Naujos knygos: Jokūbo knygos, Te visad būsiu aš, Simonas, Regos nervas, Fo, Mane vadina kalendorium, Piranezis, Pranašas

 

Sveiki,

Naujos knygos mano namų bibliotekoje! Šiemet dar nepirkau knygų, laikiausi iš paskutiniųjų ir kaip papurčiau knygų obelį, štai tokie vaisiai nudardėjo į mano pirkinių krepšį, Duok, Dieve, laiko suskaityti šitam gėriui.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Storas sąsiuvinis" (režisierius Jokūbas Brazys)

 

Sveiki,

Man tikriausiai buvo penkiolika ar keturiolika, kai perskaičiau vengrų rašytojos Agotos Kristof (1935-2011) romaną „Storas sąsiuvinis“ (Vertė Stasė Banionytė, Alma littera, 2004). Pamenu, jog vaikščiojau apsvaigęs po šio romano ir kurį laiką tai buvo pati geriausia kada nors perskaityta knyga, todėl iki šiol menu šį kūrinį kaip vieną paveikiausių ir įsimintiniausių kūrinių, padariusių įtaką mano jaunoms dienoms apie geros literatūros suvokimą. Negalėjau nepasižiūrėti pagal šią nuostabią knygą pastatytą Klaipėdos dramos teatro režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį tuo pačiu pavadinimu.

Iš tikrųjų romaną sudaro trys dalys, spektaklis pastatytas pagal pirmąją trilogijos dalį, kuri vaizduoja dvynių Luko (akt. Saulius Ambrozaitis) ir Klauso (akt. Džiugas Grinys) vaikystę karo metais pas močiutę. Motina nebegalėdama bombarduojame mieste išlaikyti dvynius, juos palieka kaime pas visų nekenčiamą senelę, vietinių vadinama ragana. Senelė dvynius vadina kalės vaikais ir, tiesą sakant, nelabai jais rūpinasi, nesirūpina ir savo higiena, avi kareiviškus batus, o vakarais panirsta į alkoholio liūną. Lukas ir Klausas miega virtuvėje ant suolo, kuris šiame spektaklyje atlieka ir žaidimų svarstyklių-sūpynių funkciją. Kaip palikimą dvyniai po laiptais slepia tėvo paliktą žodyną, Bibliją ir rašomą savo dienoraštį, storą sąsiuvinį. Galiausiai kalės vaikų nekenčia ne tik senelė, bet ir vietos gyventojai, todėl ujami jie nusprendžia prisijaukinti skriaudas kaip savaime suprantamą dalyką ir imasi sudėtingų sadistinių išgyvenimo pamokų t. y. atsisakyti būti jautriems švelnumui, mokosi vienas kitą talžydami ir pjaustydami iškęsti skausmą ir t. t. Galiausiai karo metais dvyniai sutinka ir Kiškio lūpą, mergaitę, kuri užsiiminėja prostitucija, kad išgyventų. Berniukai su ja susidraugauja, padeda iš kunigo, kuris pasinaudojo Kiškio lūpa, išpešti pinigų. Galiausiai patys yra sugundomi kunigo šeimininkės glamonių ir ištvirkinami.

Karo metai yra negailestingi, atsiradusi motina nebegali prikalbinti dvynių vykti su ja į miestą. Berniukai padeda persikelti tėvui per sieną ir bėgti nuo jį persekiojančio karo, tačiau šis pabėgimas tampa lemtingu įvykiu šiaip jau niekada neišskiriamiems dvyniams. Beveik 4 valandų (su pertrauka) spektaklyje papasakota baisi dvynių vaikystė neprailgo. Stebino beveik viskas. Nors žinojau puikiai šią istoriją, tačiau vos išvydęs scenografiją, kurią sukūrė Marius Nekrošius, iškart supratau, kad bus gerai. Pavaizduota virtuvė ir laiptai į antrą aukštą išmoningai viso spektaklio metu įvairiai išnaudojami. Vienu metu tie laiptai tampa ir dvynių slaptaviete, ir keliu į Rojų, ir takeliu į kapines... Kaip jau įprasta lietuviškame teatre, visada atsiranda koks nors scenoje simbolinis veikėjas, kuris ne tik užpildo sceną, bet ir pranašauja, iliustruoja veikėjus ir jų ištiksiančią lemtį. Šiuo atveju juo tapo šuo, su kuriuo Kiškio lūpa santykiavo. Šuo dažnai pasirodo kaip šuo, o dar dažniau baskerviliškai pranašauja žiūrovams tas prasmes, kurias reikia suprasti.

Nors premjera turėjo įvykti dar pernai, tačiau dėl aktoriaus traumos ji buvo nukeliama į šį sezoną. Apskritai norėčiau pagirti aktorių kolektyvą. Du berniokiškos išvaizdos aktoriai išties gerai perteikė Luko ir Klauso vaikystės metus. Sužibo ir antraplaniai aktoriai. Močiutė, kurią perteikė aktorė Alina Mikitavičiūtė, motiną Toma Gailiūtė, karininką Linas Lukošius, gėjų paštininką Jonas Viršilas, istorišką sadistą policininką Karolis Maiskis, tėvą Liudas Vyšniauskas, klebono šeimininkę Justina Vanžodytė, bet labiausiai ir jautriausiai stebino aktorės Dignos Kulionytės jautriai ir infantiliai perteiktas tragiškas Kiškio lūpos paveikslas, kuris bent jau pačiame romane nebuvo toks itin ryškus, koks perteiktas šiame spektaklyje. Krauju pertvinkusi patalynė, A4 baltų lapų šnaresys ar didžiulis gėlių vazonas, išardomas liftas-traukinio vagonas, vonia, obuoliai – viskas perteikta jau lyg ir visai suprantamais simboliais, bet šiame spektaklyje vis vien veikia jautriais teatriniais potėpiais.

Tiesą sakant, medžiaga jau nebe nauja, tad vis dar savęs klausiau (nes romanas suskaitytas, matyta ir kino ekranizacija), ką naujo dar galėčiau suprasti iš šios istorijos? Čia prisiminiau kanadiečių rašytojos Anne Carson novatorišką knygą „Raudonos autobiografiją“, kurioje išsakoma mintis, jog reikia mokytis savo bjaurumo. Sadistinės pratybos perkeičia dvynius ir jų vertybes, jie tampa kažin kokie bejausmiai, eliminuoja iš savęs tai, be ko paprastas žmogus negali išgyventi: švelnumą, jautrumą, žmogiškumą, atjautą, supratingumą. Vaikai patekę į žiauraus pasaulio terpę nusižmogina, nes nužmogėti yra paprasčiau, nei kentėti. Vaikai – civilizacijos tąsa, jiems būtina patirti geriausius dalykus, kad užaugtų žmonėmis (čia kaip perduoti iš kartos į kartą Prometėjo ugnį), tačiau Luko ir Klauso gyvenimas pažeistas, sutrūkinėjęs ir pilnas tamsos. Taigi, ar žiaurumu paženklinta vaikystė ir išmokta nemeilė šiuos berniukus išgelbsti? Ar įmanoma nuo atšiaurumo apsisaugoti atšiaurumu ir išlikti? Manding, akivaizdu, jog tos nužmoginimo pratybos užaugino naujus monstrus, per kuriuos ir toliau plis blogis. Vienu metu berniukų gaila, kitą vertus, žiūrovas supranta, kad besimokydami civilizacijos bjaurumo, berniukai patys tampa aplinkinio pasaulio atspindžiais.

Mano įvertinimas 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Megan" / "M3gan"

 Sveiki,

Daug triukšmo dėl nieko, taip galėčiau pasakyti isterišką kino kampanijos reklamą, kuri brovėsi per visas internetines platformas, kai tik pasirodė siaubo mokslinės fantastikos trileris „Megan“ (angl. M3gan) (2022), kurį režisavo Gerard Johnstone. Kažkodėl daug dėtų pastangų „Megan“ pateikti kaip itin patrauklų ir nuostabiai novatorišką siaubo filmą žiūrovams man nesuvokiamas iki šiol, tačiau daug kas visgi ėmė laukti, kada turės galimybę pamatyti, kaip maža dirbtinio intelekto valdoma lėlytė mergaitė dabartinės 65 metų Madonnos veidu pradės skersti.

Istorija pasakoja apie iš sesers šeimos parsivežtą per autoavariją likusią gyvą dukterėčią Keidę. Džema pati dirba moksliniame vaikų žaislų institute ir bandydama išspręsti dukterėčios atšiaurumą ir savo motiniškų instinktų neturėjimą, ji sukuria lėlę Megan, kuri užprogramuota rūpintis ir saugoti Kendę. Netrukus šią idėją pasigauna žaislų imperija, kuri planuoja tokių Megan prikurti tiek, kad kiekvienas planetos vaikas ją turėtų. Žodžiu, pati Džema netrukus pastebi, kad Megan visgi nėra tobula, ji retsykiais nepaklūsta komandoms ir netgi prieštarauja savo šeimininkei... Galiausiai robotė mergytė tampa žudikė, kuri teturi tik vieną tikslą, bet kokia kaina apsaugoti Keidę nuo bet ko, kas jai, anot dirbtinio intelekto, kenkia.

Visiškai nesunku įspėti, kad šis masėms skirtas pramoginis reginys pratęsia ištisą seriją populiarių ir patrauklių su robotais susijusių siaubo trilerių. Kol filmą žiūri ir stebi vis bręstantį Megan blogį, tol esi įtrauktas į tuos visus nusikaltimus, tačiau užtenka atsitraukti ir suvoki, jog filmas visgi nėra jau toks įdomus, o kai pradedi apmąstyti jį, tai pasidaro liūdna, jog pamatei dar vieną vidutinišką, nors gražiai į saldainio popierėlį įvyniotą istoriją. Iš tikrųjų filmo idėjos labai senos, primas dalykas, kas šauna į galvą – S. Spiebergo „Dirbtinis intelektas“ (1999), kai dar būdami vaikais braukėme ašaras dėl robotuko, palaidoto jūros dugne. Visgi „Megan“ yra absoliučiai klasikinio tipažo trileris, ant kurio paremta koks pusės mokslinės fantastinės literatūros: jeigu tu savo žmogiškąsias pareigas ir atsakomybę perduodi dirbtiniam intelektui, tas intelektas staiga įgavęs savarankius sprendimo būdus, prieštaraujančius žmoniškumui, jis visada puls žmones. Tiesą sakant, „Megan“ yra tų pačių idėjų mikstūra, infantiliai ir nekaltai įvilkta į koketišką mažą lėlytę (žinoma, kad seksualinis triukas mylintiems lolitas) iš esmės priminė „Dirbtinio intelekto“ ir trilerio „Našlaitė“ savitą hibridą su tradiciškai pakopomis augančia įtampa ir finalinėmis kovos scenomis. Vienam madingam pasižiūrėjimui labai tinkantis filmas, bet nedaugiau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tender baras" / "The Tender Bar"

 

Sveiki,

Pagal realaus žmogaus vardu J. R. Moehringer sukurtus memuarus apie savo vaikystę, praleistą pas dėdę Čarlį ir studijų metus, paties aktoriaus ir režisieriaus George Clooney pastatytas filmas „Tender baras“ (angl. The Tender Bar) (2021), šaltiniai sako, kad dėl aktoriaus Beno Afflecko garsi dainininkė Jennifer Lopez buvo sužavėta. Istorija mus nukelia į maždaug 70-ųjų dešimtmetį, kada jaunasis JR su motina grįžta į senelio namus, kuriuose vis dar gyvena dėdė Čarlis ir senieji tėvai. Mažasis JR vis girdi savo garsaus tėvo balsą per radiją, mano, kad tėtis yra radijuje, tačiau namiškiai bando atitolinti jį nuo tėvo, kuris toli gražu negali būti vaikui pavyzdžiu. Užuovėja netrukus randa savo dėdės Čarlio atidarytame „Dikenso“ bare, kuriame renkasi vietos išgeriantys, nestokojantys nei intelektualių pokalbių, nei alkoholio bokaluose. Netrukus visi pastebi JR nepaprastą intelektą, o dėdė Čarlis atidaręs savo kambario spintos duris pasako: jeigu perskaitysi visas šias knygas, tu galėsi tapti tikru rašytoju. Kitaip sakant išpildyti Čarlio svajonę, nes jis taip niekada ir netapo rašytoju.

Labai mėgstu filmus apie visokius rašytojus, jų sėkmės ar nesėkmės istorijas. „Tender baras“ pasakoja tapsmo istoriją, kuri iš vienos pusės dėl JR tėvo neturėjimo yra pažeista, tačiau turi gyvenimišką atsvarą. Kitas labai įdomus filme dalykas yra sūnaus ir neišsipildžiusios gabios motinos santykis. Motina apsėsta, kad jos vunderkindas vaikelis kuo puikiausiai baigtų prestižinį universitetą, nors šeima nepasiturinti, tačiau JR gabumus įvertina Jeilio universitetas ir jis galiausiai baigia universitetą, padovanodamas universiteto žiedą mamai kaip jos lūkesčių ir svajonių išpildymą.

Filmas persmelktas socialiniais santykiais ir vaidmenimis, lūkesčių (ne)išsipildymais. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, tarp nuopuolio ir pakylimo, tarp paklydimo ir gyvenimo kelio atradimo. Iš dramos gal tikėjausi kiek daugiau, tačiau visumoje susižiūrėjo gana neblogai. Filme yra nemažai amerikietiškų holivudinių stiliaus pasažų, tarsi žiūrėtum filmą iš socialinės natūralios terpės (matai detales, laikmetį, kultūros manierą), tačiau visa tai perteikta nenatūraliai, tarsi viskas literatūriškai pašlifuota, pagludinta ir pritaikyta masėms, kad būtų atsisakyta sunkaus tono, kuris galbūt būtų labiau tikęs šiai istorijai. Kitą vertus, galbūt tokia tonacija parašyti ir patys JR memuarai. Filmą vertinu gana vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras" / "Puss in Boots: The Last Wish"

 

Sveiki,

Itin sėkmingo animacinio projekto „Šreko“ kūrėjai 2011 metais pristatė visiškai naują savo kūrinį „Batuotas katinas Pūkis“, kuris beregint tapo itin populiarus. Po vienuolikos metų pertraukos filmas sulaukė oficialaus tęsinio „Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras“ (angl. Puss in Boots: The Last Wish) (2022). Žinoma, per tą dešimtmetį būta ir mini trumpų video filmukų bei 77 serijų serialo apie tą patį Pūkį, tačiau daug kas tikėjosi ir pageidavo, kad šis sėkmingas projektas (kaip ir anuomet „Šrekas“) turėtų pirmtako vertą tęsinį.

Tiesą sakant, pastaruosius kelerius metus nemačiau jokio animacinio filmo, kuris mane nors kiek nustebintų, tad iš šiemet „Oskarui“ kaip geriausias metų animacinis filmas nominuotas Pūkio tęsinys kėlė nemažai lūkesčių, juolab kad anuomet debiutinis filmas man labai patiko. Antrojoje šios serijos dalyje pasakojama apie tą patį katiną Pūkį, kuris staiga sužino, jog iš devynių gyvenimų jam liko paskutinysis. Bėgdamas nuo legendinės šlovės ir gelbėdamas savo kailį, Pūkis stengiasi kačių prieglaudoje gyventi paprasto katino gyvenimą, tačiau netrukus jį suranda Auksaplaukė su juokingomis meškomis žudikėmis. Negana to, jis sužino, jog yra galimybė vėl tapti didžiu, tik reikia surasti žemėlapį, kuris atveda prie norus pildančios žvaigždės. Tik ką daryti, kad tą žemėlapį ką tik jam iš po nosies nugvelbė prie altoriaus kažkada palikta katytė Kitė? Gal jam padės netikėtai naujas draugas šunelis Peritas?

Iš esmės filmas, nors vietomis ir linksmas, nuviliantis. Pagrindinė Pūkio problema – sirgimas didybės manija, jis dėl savo arogancijos ir šlovės anuomet daug ką įžeidė, o labiausiai buvusią savo sužadėtinę. Galiausiai paaiškėja, jog tai filmas apie Pūkio vertybių transformaciją, tikrąją kolektyvinės draugystės jėgą, kuri išryškėja istorijos pabaigoje. Naratyvas, švelniai tariant, nuvalkiotas iki begalybės. Ta pati pasakos formuluotė t. y. pagrindinis veikėjas konkurencingai leidžiasi su herojais į kelionę dėl egoistinių paskatų, turi įvykdyti misiją, įveikti kliūtis, tačiau pabaigoje susivokia, jog viso šito iš tikrųjų jam ir nereikėjo, nes viskas slypi ne išorėje, o vidinėse įsitikinimuose. Žinoma, filmas fokusuojasi į šeimas ir jaunuosius žiūrovus ir pateikti daugiau keistesnių nuotykių ir kelionės virsmo netikėtumų pasakojime būtų rizikinga, tačiau laikytis vis to paties diskurso, manau, yra tiesiog pataikavimas masiniam žiūrovui. Filmas visumoje šiek tiek nuviliantis, nebuvo įdomus ir šmaikštumas, pvz., to storulio nykščio mirkymas į pyragus ar šaudymas iš vienaragių ragų kulkų, ar kalbantis zirzlus didaktikas vabzdys. Filmas toks tvarkingas, kad pernelyg nuobodus pasidaro, todėl pajutau, jog pradėjau įpusėjus filmui dairytis laikrodžio ir tikrinti, kada jis baigsis.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Modė" / "Maudie"

 Sveiki,

Apie biografinį filmą „Modė“ (angl. Maudie) (2016) jau žinojau labai ilgai, tik niekaip iki jo neprisikapstydavau pažiūrėti. Žinojau, kad bus geras, nes filmo anonsas žadėjo įspūdingą pagrindinių aktorių Sally Hawkins ir Ethan Hawke pasirodymą. Tiesą sakant, nieko nežinojau apie tikrąją Maud Lewis (1903-1970), amerikiečių iš Naujosios Anglijos regiono kilusią tautodailininkę, kuri gimusi luoša ir keista dėl savo kalbėsenos ir mąstysenos buvo atstumta šeimos, o brolis Čarlis pardavė jųdviejų tėvų namus ir nė centro nedavė savo seseriai.

Istorija pasakoja apie lemtingą pačios Modės apsisprendimą po brolio išdavystės palikti tetos namus ir pradėti dirbti pas vietos gyventoją Everetą Lewį. Pastarasis pasižymi itin bjauriu charakteriu ir atšiauriu, brutaliu elgesiu. Modei, kuri taip kenčia vietos gyventojų patyčias ir mažai matė šviesos, Everetas, rodos, absoliučiai netinka. Netrukus, atsikrausčiusi į Evereto miniatiūrinį namuką su viena lova, ji bando prisitaikyti prie kietasprandžio vyro, neretai pati kęsdama smurtą ir užgauliojimus. Kurį laiką, atrodo, kad Modė tiesiog mazochistė ir nesupranta, kas jai pačiai geriausia, bet Everetas sužino Modės paslaptį, jog ji neteko mažos mergaitės, kuri buvo apsigimusi ir mirė. Nuo to karto Everetas ima elgtis žmogiškiau ir netrukus keistuolių porelė nusprendžia, jog savo gyvenimą kartu reikia įteisinti santuoka...

Modės gyvenimas toli gražu nebuvo labai rožėmis klotas. Filme mirštanti teta pasako frazę, jog ji vienintelė visoje giminėje, kad ir varge, bet visgi rado asmeninę laimę. Galima sakyti, kad galbūt tai ištarta ir su pavydu, nors bandoma ir atgailauti. Man asmeniškai beveik neįtikėtina, kad kažkur vienkiemyje, kuris yra netgi ne prie greitkelio, o tylios magistralės, kur per dieną pravažiuoja vienas kitas automobilis, galima tapti tikra įžymybe. Turint galvoje, kokios baisios Modės gyvenimo sąlygos – mažas, skurdus ir sunkiai apšildomas namukas su dvigule lova ankštoje palėpėje, kur žiemą kvėpuojant iš burnos eina garas. Jeigu netikite, pasiguglinkite tikrąją Modę ir pamatysite, kad filmo kūrėjai gana tiksliai atkuria Modės ir jos vyro Evereto aplinką. Bet įdomiausia, kad jos vaikiškai naivūs piešinukai sulaukia šalies mastu didelio susidomėjimo ir už tai Modė turi būti dėkinga vietos gyventojai Sandrai, kuri pastebėjo Modės unikalumą. Visgi tikrasis stebuklas yra tai, kad būdama luoša ir sunkiai sendama bei kentėdama artrito skausmus ji randa vidinio polėkio kurti savitai regimą pasaulį, neturėdama absoliučiai jokių pavyzdžių, autoritetų ar meną suprantančių žmonių. Kai kyla diskusijos, ar menininkui būtinos sąlygos kurti, Modė, manau, būtų viena unikaliausių pavyzdžių, rodančių, kad tarp neišsilavinusių ir tik buitimi besirūpinančių juodadarbių gali kurti.

Visgi po filmo nepalioviau mąstyti apie tai, ar menininkui riekia pripažinimo. Kas būtų, jeigu Modės paveikslai taip ir nebūtų niekada pastebėti ir ji nė vieno nebūtų pardavusi? Ar ji būtų tęsusi tapybą, jeigu Sandra nebūtų paprašiusi už 10 centų nutapyti atvirukų ir kokie būtų jos ir vyro santykiai? Filmas absoliučiai jautrus, su netipiniais veikėjais, kurie paprastai dėl savo luošumo ir brutalumo atsiduria visuomenės paraštėse, turint galvoje, kad tai XX a. vidurys. Tai neįtikėtina sėkmės istorija, kurioje yra ir nuosaikios romantikos, ir kasdienybės sunkumų dėl to, kad esi toks, koks esi. Puiki vaidyba, puiki istorija ir scenarijus. Pamenate filmą apie keistuoles motiną ir dukrą „Pilkieji sodai“ (2009) su Jessica Lange ir Drew Berrymore? Šis filmas sukėlė panašių reakcijų. Labai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Måneskin – Rush! [vinyl, LP] (2023)

 
Informacija apie albumą:  Måneskin – Rush! [vinyl, LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela