Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Зеркало души) [Vinyl, LP] (1978)

 
Informacija apie albumą: Vinilinė plokštelė: Alla Pugacheva (Алла Пугачева - Зеркало души) [Vinyl, LP] (1978)

Klaipėdos universiteto "Žemynos" gimnazija: atsinaujinusi perspektyviausia Klaipėdos gimnazija - čia patekti nori visi!

Sveiki,

Kodėl visi nori patekti ir mokytis į prestižinę Klaipėdos universiteto „Žemynos“ gimnaziją?

Geras žodis apie geras mokyklas netrunka pasklisti. 2021 metais Klaipėdos „Žemynos“ gimnazija tapo Klaipėdos universiteto „Žemynos“ gimnazija. Tapo pirmąja Klaipėdoje tokia mokykla ir čia nori ateiti mokytis visi! Smarkiai atsinaujinusi gimnazija traukia mokinius iš viso miesto su puikiais ugdymo programos pasiūlymais. Nuo šiol gimnazija intensyviai bendradarbiauja su Klaipėdos universitetu, o dėl patogios geografinės padėties (viskas beveik viename kieme) mokiniai gali dalyvauti paskaitose, įsitraukti į biofizijos, biologijos, fizikos, inžinerijos, gamtos ir kitų dalykų paskaitas. Universiteto dėstytojai tampa tiesioginiais gimnazistų mokytojais. Ir tai ne trumpalaikis projektas, o nuolat besitęsiantis ugdymas, į kurį įtraukti šimtai gimnazistų, kurių mokymasis integraliai susietas su Bendrosiomis ugdymo programomis gimnazijoje. Mokiniai rengia išvykas, tiria Baltijos jūros dugną, vyksta į ekspedicijas, turi galimybę išmėginti naujausią ir moderniausią Jūrų tyrimo instituto laboratorijos įrangą, Mažojoje auloje rengia miesto mastu renginius įvairiomis temomis.

Mokyklos įstaigos viduje taip pat daugybė pokyčių. Atsinaujinęs mokytojų ir direktoriaus pavaduotojų kolektyvas orientuojasi į gabiųjų mokinių ugdymą, stiprina pagarbą švietėjiškoms idėjoms, diegia saugios ir jaukios ugdymo aplinkos modelį. Gimnazijoje įdiegta STEAM ugdymo kryptis, kuri itin stiprina matematikos, gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir menų mokslus, šių dalykų glaudų tarpdalykinę integraciją. Klaipėdos mieste nėra daugiau nė vienos gimnazijos, kuri šitaip sėkmingai, sparčiai ir plačiai plėtotų skirtingo ugdymo kryptis tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Gimnazijos bendruomenė šiuo metu itin aktyvi ir neslepia ambicijų, jog visai netrukus rengs ir plėtos humanitarinių mokslų projektus ir glaudins ryšius su kitomis Klaipėdos miesto institucijomis.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės" / "The French Dispatch"

 Sveiki,

Naujausias Weso Andersono filmas yra verčiamas į lietuvių kalbą absurdiškai griozdišku pavadinimu, kurio, sakyčiau, niekas neįsimins „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ (angl. The French Dispatch) (2021). Kitą vertus, šis nesąmoningas pavadinimas atspindi režisieriaus filmo komedijos stilių. Perteikti stilingai viską barokiniu absurdo formatu. Kaip ir ankstesniuosius savo darbus (o jų išties labai daug), kūrėjas išlaiko tai, ką galima vadinti absoliučiai susiformavusiu ir nesunkiai atpažįstamu spalvingu kūrybos braižu. Kaip Q. Tarantinas, tai ir W. Andersonas kuria savo kino istoriją.

Naujausiame savo filme režisierius pasirenka Prancūzijos kino istoriją ir XX amžiaus kultūros istorijos raidos kontekstus, kuriuos akylesnė akis nesunkiai atpažins. Kaip ir Pedro Almodovaras, taip ir Andersonas kino kičą paverčia makabriškai teatralizuotu maskaradu. Filmą sudaro trys atskiros novelės, skirtos skirtingiems prancūziškiems laikmečio periodams. Susikvietęs nerealią aktorių komandą (kuri, beje, ištikimai su režisieriumi dirba jau ne vieną dešimtmetį), jis sukuria karkasinius ir absurdo perpintus personažus. Labiausiai iš šių trijų istorijų tikriausiai įsiminė apie kalėjime-beprotnamyje kalinamą žmogžudį menininką, kuris įkvėptas sargės Simonos, nutapo šedevrą ir tampa vienu ryškiausių modernistinio meno atstovu.

Autorius istorijoje utriruoja absurdą, balansuodamas ant parodijos, viską bando perteikti taip, kad vaizduojamo pasaulio logikos atžvilgiu veikėjams viskas yra nepaprastai rimta ir tikra. Daug dėmesio, kaip visada, režisierius skiria dekoracijoms, rūbams ir šįkart preciziškai viską stengiasi „suprancūzinti“, kad net veikėjai ima kalbėti skirtingomis kalbomis, tačiau Andersono pasaulio logikoje viskas įmanoma. Autorius nevengia „sulieti“ dinamiško kino su statiška fotografija, įterpia animacinių kadrų ir išgauna teatralizuoto filmo efektą. Visgi galvoju, ką režisierius nori šiuo filmu pasakyti? Ar jis kritikuoja socialinius suvaržymus? O gal verčia kūrybiškai ir žaismingai vertinti istorinius ir kultūrinius procesus? O gal provokuodamas ir eksperimentuodamas su medžiaga ir skirtingais pasakojimo būdais tik linksmina(si) ir mėgaujasi? Ką šneka autoriaus kinas? Sunku vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, bet tikriausiai ir nereikia. Vieniems šis filmas taps pramoga, kitiems estetiniu atradimu, kitiems keistas humoristinis avangardas, dar kiti išeis iš salės numoję ranka ir nieko nesupratę. Taip veikia tas W. Andersono kinas, kaip abstraktus ar lėlių teatro kinas mūsų protui, tačiau vis tiek turintis savo vidinę pasaulio logiką ir magiškos žaismės.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Spencer" / "Spencer"

 

Sveiki,

 

Šįkart trumpai aptarsiu savo įspūdžius apie Čilės režisieriaus Pablo Larraín režisuotą biografinę dramą „Spencer“ (angl. Spencer) (2021). Myliu šį režisierių už tuos Lotynų Amerikos filmus „Ne“ (2012), „Klubas“ (2015), „Neruda“ (2016). Paskutiniuoju metu režisierius dirba su anglakalbe kūrybine komanda ir buvo taip pat pastebėtas už filmą „Žaklina“ (2016). Nevengdamas moterų portretų, jis ryžtasi sukurti ir legendinės princesės Dianos filmą. Iki ištekėjimo už princo ji buvo tiesiog Diana Spencer, taip filmas ir vadinasi.

 

Kai 2013 metais aktorė Naomi Watts dalijosi savo patirtimi apie Dianos vaidmenį, kuri, nuo ryto iki vakaro persukinėdama Dianos įrašus, bandė atkartoti princesės judesius ir manierą, buvo sunku patikėti, kad filmas su tokia aktore gali nenusisekti. Palyginus 2013 metų bandymą papasakoti princesės gyvenimą su „Spencer“ variantu, akivaizdu, jog „Spencer“ filmas kur kas įtaigesnis. Nors gerai atliko pagrindinė vaidmenį „Saulėlydžio“ pažiba Kristen Stewart (ar dar prisimenate tuos memus ir palyginimus jos vaidybą su neobliuota lenta?), manau, jog jau seniai ši aktorė šiuos memus paneigė ne žodžiais, o savo vaidmenimis. Dianos vaidmuo jai tiko, bet iš esmės filmą gelbsti ne aktorės įdirbis (nors ir jis), o būtent režisūriniai ir scenarijaus sprendimai.

 

Filme pasakojamos tik trys Kalėdų dienos karališkuosiuose rūmuose, kai Diana grįžta aplankyti vaikų ir vakarieniauja su karališka šeima. Tomis dienomis ji jaučiasi vieniša, sutrikusi, paskendusi atskirtyje ir haliucinacijose. Filmas apsisprendęs paneigti politizuoto serialo „Karūna“ versiją, kuri ganėtinai populiari ir populistinė, todėl pirmiausia rekomenduočiau filmą pamatyti to serialo gerbėjams. Tai kita perspektyva. Nors filmas biografinis, filmas leidžia sau labai laisvai interpretuoti, vaizduoti išduotą princesę, kuri mintimis nusikelia į vaikystę, aprauda savo nelaimingo gyvenimo etapą, kenčia vyro neištikimybę ir kartu bando išlikti šilta ir žmogiška savo vaikams.

Neslėpsiu, kad filmo tikslumu netikiu, tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie Dianą? Jos sudėtingą įsipareigojimą viešojoje erdvėje vaidinti visuomenėje primestus standartus? Filme ji įkaitė, sutrikusi ir visada balansuojanti ant beprotybės protrūkio. Ji skaito knygą apie nukirsdintą Anne Boleyn, kuri gyveno tuose pačiuose rūmuose prieš beveik 500 metų, ir kuri, beje, net Dianai pasirodo vizijose ir sapnuose, o čiuopdama vyro nenuoširdžiai dovanotus prabangius perlus pati jaučiasi tarsi nukirsdinta. Įdomūs poetizuoti psichodeliniai balansavimai leidžia meniškai mėgautis filmu, o labiausiai jame veikia nutylėjimai. Režisierius eina galimai nutylėtos istorijos perspektyva ir kalba ne tiek per veiksmus, kiek per veikėjų nebuvimo scenose, tarsi Diana būtų izoliuota ir išjuokta karališkos šeimos. Visiškai priešinga versija, nei 2013 metų. Senoji versija siekia labiau atkartoti viešosios spaudos suformuotą Dianos įvaizdį, šiame (gal ir labai nepopuliariame minios žiūrovų atžvilgių sprendime) bandoma perteikti įkalintos pareigybėse ir įvaizdžiuose sutrikusios moters (savotiškos maištininkės) įvaizdį. Stiprus K. Stewart spyris kritikams, už kurį ji turėtų dėkoti nepataikaujančiam režisieriui.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 76/10

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė naktis Soho rajone" / "Last Night in Soho"

 Sveiki,

 

Kai sakau, kad rinkoje trūksta gerų ir originalių siaubo filmų, ima ir į mano eterį iššoka šeštuoju dešimtmečiu tviskantis „Vaikis ant ratų“ (2017) režisieriaus Edgar Wright vienas naujausių darbų „Paskutinė naktis Soho rajone“ (angl. Last Night in Soho) (2021), kuris daugeliui išsiilgusiems prabangaus tviskėjimo su siaubo elementais taps žiūrovišku reginiu.

 

Istorija pasakoja apie šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančią merginą Eloyzą, kuri iš gilios provincijos atvyksta į Londoną mokytis kurti savo drabužių, tačiau netrukus neapsikentusi bendrabučio pasipūtusių merginų, ji susiranda prestižiniame rajone senamadišką butą. Kasnakt užmigdama ji panyrą į tikrovišką sapną šešto dešimtmečio Londoną, kur ji stebi ir iš dalies pati patiria grakščios gražuolės Sindės gyvenimo epizodus. Galiausiai kasnakt ji mato vis prastesnę Sindės gyvenimo atkarpą, kol galiausiai panyra į alkoholio ir prostitucijos liūną. Eloyzai sunku grįžus į tikrovę patikėti, kad visa tai tebuvo sapnas...

 

Iš tikrųjų, kad ir kaip beanalizuosime, filmo turinys prasminiu atžvilgiu yra plokščias, o siužetas kažkur matytas, jo niuansai ir veikėjų sprendimai bei retsykiais erzinantis elgesys nuspėjami. Manau, filmas būtų kur kas stipresnis, jeigu režisierius ir scenaristas būtų originalumo linkme vystęs veikėjų individualizuotą pasaulį. Tačiau scenarijus nors ir korėtas, režisierius randa būdą, kaip viską apvynioti blizgiu popieriumi ir... jam tai pavyksta kuo puikiausiai! Jeigu turinio atžvilgiu filmas pernelyg nuspėjamai standartiškas, jo pateiktis ir forma kelia susižavėjimą tiek aktoriais, tiek rūbais, tiek spalvomis, tiek senojo auksinio Holivudo pateiktimi, kuri netrukus pavirsta į žmogžudysčių ir vaiduoklių spektaklį. Muzika, stilius, šukuosenos, kabaretinė Londono kultūra įtraukia.

 

Visgi lėlės barbės Sendės likimas nujaučiamas iš pirmųjų kadrų, o neatgailaujanti veikėja pateisinama kaip gležna ambicijų siekusi blondinė nederamu būdu, kuri nesugebėjo nuo pat pradžių pasakyti griežto NE ir buvo #metoo XX amžiaus seksualinio priekabiavimo auka. Kitaip sakant, filmo fokusas yra patriarchalinis vyrų pasaulis, kur mergina yra prekė ir tik įrankis: pramoginėj erdvėj – kekšė, o namuose – šventoji ir ištikimoji. Šiuolaikinėje tikrovėje provincialė ekstrasensė keistuolė (kai ką primena iš Fokus Pokus filmo) pamažu ima keistis ir tapatintis su praeityje gyvenusia mergina. Šios transformacijos ir santykis naratyviškai primena S. Kingo siaubo romano pasakojimus su pasakos „Pelenės“ miksu. Iš vienos pusės naivu, o iš kitos filmui tai tinka.

 

Vis galvojau, jeigu panašią istoriją perteiktų šiomis dviem laiko atkarpomis kokiame nors gotikiniame Viktorijos laikų girgždančiame name, turėtume absoliučiai vidutinišką siaubo filmą, visgi sprendimas tą padaryti savaip davė vaisių.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alejandro Zambra "Bonsai. Asmeninis medžių gyvenimas"

 

Alejandro Zambra. „Bonsai. Asmeninis medžių gyvenimas“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 120.

 

Sveiki,

 

2022 savo literatūrinius metus pradėjau su leidyklos Rara knygų asortimentu ir šįkart susipažinau su Čilės rašytoju Alejandro Zambra (g. 1975) ir jo pirmuoju vertimų į lietuvių kalbą (vertė Alexander Bondarev) Bonsai. Asmeninis medžių gyvenimas (ispan. Bonsai / La vida privada de los arboles). Tai du garsaus ir pripažinto rašytojo apsakymai, kurie išmoningai knygoje pateikti veidrodiniais viršeliais t. y. apvertus knygą iš kitos pusės galima skaityti kitą apsakymą kaip naują kūrinį, tačiau abi istorijos pasakoja apie vieną ir tą patį subjektą Chulianą. Būtent su pirmuoju debiutiniu apsakymu Bonsai 2005 metais įsiveržia į Lotynų Amerikos literatūros pasaulį, o po metų pristato ir Asmeninį medžių gyvenimą.

 

Su tokiais floros pasaulį žyminiais pavadinimais galima tikėtis itin glaudaus pasakojimo apie gamtą, kaip, pavyzdžiui, Richard Powers Medžių istorija, tačiau autorius absoliučiai nenagrinėja nei gamtos, nei medžių, nors keliais taupiais epizodais apie juos užsimena. Pasakojimo centre – jaunas vyrukas Chulianas, kurį iš abiejų apsakymų galima apibūdinti kaip vienišą vyruką, kurio gyvenimo ašį sudaro nuolatinė moterų kaita ir bandymai tapti tikru rašytoju. „Iš tikrųjų jis nenorėjo rašyti romano – norėjo tiesiog susikurti miglotą ir vientisą erdvę prisiminimams kaupti. Jis norėjo įdėti atmintį į maišą ir nešiotis šį tol, kol svoris sukniuždinsiąs jam nugarą (p. 29).“ Bonsai apsakyme Chuliano jaunystės dienos. Jis bando įsidarbinti teksto kompiuteriu rinkėju, sudaryti darbo sutartį su garsiu rašytoju, o šalia rutuliojama jo meilės istorija su Emilija, kuri galiausiai jį palieka ir išvyksta į Madridą, kuriame panyrą į beprasmį narkotikų gyvenimą ir galiausiai miršta. Chulianas bando terapinį procesą t. y. išgirdęs iš kažkur, jog tikras menas yra užauginti tikrą dekoratyvinį medį bonsai, jį nuolat prižiūrėti ir aprašinėti.

 

Antrojoje apsakymo dalyje tas pats Chuilianas po maždaug dešimties metų gyvena su kita moterimi vardu Veronika. Veronika ilgai negrįžta namo, o jis migdo jos dukrelę ištikimai laukdamas jos sugrįžtant. Kuo toliau, tuo tampa aišku, kad Veronika niekada nebegrįš, todėl jis pasakoja Danielai, jos dukrelei, istorijas apie medžius, tačiau kartu permąsto savo santykius su Veronika, prieš tai turėtus santykius su Karla... Jeigu kas nors skaitėte G. G. Marquez plonytį romaną Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes, galima sakyti, kad šių apsakymų ašis gana panaši t. y. nostalgiškai iš vyriškosios perspektyvos permąstyti savo seksualinį, šeiminį ir socialinį gyvenimą, įterpiant menininko realizavimo problematiką. Nieko nepridursi, siužetas daugiau nei banalus, jis vienkryptis, literatūroje gana nualintas XX amžiaus rašytojų ir ne paslaptis, kad būtent vyrų rašytojų. Vienišo vyruko, kuris yra meniškos prigimties, niekaip negali susikurti tvarių santykių, jį nuolat palieka moterys. Belieka svarbiausias šių apsakymo klausimas: kaip klasikinę istoriją papasakoti taip, kad ji suskambėtų kitaip?

 

Žvelgiant į apsakymo struktūrą ir pobūdį, ryškėja esminės A. Zambros kūrybos ypatybės. Viena ryškiausių yra pasakojimo fragmentiškumas, nėra vientisos struktūros. Pasakojimas sudurstytas iš kintančių laikotarpių, tarsi po trupinėlį, o trūkstamas veikėjo gyvenimo dalis nesunkiai skaitytojas užpildo įsivaizduojama čilietiška tikrove. Autorius modeliuoja dviprasmiškas tikroves, tarsi Chulianas perrašinėtų savo gyvenimą, todėl kartais nebeaišku, kur tikroji riba tarp pasakotojo ir veikėjo, ar tik ne Chulianas kuria pasakotoją nuolat sekmadieniais rašydamas savo asmeninį gyvenimą, kurį literatūriškai „prižiūri“ tarsi bonsai, jautriai ir fundamentaliai apsvarstydamas kiekvieną savo gyvenimo seismologinį virptelėjimą, lapelio prasikalimą, šakelės pasvyrimą. Iš tikrųjų bonsai yra išklaipytas medukai vazoje, jie neauga tiesūs ir yra tikras menas jį suformuoti tarsi architektūrą, todėl medžio paraleli sąsaja su Chuliano gyvenimu būtų tokia: ar gali užsiimti kruopščia filosofiška medžio kūrimo architektūra ir kartu prisiimti atsakomybę valdyti ir konstruoti savo paties gyvenimą?

Alejandro Zambra

 

Apsakyme esama ir įdomesnių pasakojimo semiotika, pavyzdžiui, pasakotojas pasakoja apie Chuliano vaikystę, kai šis su šeima žaisdavo Monopolį, o tuo pačiu pasakojimo dabartyje brėžiamos Santjago, Čilės sostinės gatvės, kurias veikėjas jau yra nugyvenęs, todėl vaikystėje žaistas Monopolis primena tam tikrą pranašystę, jog veikėjui bus lemta gyventi nuolat geografiškai kintančiose miesto erdvėse tarsi žaidžiant Monopolį, kitaip sakant, kiekviena gatvė – atskiras patirtas meilės romanas.

 

Apsakymuose išryškėja ir kasdienis kritiškas požiūris į Čilės socialinę santvarką, vienoje scenoje veikėjas pateisina, kad jo įdukra Daniela nemoka anglų kalbos, nes jų šeima nepataikauja imperialistinių šalių kalboms. Kitoje kritiškai išsako Čilės gyventojų netvarumą: „Bet Čilėje nėra taip jau baisu dėstyti italų poeziją nemokant itališkai, mat Santjagas pilnas anglų kalbos dėstytojų, nemokančių angliškai, ir dantistų, vargiai tegalinčių ištraukti dantį, ir asmeninių trenerių, turinčių antsvorio, ir jogos instruktorių, kurios nesugebėtų vesti pamokos prieš tai dosniai neįkalusios raminamųjų (p. 18).“

 

Abi Chuliano papasakotos gyvenimo atkarpos išmoningai sulietos: Chuliano tikrovę dengia jo galvoje nuolat dėliojama autobiografinių detalių prisodrinta kita istorija, todėl įspūdis toks, kad Chulianas nėra įsižeminęs, jis pasiklydęs tarp įsivaizduojamo užrašomo gyvenimo ir savo patirčių, todėl tikrovės nesėkmes, nelaimingas santykių atomazgas jis tarsi pateisina kaip rašomos knygos istoriją. Ar tai būdas menininkui išgyventi? O gal jis tik pateisina savo nesėkmingą gyvenimą? Užsiima saviapgaule? Sunku pasakyti, kadangi kiekvienas įžvelgs šiame pasakojimo prasmių akrobatikoje vis kitą pateisinimo perspektyvą.

 

Visgi knyga taupiai poetiška. Antrąjį apsakymą skaičiau klausydamas Lanos del Rey albumą Ultraviolence, kuriame daug melancholiškos psichodelinės muzikos garsų. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad abu pasakojimai šioje knygoje taip pat sukuria psichodelinio pasakojimo įspūdį, ypač, kai Chulianas ima įsivaizduoti ateities galimybes ir gyvenimo vingius, kaip Daniela skaitys jo parašytą knygą, kai ji ieškos savęs jo knygoje... Bet ar ne taip ir yra? Juk mes vis skaitydami knygas ieškome ne tik malonumo, bet ir to naujo savęs suvokimo. Knygoje ne kartą minima Lotynų Amerikos dainininkės Violetos Parros (1917-1967) dainos eilutė: „Lai mano sodo gėlės / tampa mano slaugėm (p. 50)“, kuri labai svarbi Chulianui, galima svarbi ir pačiam Alejandro Zambrai, kadangi šie žodžiai tampa ir esmine knygos paaiškinimo visrakčiu: kai žmonių gyvenimas toks nepastovus ir besikeičiantis, tave gali paguosti tie vienoje vietoje pasodinti augalėliai, kurie visada ištikimai laukia tavęs skausmingą valandą, nepriklausomai nuo to, kas ir koks tu esi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų viešbutis: aukštyn kojom" / "Hotel Transylvania: Transformania"

 

Sveiki,

 

Ketvirtoji animacinio filmo serijos dalis „Monstrų viešbutis: aukštyn kojom“ (angl. Hotel Transylvania: Transformania) (2022) vėl sugrąžina (jeigu neklystu, jau 4 sykį) mums, kurie žiūrėjo nuo pirmosios dalies, tuos pačius animacinius veikėjus. Vampyrui, viešbučio savininkui, sukanka 125 metai, jis kantriai kenčia žento netobulai suruoštą šventę ir jau ketina savo mylimosios paragintas išeiti į pensiją, tačiau išgirsta iš žento apie viešbučio modernizavimo pertvarkas. Nepaisant to, vampyras dar parodo, kad yra šiek tiek žmogafobas ir nelabai norėtų žmogui perduoti viso gyvenimo verslą...

 

Žentas irgi nepėsčias, jis pasiverčia monstru su stebuklingu akmeniu, galiausiai akmuo sugenda ir jiems tenka keliauti į Pietų Ameriką naujo... Žodžiu, filmas „susmaigstytas“ ant kelių probleminių ašių. Viena iš jų – socialinė: kaip priimti kitokius savo monstriškoje terpėje? Ir stebuklinės personažo išorinės bėdos: kaip atvirsti tuo, kuo buvai? Istorija gana primityvokai vystoma šiomis linkmėmis, perteikiant baisuoklio vampyro infantilias ir komiškas reakcijas. Šis „koziris“, jeigu jį galima tokiu laikyti, dominuoja beveik be išimties visuose amerikiečių animaciniuose filmuose.

 

Kitą vertus, nebūkime pretenzingi, šis filmas išartikuliuotas pagal šabloną (tarsi iš natų), nieko originalaus nepateikia, o ir tam tikri nuotykiai, kad ir nuspėjami bei (ypač finale) didaktiškai erzinantys, visumoje filmas turi savo ašį, savo šeiminį žiūrovą, kurie tikisi labai lengvo pramoginio nuotykio su banalia, bet net septynmečiams suprantama pamokoma žinute. Toks filmas ir yra.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela