Šiaip būčiau jau
nebetęsęs šios jau per savaitę išsikvėpusios temos apie lietuvių kalbos bei
literatūros valstybinio egzamino temų ne aktualumą šiuolaikiniam žmogui. Iš
esmės pritariu tiek Elžbietos Banytės, tiek Pauliaus Gritėno mintims apie hamanitarinių
mokslų krizę. Ir atrodė, kad jie absoliučiai teisūs, kol nepamačiau filosofo Aurimo
Šimeliūno visiškai nekasdienišką, nemacdonalcinę mintį apie
tradicijų tęstinumą ir jos prasmės suvokimą. Žinoma, šioji mintis bus internete
ir kitoje viešojoje erdvėje nepopuliari, tačiau bijoti agrarinės kultūros apraiškų
egzamine, juolab, kad didelė autorių dalis apie tai rašė, nereiktų.
Suprantu nebent pačius
vaikus ir abiturientus, kad mokytis apie duonos, rugių, vieversio, žemės kvapo
ir rugių varpas nėra pats įdomiausias dalykas, kaip ir filosofijos studijos,
beje. Klausimas: kokia proporcija turėtų būti įdomu ir kaip prievolę
įprasminant tradiciją?
Tęsiu vėl nepriklausomo
kino peržiūras, vėl vakarais norisi įsisiurbti kokią istoriją ir trumpam ilgais
birželio vakarais pamiršti rytdienos darbus. Šįkart pasirinkau filmą „Griaustinio
kelias“ (angl. Thunder Road) (2018), kurį režisavo Jim
Cummings. Pastarasis režisierius šiam filmui pats parašė scenarijų ir netgi
atliko pagrindinį Džimio Arnaudo vaidmenį.
Istorija pasakoja apie
policininką, kuris netikėtai neteko motinos. Per laidotuves sutrikęs ir palūžęs
policininkas bando išlieti skausmą susirinkusiems, tačiau jo gedulas netikėtai
tampa internetine parodija. Džimis išties išgyvena nelengvą laikotarpį.
Atskirai gyvenanti su dukra žmona padavė skyrybų dokumentus, o ir darbe,
kuriame, atrodo, gavo daugiausia apdovanojimų ir pripažinimo, nebesiseka. Vis
dažniau seržantas siunčia jį namo pailsėti, o mažoji dukrelė taip pat pastebi,
kad tėvelis truputį ima elgtis neadekvačiai, jį lygioje vietoje užklumpa
įsiūčio priepuoliai, kurie baigiasi neadekvačiais sprendimais. Netrukus viršininkas
jį išspiria iš darbo ir atrodo, kad Džimiui nebeliko dėl ko gyventi...
Man iš esmės patiko pats
filmo koloritas. Tikriausiai per pastarąjį pusmetį iš matytų filmų jį
išskirčiau kaip pačią rimčiausią komediją. Iš vienos pusės režisierius sugebėjo
Džimio tragediją perteikti socialiai komiškai (aišku, kiek tik gali būti
palūžęs žmogus komiškas), iš kitos puses filmo kūrėjas randa savitą balansą
tarp Džimio beprotiško neadekvatumo ir aplinkinių, kurie, nepaisant šokio prie
motinos karsto, vertina jį kaip žmogų. Tragikomedijos šioje istorijoje daug,
nes visi „normalūs žmonės“ iš Džimio tikisi to paties normalumo t. y. pagedėti
motinos dieną ar dvi ir vėl būti kietu policininku bei šaltai besiskiriančiu
tėvu. Džimis savo išklibusiais standartais tarsi atsisako būti tuo „normaliu
žmogumi“ ir visi jo žodžiai bei veiksmai prašosi pagalbos, užuojautos,
supratimo, tačiau įsigalėjęs amerikietiškoje kultūroje liūdesio „nepatogumas“,
jo slėpimas ir ignoravimas mums pasakoja apie iš vienos pusės sergančią
visuomenę, o iš kitos – apie žmogų, kuris nemoka paprašyti tos pagalbos, nes
nesuvokia sergąs.
Išskirčiau ir pagrindinio
aktoriaus pasirodymą, kuris šiame filme ir gyvas, ir charizmatiškas, ir
retsykiais forestiškai gampiškas, o kai kada labai normalus. Tai filmas
apie sunkų gyvenimo periodą, kokį dažnas gyvenime vienaip ar kitaip patiriame,
apie tą periodą, kuris neišsisprendžia per savaitę ar pusmetį, kartais tuos
sudėtingus laikus tiesiog reikia patirti ir išgyventi.
Grįžtu prie nekomercinio
kino ir šįkart trumpai apie neseniai matytą lenkų jaunosios kartos režisieriaus
Jano P. Matuszynskio filmą „Nepalikti žymių“ (lenk. Żeby nie było
śladów) (2021), pristatytą Kanų kino festivalyje, o lietuviai galėjo
pamatyti per Lenkų kino festivalį. Tiesa, tai antrasis matytas režisieriaus
darbas, kuris man labiau patiko už jo ankstesnį darbą „Paskutinė šeima“ (2016).
Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šiame režisierius perteikia socialistinės
lenkų eros sopulius ir sisteminius dalykus, per kuriuos jis apmąsto ne tik
lenkų kultūros reiškinius, bet iš esmės ir visą posovietinio bloko raidą.
„Nepalikti žymių“
pastatytas pagal realius įvykius, vykusius Varšuvoje 1983 metais. Šaliai nusipelniusi
poetė Barbara Sadowska (1940-1986) buvo įspėta saugumiečių, jog ji neliečiama,
tačiau reikalui atėjus bus susidorota su jos sūnumi Grzegorz Przemyk (1964-1983).
Linksmas ir guvus jaunuolis su draugu šelmiškai žygiuoja Varšuvos gatvėmis, kai
nei iš šio, nei iš to juos sustabdo policija, nuveža į nuovadą ir ten žiauriai
sumuša Barbaros sūnų. Galiausiai motina pasiima sūnų iš ligoninės, kurioje
atsainiai su juo buvo elgiamasi, nes mušdami policininkai nepaliko žymių, o iš
tikrųjų buvo pažeistos kepenys, sprogusios žarnos ir t. t. Po incidento sūnus
išgyveno kelias dienas ir mirė per operaciją...
Likusioji filmo dalis
skirta ilgam teisminiam procesui. Saugumiečiai bando kaltę suversti ligoninės
darbuotojams, ilgi posėdžiai ir sprendimai, organizuojami svarbios liudininko
gaudynės, diegiama pasiklausymo aparatūra ir visa tai, ką mes neblogai žinome
tiek iš istorijos, tiek iš kitų filmų apie saugumiečių techniką sekti, daryti
spaudimą ir grasinti. Įdomu tai, jog naujiena apie šį įvykį pasiekia britų BBC
žinias ir laisvasis pasaulis sužino tiesą, nors vietinėje žiniasklaidoje rašoma
pagal saugumiečių pageidavimus. Vieniša ir palaužta motina dar kurį laika
grumiasi su nužmoginta sistema, tačiau greitai palūžtą. Atrodo, kad daugiausia
jėgų turi mirusiojo geriausias draugas, kuris teisme liudija po visų nusivylimų
dėl motinos, tėvo ir aplinkinių. Ar jo tiesos žodis turės svarbos didžiuliame
melo, korupcijos ir prievartos sistemoje, kurioje gyveno paprasti piliečiai?
Filmas, tiesą sakant,
beveik trijų valandų, bet susižiūri nepaprastai įdomiai. Ypač išskirčiau
vykusią dinamišką filmo pradžią. Tiesa, filmo viduryje atsiranda tarsi vyksmo
duobė, režisierius užsimala plėtodamas kelias perspektyvas ir demaskuodamas
absurdišką sisteminį korupcijos mastą, bet filmo pabaigoje vėl viskas susidėlioja
į savas vėžias. Lenkai vėl demonstruoja aukštą kino pilotažą. Nieko nebuvau
girdėjęs apie šiuos Lenkiją sukrėtusius įvykius, kurių tiesos rekonstrukcija
įvyko ne taip ir seniai, 2010 metais, kai jau nebeliko nei velionio motinos, nei
kai kurių korumpuotų pareigūnų, prisidėjusių prie žiauraus susidorojimo. Filmas
vertingas istoriškai ir kaip puikus lenkų kino pavyzdys, kuris gvildena
opias savo šalies problemas, per kurias galime atsekti ir mūsų šalies
panašumus. Savitas koloritas, šokiruojantys įvykiai, nepatogios ir gluminančios
temos, apie kurias kine dabar galima drąsiai kalbėti, nes šiaip ar taip jau
gyvenama laisviau.
Žinoma, iš šio straipsnio
(Ekspertų verdiktas po lietuvių kalbos egzamino: mokyklinė humanitarika Lietuvoje yra žemo lygio) išilgai ir skersai galima cituoti ir daug kam
pritarti. Lietuvių kalbos egzaminas NEVERČIA MĄSTYTI, (beje, anglų irgi, tik
niekas nieko nesako!), bet lietuvių kalba jau tokia, kad būtent per ją turi
demonstruoti brandą ir gebėjimus, ir kompetencijas, o ne žinias (bent jau tokia
sukelta iliuzija). Aš nežinau, kokia bus struktūra egzamino po kelerių metų,
bet tas 36 autorių flotilės kultas buvo ydinga klaida, nes nei aprėpti, nei
apžioti – viskas bėgom, paknopstom.
Kita vertus, jeigu per
egzaminą iš tikrųjų reiktų mąstyti, o ne iš turimos medžiagas lipdyti teisingo „mąstymo“
parodijas, manau, egzaminas pasunkėtų, nes, pripažinkime, įdomiau mąstyti
įdomiom ir aktualiom temom, bet kiek tokių Jūsų klasėje sėdi? Ir kaip reiktų
mokyti mąstyti kūrybiškai ir „aštriai", kai mokinys savo pavardę su klaida
rašo ir jam buvus nebuvus nei Šatrijos Ragana, nei Virginia Woolf. Tenka tik
pastraipose vėl žudyti vargšą Biliūno Brisių, nes tik tokios apimties kūrinys
įveikiamas neskaitančiam per pamoką. Sakysite, tai tegu nebaigia mokyklos toks,
bet kas mums atkimš unitazą, sutvarkys elektrą arba nuveš iš Panevėžio į
Raseinius? Suprantama, kad ne tie, kurie puikiausiai parašė moters portretą,
remdamiesi Šatrijos Ragana... Bet be tų, kurie neparašė, mūsų sociumas irgi nefunkcionuotų.
„Ką dirbtinio intelekto,
elektroninių cigarečių ir visur integruoto interneto amžiaus žmogus gali
samprotauti apie žemdirbiškąją kultūrą? Jam jau net modernybės technologinis
amžius sunkiai atpažįstamas ir labiau primena „Cyberpunk“ stilistiką. [...] Norite
kalbėti apie meilę žemelei, tai leiskite rašyti apie šiuolaikines problemas –
klimato kaitą, ekologiją, gamtinių sistemų išsaugojimą. Norit naujai Donelaitį
užklausti? Formuluokite problemą per kintantį laiko, darbo supratimą. Kodėl
moters vaizdavimas literatūroje turėtų būti interpretuojamas per Šatrijos
Raganą ir Škėmą, kai visiems prieinama Virginia Woolf [...]? Nori vietinių
kontekstų? Yra meinstryminė Kristina Sabaliauskaitė su „Petro imperatore“. Yra
Jurga Ivanauskaitė. Yra Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“.
