvenimo istoriją ir pradedame suvokti, kad ji tokį gyvenimo būdą pasirinko ne dėl to, kad jaustųsi atstumta, bet tai tarsi psichoterapinis gyvenimo būdas, pasveikimas nuo traumų, kada kasdienis mąstymas apie išgyvenimą, judėjimas kelyje padeda suvokti save, pasaulį ir užgyti senoms žaizdos.

Šiaip mane šis filmas sužavėjo, toks skaidriai tyras ir filosofinis gyvenimo būdo perteikimas. Nors daug čia kadrų bylojama apie žmonių atsargumą, kaip Fern bijo užmegzti romantinius santykius su gerbėju, kaip ji dirba su akmenimis, tačiau esti ir saugumas: kaip ji stebi naktyje žvaigždes, suvokia laiką ir gyvenimo tėkmę. Tai filmas apie ne tik savęs pažinimą, bet ir pasaulio pažinimą, viskas įmanoma, primapradžiai dalykai patiriami tiesiog gamtoje ir už tai nieko nereikia mokėti. Kokios tyrlaukių spalvos! Kokia JAV lygumų spalva, vėjas, uolos ir kalnai, žiemos ir vasaros, upės ir miškai... Visa tai perteikta tokiu intymiu ir švelniu būdu, kur trapumas ir didybė, griūtis ir ilgaamžiškumas susiduria vienoje plotmėje ir žmogus tampa tik laikinu to grožio stebėtoju ir suvokėju. Kai kurie kadrai atmosferiškai atrodo nufilmuoti pagal Terrence Malick, mano labai mylimo režisieriaus, eksperimentinę kino manierą. Be F. McDormand visi likę aktoriai buvo neprofesionalūs, daugelis iš jų iš tikrųjų gyvena tokį klajoklių gyvenimą. Labai subtilus, skausmingai gražus, švelniai gydantis ir prie gamtos priartinantis filmas. Esu iš tikrųjų sužavėtas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Liudijimai"

 Margaret Atwood. „Liudijimai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 480.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.

 

Kai prieš kokius šešerius metus perskaičiau Margaret Atwood knygą Tarnaitės pasakojimas, (kurią, beje, sunkiai įsigijau iš antrųjų rankų), nė pagalvoti negalėjau, kad po kelerių metų toji distopija prisikels antram gyvenimui. Populiarus kanalas Hulu sukūrė pagal Tarnaitės pasakojimą TV serialą, kuris, galima sakyti, tapo toks populiarus, kad neabejotinai taps kultiniu. Leidykla Baltos lankos išsyk antrąkart perleido Tarnaitės pasakojimą, o pati rašytoja po 35 metų pertraukos pristatė knygos tęsinį pavadinimu Liudijimai (angl. The Testaments), pastarąją išvertė viena labiausiai mano vertinamų vertėjų Nijolė Regina Chijenienė. Liudijimai dar net neišleisti buvo įtraukti į Booker Prize ilguosius ir trumpuosius sąrašus. Beje, šį apdovanojimą rašytoja ir laimėjo kartu su britų rašytoja Bernardite Evaristo, o pastarajai Bookeris skirtas už puikų kūrinį Mergaitė, moteris, kita. Daug kas svarstė, kad M. Atwood nelabai verta šio apdovanojimo ir jai ši garbė atiteko tik dėl bendro Gileados pasaulio sukūrimo, kitaip sakant, už bendruosius nuopelnus literatūrai.

 

Tikriausiai 1984 metais, kai M. Atwood, tuokart gyvendama Berlyne, sėdo rašyti Tarnaitės pasakojimą, nė pagalvoti negalėjo, kad toji knyga pakeis ne tik jos gyvenimą, bet ir taps vienu ryškiausiu distopinių romanų pavyzdžiu. Tarnaitės pasakojimas, simboliška, bet parašytas būtent 1984 metais, kaip tyčia, tokia aliuzija į G. Orwellio distopinį romaną 1984-ieji. Istorija apie šalį, kuri moteris laiko veislinėmis karvėmis, kurioms uždrausta skaityti ir prieštarauti, o vyrų viešpatavimas yra neginčytinas. Anuomet, kai apsirodė pirmoji knygos dalis, tai buvo veikiau kaip feministinis akibrokštas, tam tikras būdas kalbėti apie lyčių nelygybę.

 

Viename interviu kalbinama kanadiečių rašytoja M. Atwood prasitarė, kad, kurdama po 35 metų knygos tęsinį, jau nebegalėjo kalbėti ankstesnės veikėjos Fredinės balsu. Priežastys, kodėl ji pradėjo rašyti Liudijimus, buvo nesaugumo jausmas, kuris kaip niekad išaugo per tuos tris dešimtmečius. Jeigu anuomet byranti Sovietinė Sąjunga, griūvanti Berlyno siena, laisvėjantys keliai žadėjo visuomenės geopolitinį atsilaisvinimą, tai viskas pavirto į naujus slegiančius spąstus: Rugsėjo 11-oji liepė užsidaryti ir saugotis musulmonų, D. Trumpas ėmėsi statyti sieną su Meksika, 2008 metų prasidėjusi ekonominė krizė liepė saugotis, 2003 metų JAV karas su Iraku, Europoje sustiprėjęs neonacizmas ir fašizmas, Didžiosios Britanijos užsisklendimas nuo Europos Sąjungos, o kur dar (jau po knygos išleidimo) prasidėjęs visuotinis užsidarymas namuose dėl pandemijos. Staiga tikrovės pasaulis ėmė byloti apie ilgalaikį nesaugumą. Pasaulio žmonėms prireikė naujų taisyklių, įstatymų, kurie mus atribotų ir atskirtų kaip tautas, socialines grupes ir pan., o tarp tų įstatymų ir reikalavimų atsiranda dar ir tokių privilegijuotų, kuriems to laikytis nereikia. Iš tos naujosios kontrolės ir baimės skleidimo rašytojai ir atsirado poreikis grįžti į Gileadą ir pratęsti istoriją, kuri labiau ryškintų ne tiek feministines idėjas (nors kartu ir jas), bet kitas socialinės kontrolės ir politinės galios problemas.

 

Liudijimuose vaizduojamas vėlyvasis Gileadas (valstybė), kuri pamažu išgyvena vidinę suirutę. Knygoje prabylama Tetos Lidijos, Agnesės ir Deizės balsais. Teta Lidija įsikūrusi Ardua rūmuose, kur gyvena visos Tetos, slapta rašo savo išpažintį, paaiškina, kodėl ji tapo tokia, kokia yra. Tetos Lidijos kultas Gileade rodo, kad ji buvo stipri politinė figūra, kuri leido Gileadui tapti tokiam, koks jis buvo. Teta Lidija turi savo skulptūrą, jai netrūksta konkurencijos ir, nors pirmojoje dalyje ji buvo pateikiama kaip sadistė, šioje dalyje išaiškėja tikrosios priežastys. Sužinome, jog ji tebuvo tik tos besikuriančios kruvinos sistemos auka: „Aš jums už tai atkeršysiu. Nesvarbu, kiek prabėgs laiko ir kiek per tai prigraibysiu šūdų, bet aš jums atkeršysiu (p. 175)“. Būtent Lidija yra tas balsas, kuri mena, kokio Gileado būta norėta ir kaip Vadų konkurencija dėl valdžios, įsigalėjusi korupcija, pilkoji rinka, spekuliacijos, melas ir smurtas per tiek metų nieko nepakeitė, o maldos ir Dievo tariamas vardas tapo veidmainiškos valdžios devizu. Nusivylusi ir ilgą laiką laikydama pyktį Teta Lidija ryžtasi atkeršyti.

 

Skaitydami knygą Tetos Lidijos literatūriniame portrete matome, kaip aiškiai prasilenkia žmogiškieji moraliniai konstruktai su prigimtiniu noru išgyventi. Labai gerai atskiriama, kas yra tikra, o kas tėra tik socialinės tos epochos vertybės. Tik dvilypumas ir apsukrumas, aštrus analitinis protas, staigūs ir tikslūs sprendimai padėjo Tetai Lidijai tapti pačia įtakingiausia Gileado šalies moteriška figūra. Skaitytojas per Tetos Lidijos pasakojimą retrospektyviai nukeliamas į Gileado kūrimo pradžią, kur pateikiama istorija, kaip Teta Lidija kankinimais buvo „perauklėjama“.

Rašytoja Margaret Atwood

 

Deizė – jaunutė mergina iš Kanados, kuri patyria Perlinių Mergelių (misionierių iš Gileado šalies) išpuolį. Besiaiškindama savo tikrąją kilmę, ji iš vakarietiškos pasaulėžiūros vertina Gileadą. Tai veikėja, per kurią kalba laisvė. Ir priešingai stovyklai atstovauja paauglė Agnesė, kuri visą gyvenimą gyveno Gileade ir ją suvokė kaip laisvą šalį. Kai nežinai, kas vyksta už sienos ir tau nuo mažens meluojama apie Kanadą ir visą likusį pasaulį, tau atrodo, kad tu gyveni pačioje saugiausioje ir geriausioje šalyje, todėl visai nesvarbu, kad turi tuoj išsirinkti vyrą ir tapti jo žmona prieš savo valią. Galiausiai Dezei ir Agnesei lemta susitikti ir išsiaiškinti savo kilmės paslaptis, apie kurias tikrai neverta man pasakoti, tik pasakysiu, kad autorė gana strategiškai pasirinko dviejų skirtingų merginų susitikimą iš skirtingų socialinių ir pasaulėžiūros terpių tam, kad išryškėtų ne tik kontrastas, bet ir kiekvienas skaitytojas susimąstytų apie mūsų kultūrinius skirtumus ir skirtingus suvokimus, kas, pavyzdžiui, irakiečiui yra laisvė, kas yra laisvė Šiaurės Korėjos gyventojui, kas laisvė lietuviui ar kokios atokios salos gyventojui. Ir ne tik laisvė, bet ir moralė, įsitikinimai, tikėjimas, religija ir kiti dalykai, kurie iš esmės yra dirbtiniai, sukurti epochų užgimimų, klestėjimų ir suiručių procesuose.

 

Liudijimus skaičiau su didžiuliu užsidegimu. Buvau nusiteikęs, kad bus tikrai prasčiau už Tarnaitės pasakojimą, bet galiu pasakyti, kad šioji knyga labai gera, netgi vietomis geresnė už Tarnaitės pasakojimą. Kodėl? Todėl kad tokią knygą, jeigu ją skaitysite vien dėl siužetinių vingių ir nuotykių, manau, jos nepajusite, nesuvoksite plačiųjų idėjų. Gali pasirodyti popsinio „greitumo“ literatūra, kur veiksmas gena veiksmą, kur vieni kitus žemina, konkuruoja dėl valdžios, kur bėgama į išsigelbėjimą ir visa tai primena aštriai prikaustantį trilerį, o kai kuriuos siužetinius vingius netgi galima nuspėti. Ir viskas, sakyčiau, su tuo labai gerai, kadangi tokia lektūra prieinama vidutiniam skaitytojui.

 

Intelektualesniam skaitytojui knygą galima skaityti kaip pastarųjų dešimtmečių tam tikrą nesaugumo atspindį t. y. alternatyviame M. Atwood pasaulyje, pavyzdžiui, kaip iš Gileado per upes ir kalnus bėga tarnaitės, susieti su Sirijos pabėgėliais į Europą. Tam tikri manevrai, galios žaidimai iš tikrųjų primena ir mūsų pasaulį. Toli žiūrėti nereikia, užtenka kartais užmesti akį į lietuvišką spaudą ir ten pamatysite suklaidintų žmonių mases, kurios tariasi žinančios tiesą, atsiranda alternatyvūs žinių tinklai, kurie kariauja prieš valstybę, ten sėdi kasdien tūkstančiai lietuvių ir pumpuoja grėsmę ir baimę keliančią informaciją, tokiu būdu iš tikrųjų kelia grėsmę ne tik europietiškoms vertybėms, kurių taip norėjome stodami į Europos Sąjungą 2004 metais, bet išsižadama ir laisvės idėjos dėl galios žaidimų, grįstų dezinformacija.

 

Iš tikrųjų permąstydamas „lietuviškus konfliktus“ dėl Stambulo konvencijos ir taip, kaip nacionalinio susivienijimo žmonės trokšta fašistinio perversmo, manding, priminė tam tikrą gileadišką tikrovės perversiją. „Žmonos pakibdavo ant Sienos už svetimavimą, kurio nebuvo, tiesiog Vadai užsimanydavo kitos, jaunesnės, žmonos. Viešuose teismo posėdžiuose – sumanytuose atsikratyti išdavikų ir atlikti vadovybės valymą – kankinant išgauti parodymai buvo laikomi kaltės įrodymais. Melagingi parodymai taip pat būdavo ne išimtis, o įprastinė praktika. Po išoriniu dorybės ir tyrumo glaistu Gileadas puvo (p. 353).“  Argi ne šiandien vėl norima po liberalesnių dešimtmečių uždėti apynasrį, suvaržyti ir kontroliuoti ne tik socialines grupes, bet ir asmeninius žmonių pasirinkimus. Tą įstatymiškai įteisintą troškimą subordinuoti pagal lytį, seksualinę orientaciją, tautybę galima jausti ne tik šiandienos Lietuvoje, bet ir labai aiškiai ir ryškiai hierarchiškai suskirstytame Gileade pagal vyrų ir moterų nustatytas taisykles: „Tenai eiti mums neleisdavo, nebent per laidotuves, be to, ant akmenų buvo užrašytos mirusiųjų pavardės, galinčios sužadinti norą skaityti, o skaitymas vestų į iškrypimą. Skaitymas – ne mergaitėms: tik vyrams pakanka jėgų susidoroti su skaitymo iššūkiu... (p. 184).“  

 

Iš tikrųjų Liudijimai veikia kur kas paveikiau, jeigu skaitant apmąstome nūdienos pasaulį ir Lietuvą, bandome sugretinti vykstančius pasaulietinius procesus, suprasti ir suvokti ne tiek veikėjų „herojiškus poelgius“, kiek sisteminius dalykus, pavyzdžiui, kodėl tas pats tautietis yra pasiryžęs (kad kaip buvo vasarą Baltarusijoje) buožėmis uždaužyti savo brolį tautietį, nes jam liepė viršininkas? Kodėl žmogus toks menkas ir kas tą menkumą sukuria, pajungia jį prie iškrypusios sistemos ir įsako elgtis prieš savo valią? Rijau aš tuos liudijimo puslapius, tokius gražiai, įtaigiai parašytus, per kuriuos perteiktas tikras siaubas, ir manęs neapleido jausmas, kad mes taip pat pasaulyje išgyvename savotišką savo Gileadą. Tik neturėdami su kuo palyginti, nes neturime alternatyvios civilizacijos, negalime suvokti to siaubo ir neteisybės, kurią kasdien patiriame kaip „normalumą“. Ačiū dievui, distopiniai pasauliai, į kuriuos galime pasinerti kaip į alternatyvias tikroves, suteikia galimybę įvertinti, bent jau iš dalies, savo istoriją, kultūrą, vertybes, sistemą, nuo kuriuos esame priklausomi. Liudijimai iš tikrųjų liudija daugiau nei tų merginų ir moterų kančias knygoje, jie liudija tai, kas yra už teksto t. y. mūsų tikrovę ir mus pačius. Talentingai, išraiškingai, daugiasluoksniškai parašyta proza, kuri kviečia į savęs kaip žmogaus, kaip socialinės grupės, kaip valstybės ir galiausiai kaip Žemės planetos gyventojo permąstymą ir įsivertinimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Man labai rūpi" / "Nes jai labai rūpi" / "I Care a Lot"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Septintasis filmas.

 

Tiesą sakant, iš režisieriaus J. Blackesono filmo „Man labai rūpi“ (kai kur verčiama „Nes jai labai rūpi“) (angl. I Care a Lot) (2020) beveik nesitikėjau nieko, išskyrus gero ir įdomaus aktorės Rosamund Pike pasirodymo. Trileris su tam tikrais juodojo humoro prieskoniais mano vakaro filmo seanse tapo tikra sensacija.

 

Šioje makabriškoje istorijoje pasakojama kriminalinė istorija, kaip apsukri moteris vardu Marla, dirbanti direktore privačioje savimi pasirūpinti nebegalinčių senukų priežiūros centre, įkūrė savo nusikalstamą imperiją. Marla renka apie savo pacientus informaciją, ji suinteresuota, kad pas ją patektų tik vieniši, palikuonių ir giminaičių neturintys senukai, kurių turtu ji galėtų disponuoti kaip teismo paskirta globėja. Netrunkame sužinoti, kad Marla iš to labai pelnosi ir netgi manipuliuoja teisėsauga, tyčia ieškosi sau atpirkimo ožio, kol vieną dieną ji apie savo pirštą apsuka turtingą senutę Dženifer Peterson. Galiausiai Marla ir jos širdies draugė Frankė pakliūva į gangsterių nemalonę, prasideda interesų ir šantažų karai...

 

Visgi šis smagus trileris iš tikrųjų įtemptas reikalas. Ne kartą žiūrėdamas aikčiojau, kad taip negali būti, kad veikėjai nesveiki, kad taip ar anaip neteisinga, tačiau tai nieko bendra su realybe neturintis filmas. Na, nebent tas faktas, kad farmacija ir gydytojai visame pasaulyje iš tikrųjų lobsta iš žmonių ligų ir negalavimų. Pagrindinė veikėja, kaip tyčia, „labai madinga“, nes lesbietė ir atitinka „Oskarų“ ceremonijos kino turinio prioritetus, tačiau tai nė kiek nepiktina, turint galvoje, kad tai siutina didžiąją daugumą Lietuvos žiūrovų, todėl labai džiaugiuosi, kad filmas dar labiau parodo, kokie homofobai besmegeniai... Visgi lesbiečių pora, kad ir kokia korumpuota, manding, keisčiausi buvo Marlos ambicijos ir bebaimiškumas. Ji absoliučiai nebijo vyrų ir gąsdinimų, toks įspūdis, kad kuo labiau ją gąsdina, grasina ir spaudžia į kampą, tuo labiau jai patinka. Tai mazochizmas. Sutikime, kad Marla yra tiesiog tikrų tikriausia psichopatė, kuri gauna adrenalino grumdamasi su vyrais, o jos moralė beveik nekvestionuotina. Ir čia reikia pažymėti, kad Rasamund Pike yra puiki, o jos šis vaidmuo kažkiek primena ją kone labiausiai išgarsinusį vaidmenį filme „Dingusi“.

 

„Man labai rūpi“ iš tikrųjų mane įtraukė, buvau tiesiogine to žodžio prasme, suvedžiotas ir įtrauktas į tą dinamišką įvykių liūną, kad pamiršau ir laiką, ir užkandžius. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad toks filmas dar gali man patikti, tačiau, matyt, po kelių „rimtuolių“ filmų šis toks dinamiškai spalvingas, ciniškai tarantiniškas filmas, sakyčiau, buvo atgaiva. Filme mes neturime standartiškos kovos, kai blogiečiai nori įveikti geriečius, čia veikia dvi skirtingos blogiečių stovyklos. Vienu metu lyg ir sergi, kad Marla pagaliau gautų už savo aferas tai, ko nusipelniusi, o kai kada imi ją palaikyti už tvirtą feministinę poziciją – toks dviprasmiškas veikėjas, keliantis prieštaringus vertybinius klausimus. Bet juk kaip tik šis filmas dėl to ir įdomus, kad neturime gėrio ir blogio kovos, tad žiūrovui, nepaisant pramoginių siužetinių vingių, tenka rinktis tarp blogio ir truputį mažesnio blogio, šiuo atveju, man atrodo, kad moteriškos lyties gudriosios atstovės šiame filme veikia gana manipuliatyviai žiūrovų atžvilgiu.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinis gyvenimas" / "Laukinė gamta" / "Wildlife"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Šeštasis filmas.

 

Šįkart pasirinkau seniai kažkada mano sąrašuose užkritusį aktoriaus Paul Dano režisuotą kino juostą „Laukinis gyvenimas“ (kai kur verčiama kaip „Laukinė gamta“) (angl. Wildlife) (2018). Tiesą sakant, man labai patinka Paul Dano, nestandartinės ir nesaldaus Holivudo tipo aktorius, o pastebėjau jį kaip aktorių puikiame filme „Bus kraujo“, kuris daugelio laikomas vienu geriausiu 2007 metų filmu. Per savo karjerą aktorius sukūrė išties puikių vaidmenų, tad labai nustebau, kad jis debiutavo kaip režisierius. Kol kas „Laukinis gyvenimas“ yra vienintelis jo režisuotas darbas ir jis, mano galva, labai kokybiškas, geras ir emociškai įtraukiantis.

 

Istorija pasakoja apie maždaug 1960 metų vidurio JAV-ose gyvenančią jauną šeimą. Džeris ir Dženetė augina keturiolikos metų sūnų Džo, bet jiems nuolatos tenka kraustytis, kadangi Džeriui sunkiai sekasi su darbais. Galiausiai situacija ima kartotis: Džeris vėl netenka darbo, jį atleidžia pasiturintys golfo pramogautojai, kuriems Džeris žeminančiai valo batus, tvarko aikštyną... Galiausiai iškamuotas nesėkmių, pažeminimo Džeris nusprendžia nebegrįžti prie tokių darbų ir išvažiuoja gesinti didžiųjų gaisrų, kurie anuomet siaubė valstijas. Rizikuodamas savo gyvybe darbe jis palieka žmoną ir sūnų vienus, kuriems tenka susitaikyti su išsiskyrimu. Galiausiai Džanetė susipažįsta su turtingu senu našliu ir keturiolikmečio akivaizdoje ima flirtuoti ir savaip morališkai degraduoti, nusivylusi gyvenimu, santuoka ir savimi.

 

Filmo siužetas perteiktas per keturiolikmetį, kurio akivaizdoje byra šeimos idilę ir saugumas. Stebėdamas, kaip depresyvi motina bando atsitiesti, pamindama šeimos moralę ir kaip pažemintas tėvas išvyksta gesinti gaisrų, jis turi „sugerti“ sudėtingo suaugusiųjų pasaulio nusivylimus. Būdamas itin jautrus ir supratingas, jis neprieštarauja motinai, pasiilgsta tėvo, netgi nori palikti nedorėlę motiną, tačiau viskas kur kas sudėtingiau. Tai sudėtingų šeiminių santykių filmas, kurių meilę, ištikimybę ir tvirtybę lemia ne vien tik žmogiškosios pastangos ir valia išlikti kartu klestėjime ir skurde, bet ir socialinis 1960-ųjų nesaugumas, pažeidžiamumas, nusivylimas. Kamera nuolat sekioja keturiolikmetį, kurio pasaulėžiūrą ir vertybes bei tvirtą stuburą formuoja jo byranti šeima.

 

Įtaigus, sodrus, įtraukiantis filmas, kuriame puikiai vaidmenis sukuria visų pamėgtas aktorių Carey Mulligan ir Jake Gyllenhaal duetas, tačiau ne ką prasčiau pasirodo ir jaunasis Ed Oxenbould. Galbūt filmas primins jau kitus panašius filmus apie XX amžiaus vidurio vidutines jaunas šeimas, kurios smarkiai aukojosi, bandydamos sudurti galą su galu. Nepaisant visko, filmo įtaigą sustiprina būtent pasirinkta strategija viską perteikti per paauglio pasaulėžiūrą. Kruopštus, subtilus ir gerą vaidybą bei nebanalią istoriją siūlantis Paul Dano režisūrinis debiutas.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuryk" / "Swallow"

Sveiki,

Tęsiu iššūkį 18 gerų filmų iki „Kino pavasario“. Penktasis filmas.

 

Šįkart nutolau nuo festivalinių filmų ir pasirinkau kiek kitokį „Nuryk“ (angl. Swallow) (2019) – tai amerikiečių mistinė drama apie jauną pastojusią moterį, kuri pradeda ryti nevalgomus dalykus: metalinius segiklius, stiklo rutuliukus ir t. t. Tai išties keistas sutrikimas, o kadangi man filmai apie spichuojančius žmones su keistomis pasireiškusiomis anomalijomis tinka ir patinka, nusprendžiau kaip tik pažiūrėti to, ko dar kine, kiek pamenu, nebuvau matęs.

 

Nuo pat pradžių apima įspūdis, kad filmas nufilmuotas preciziškai gerai, tačiau su juo vis tiek kažkas negerai, nes pati istorija nejaudina. Kiek įpusėjus siužetui, tampa aišku, kad filmas tiesiog negyvas konstruktas, kuris su realybe neturi nieko bendra. Nepaisant gražių dekoracijų, spalvų, apgalvotų mizanscenų, kuriose pagrindinė aktorė Halley Bennett atrodo gerai perteikdama sustingusios, sutrikusios, kone bauginančiai surobotėjusios jaunos namų šeimininkės. Visgi filmas kaip lėlių namelis, preciziškai dekoratyvus. Jauna veikėja sužino, kad pastojo, laiką leidžia turtingo sutuoktinio namuose, skaudžiai reaguoja į bet kokias jai pasakytas pastabas, jaučiasi nesuprasta ir neįvertinta... Žodžiu, mes turime lyg ir praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio namų šeimininkę, kuriai ribos ir elgesys yra nubrėžtos. O štai sutuoktinis primena priešingą šiuolaikinį tipažą: seksualus XXI amžiaus prisižiūrintis kiek narciziškas vyrukas, kuris dirba ir linksminasi su savo vyriška kompanija...

 

Žiūrėjau į tą keistai nederančią šaltą porą ir nesupratau tų negyvų, netikrų santykių. Juk tą porą ideologiškai skiria daugiau nei 60 metų lyčių elgsenos standartų epocha! Kas juos sieja? Dar keistesni uošviai, kurie maniakiškai dievina savo sūnų ir anytą laiko pagarbia tik dėl to, kad ji yra kaip inkubatorius naujai gyvybei. Vos ne kažkoks „Tarnaičių pasakojimo“ pasaulis. O juk dar slapta pagrindinės veikėjos istorija apie jos atsiradimą, kurią atskleidžia savo psichoterapeutei...

 

Filmas lėtas, vietomis išties ta patologija baugina, tačiau iš kitos pusės kelia šypsnį artimųjų elgesys. Sutuoktinis valosi dantis, ruošiasi į sporto klubą ir užuot pasirūpinęs savo „mylimos“ žmonos psichine sveikata ir saugumu, nusamdo apsauginį iš Sirijos... Toks kažkoks tarantiniškai butaforinis pasaulis, tik neturi šis pasakojimas kibirkšties. Žiūrovas laikomas ant vieno intrigos pavadžio: ar pavyks dar ką nors veikėjai praryti? Visa kitą, net jos asmeninė istorija, tiesą sakant, nejaudina, nes viso to buvo galima ir tikėtis. Tiesą sakant, filmas ne itin patiko. Suprantu tą psichologizuotą „lėlių namelio“ vaizdavimo principą, bet kai kurių vaidybinių elementų ir mizanscenų statyba kelia dideles abejones, nes plika akimi krenta kaip dirbtinė, netikra ir tai tikriausiai vietomis turėjo veikti kaip sutrikusios sąmonės fiksuojama bauginančiai pakitusi tikrovė, tačiau nepasakyčiau, kad įtikinamai pavyko.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

J. M. Coeetze knygų trilogija: Jėzaus vaikystė, Jėzaus mokyklos metai, Jėzaus mirtis

 

Filmas: "Hana" / "Hannah"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu iššūkį. 18 gerų filmų iki tikrojo „Kino pavasario“. Ketvirtasis filmas.

 

Savo iššūkyje dairausi festivalinio ir nekomercinio kino, tačiau po šio filmo ėmiau abejoti, ar visus juos kažkaip sužiūrėsiu rūškanu ir rimtu veidu. Režisierius Andrea Pallaoro, pasikvietęs legendinę aktorę Charlotte Rampling, sukūrė subtilų lėtos eigos filmą „Hana“ (pranc. Hannah) (2017), kuris tapo ir „Kino pavasario“ festivalio filmu „Kritikų pasirinkimas“ sekcijoje.

 

Istorija pasakoja iš pradžių apie du senukus, gyvenančius savo namuose, kuriems, atrodo, nieko kaip ir netrūksta, tačiau tarp jų vyrauja šaltumas. Galiausiai sužinome, kad kitą dieną žmona palydi savo vyrą į kalėjimą, kur jis įkalinamas, o ji grįžta atgal į tuščius namus, kur laukia tik šuo. Galiausiai moteris savo gyvenimą bando užpildyti veiklomis: ji lanko teatralizuotas psichoterapines grupes, kur vykdomi dinamiški ir kūrybiški užsiėmimai, pastarieji padeda atsipalaiduoti, save išreikšti, tačiau visur moteris susiduria su liudijimu, kad jos santuoka nevykusi, o jos mylimas žmogus ją išdavė. Moteris, nors ir lanko vyrą kalėjime, tačiau iš tikrųjų išgyvena didžiulę vienatvę ir depresiją, ją atstumia netgi vienintelis sūnus, užvėręs prieš jos veidą namų duris...

 

Iš tikrųjų šis pusantros valandos filmas yra juvelyrinis senyvo žmogaus vienatvės, atskirties ir nusivylimo bei tylaus pykčio vaizdinys. Filme labai mažai kalbama, režisierius pasitelkia detalių kalbėjimą ir tai sustiprina senatvės apleidimo ir vienatvės įspūdį. Charlotte Rampling puikiai veikia visuose kadruose, ar ji besimaudytų dušuose nuoga, ar keptų anūko gimtadieniui tortą, ar tiesiog žiūrėtų pro langą autobuse, paskendusi savo mintyse... Stambiu planu rodomas veidas, judesiai, subtilios buitinės mizanscenos visur atskleidžia vieną ir tą patį: slystantį iš po kojų pasaulį, prasidėjusią depresiją, savęs ir gyvenimo kontrolės praradimą.

 

Filme išties labai maža veiksmo, atrodo, papasakotoje istorijoje beveik nieko nevyksta, tik vieniša pensininkė bando kaip nors diena po dienos išgyventi ir tai... nėra lengva. Toks filmas reikalauja didžiulės empatijos, permąstyti savo jaunystę, įvertinti būsimą senatvę, suvokti ir priimti mums nežinomus, dar tik laukiančius likimo smūgius. Tiesą sakant, ne visada pavykdavo susitapatinti ir tinkamai „išjausti“, kai kada kadrai pernelyg užliūliuodavo, todėl tokiam tyliam ir subtiliam filmui reikia nusiteikimo. Manau, Charlotte Rampling po itin taiklaus ir subtilaus vaidmens filme „45 metai“ (2015) nieko tokio preciziškai įstabaus nebesukurs, bet, regis, režisieriai ją pastebėjo. Tai tarsi vienos aktorės mono filmas, kuris atskleidžia išties slogias senatvės būsenas. Kitą vertus, filmas lyg ir už kadrų kviečia diskusijai: kaip išgyventi nykstant viskam, kas tu iki tol buvai, kai tavo tapatybės nebėra ir tu pamažu traukiesi iš sociumo ir jautiesi vis labiau ir labiau nebereikalinga? Tai apie didžiąją baimę, ko bijome mes visi: baimę prarasti save ir būti niekam nebereikalingam.

 

P. S. Visiška priešingybė prieš tai matytam Claude Lelouch filmui „Gražiausi gyvenimo metai“.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela