Vinilinė plokštelė: Simply Red – Time [vinyl / LP] (2023)

 

Informacija apie albumą: Simply Red – Time [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Gerry & The Pacemakers – You'll Never Walk Alone [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Iš Liverpulio kaip ir The Beatles kilusi kita alternatyvi muzikos grupė Gerry and the Pacemakers savo metu buvo populiari. Pirmosios užuomazgos šios besikuriančios grupės prasidėjo 1956 metais, tačiau aktyviausi jie buvo septintajame dešimtmetyje. Kurį laiką buvo nutraukę savo veiklą, tačiau aktyvūs išliko iki pat 2018 metų, retsykiais pakoncertuodami įvairiuose festivaliuose.

Išleidę ne vieną populiarų hitą labiausiai šioji muzikos grupė patiko ir patinka britams, ypač Liverpulio gyventojams. 1963 metais jie išleidžia hitą You'll Never Walk Alone, kuris labai greitai tampa ne tik vizitine grupės kortele, be kurios neįmanomas nė vienas jų koncertas, bet ir smarkiai liverpuliečiams siejasi su futbolo tradicija, tai tarsi papildomas himnas šiam sportui. Visgi tai coveris, pirmoji versija buvo sukurta 1945 metais miuziklui „Karuselė“ ir turėjo visai kitą toną ir prasmę, tačiau Gerry and the Pacemakers amžiams pakeitė šios dainos prasmę. 2023 metais vykusioje dainų konkurso „Eurovizija“ finale šios dainos versiją atliko Duncan Laurence. Siūlau pasiklausyti šios širdį virpinančios dainos.

 

Žodžiai / lyrics

 

Gerry and the Pacemakers – You'll Never Walk Alone

 

When you walk through a storm

Hold your head up high

And don't be afraid of the dark

At the end of a storm

There's a golden sky

And the sweet silver song of a lark

Walk on through the wind

Walk on through the rain

For your dreams be tossed and blown

Walk on, walk on

With hope in your heart

And you'll never walk alone

You'll never walk alone

Walk on, walk on

With hope in your heart

And you'll never walk alone

You'll never walk alone

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Narine Abgaryan "Simonas"

 

Narine Abgaryan. „Simonas“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2022. – p. 276.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu buvau neskaitymo bloke ir dėl to visai nekalta šiandien aptariama knyga, tiesiog visko buvo jau per daug, tad teko literatūrą šiek tiek atidėti į šalį. Prasidėjus vasarai visgi nusprendžiau sukaupti jėgas ir pagaliau užbaigti armėnų rašytojos Narine Abgaryan (g. 1971) romaną Simonas (rus. Симон). Autorė gimtojoje Armėnijoje rašo rusiškai, yra sulaukusi nemažai pripažinimo savo šalyje, Rusijoje ir, žinoma, jau Europoje. Prieš kelerius metus lietuviškai pasirodęs romanas su keliais apsakymais Iš dangaus nukrito trys obuoliai tapo netikėtu bestseleriu, o man – atradimu. Knygą įtraukiau į savo geriausių metų skaitinių sąrašą, tad išverstas Almos Lapinskienės kitas Abgaryan romanas anksčiau ar vėliau turėjo įkristi į mano rankas, tačiau su skaitymu užtrukau visą mėnesį, o tai turi nemažai įtakos visos knygos aprėpčiai ir turinio įsisavinimui. Per kelias dienas perskaitytas kūrinys dažniausiai turi daug didesnį poveikį nei tas, kurį skaitai ilgai, po keliolika puslapių ir dažnai brauki dulkes galvodamas, kada pagaliau įveiksi.

 

Romanas Simonas pasakoja apie miestelį Berdą (tiesa, pati autorė yra kilusi būtent iš tokio miestelio, o tai yra savitas prototipas), kuriame vaizduojamas XX amžiaus ir XXI amžiaus pradžios Armėnijos gyvenimas. Pagrindinis veikėjas Simonas miršta jau kūrinio pradžioje. Į jo laidotuves susirenka visos jo buvusios mylimosios, nepaisant to, kad laidotuves iškelia ilgus metus su Simonu nugyvenusi žmona Melanija. Iš pagarbos Simonui ji toleruoja visas jo buvusias meilužes. Kuriozas! Simono ausys per laidotuves dėl patirto insulto tapo nepadoriai mėlynos. Moteriškės, kaip ir įprasta prietaringoms provincialietėms, rūpinasi, kaip paslėpti šį gėdingą faktą. Netrukus pasakojimas suskyla į keturis ilgus skyrius, kuriuose vaizduojama vis kita Simono pasija su savo asmeninėmis ryškiomis ir sodriomis gyvenimo istorijomis...

 

Skaitydamas prisiminiau seną kultinę komediją Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuves, nes knyga turi gerą ir skaidrų, sakyčiau, sveiko gyvenimo požiūrį į neištikimybės faktorių. Ką iš tikrųjų žinau apie Armėniją? Ogi beveik nieko. Man ji tolima ir, atrodo, konservatyvi šalis, tačiau autorė Simonu mums, lietuviams, tarsi paliudija, jog gyvenimas ir tarpasmeniniai santykiai nelabai kuo skiriasi nuo paryžiečių ar Naujosios Akmenės gyventojų. Tie patys ištikimybės saitai gali būti labai greitai nutraukiami, tačiau, jeigu žmogus iš tikrųjų myli, nesvarbios jokios religinės ar visuomenės primestų standartų pinklės.

 

Autorei pavyko be didesnio pykčio ir keršto perteikti Simono neištikimybės priežastis ir pasekmes ir tokiu būdu autorė tarsi atsisako muilo operos varomosios pavydo ir keršto jėgos, o pasirenka nuosaikų pasakos motyvais grįsta pasakojimą, atjausdama tiek mylimuosius, tiek nuskriaustuosius, taip eliminuodama bet kokį norą moralizuoti. Priešingai – N. Abgaryan sulieja įprastai tai, ką laikome juoda ir balta, bloga ir gera į vientisą gyvenimo audinį, praturtindama tekstą (bent jau man) egzotiškomis armėniškomis kultūros detalėmis. Iš vienos pusės tekste galima atpažinti ir aiškų sovietinį Armėnijos laikotarpį, kai vietos vyrai buvo išsiunčiami atlikti karinę prievolę, o iš kitos užgriebiamas ir laisvosios Armėnijos laikas, kada emigruojantys į JAV armėnai keičia savo pasaulėžiūrą. Visgi Berdas, miestelis prie upės tarp kalnų, akivaizdžiai nutapytas kaukazietiškomis spalvomis, čia ir besniegės, bet labai šaltos žiemos, nokstantys svarainiai ir granatai, kalnų nuošliaužos ir potvyniai... Tiesa, labai graži detalė knygos pradžioje apie prie šulinio pasodintą lietuvišką kriaušę. Visa tai įrėmina Berdą kaip koks G. G. Marquezas savo garsiąją Makondą. Nesuklysiu sakydamas, kad Simone gausu tam tikrųjų kaukazietiškų magiškojo realizmo atmainų, pagrįstų folklorinių pasakojimų aliuzijomis, tad tekstas labai spalvingas, skaidrus, suprantamas tarsi pasaka.

Narine Abgaryan

 

Tekste nebanali ir švelni erotika. „Ji daug ko iš jo išmoko. Būti savimi. Nieko nebijoti.  Atsiduoti ir mylėti. Ne gėdytis savo kūno, o priimti ir vertinti jį su visais amžiaus pokyčiais, su kuriais sunkiai taikstosi bet kuri moteris. Jis bučiuodavo jos balkšvą dvigubą randą ant pilvo, o ji švelniai atitraukdavo jo veidą ir aiškindavo lyg atsiprašydama: dvi siūlės, du berniukai. Jis mėgo jos kvapą – saldoką, lengvą, neįkyrų, įsikniaubdavo nosimi į jos pažastis ir kaklo duobę, kvėpuodavo, kutendamas savo alsavimu. Ji juokdavosi, bet nesitraukdavo (p. 141).“

Kad ir kokie perdėm amoralūs atrodytų veikėjai, kurie išduoda, palieka vieni kitus, bet visa tai pavaizduota, jog daroma iš širdies, klausantis savo vidinio balso, todėl skaitytojas supranta visas šias aistras. Kitą vertus, autorė vaizduodama keturias Simono meilužes akcentuoja ir dvasinį moterų virsmą, nes Simonas moterų nelengvame gyvenimo kelyje, ieškant laimės savose santuokose, suteikia kažin kokio sunkiai paaiškinamo laimės atpildo. Nepaisant to, kad nė su viena nesusiklosto ilgalaikiai santykiai, Simonas joms palieka gyvenimo skonį, gyvenimo prasmės suvokimą. Atsispirdamos į Simono paliktą gyvenimo ramybę šios moterys toliau sugeba kurti savo gyvenimą pačios, todėl skaitant susidaro įspūdis, kad šis mergišius tarsi angelas sargas, kuris gimė, augo ir tapo mergišiumi vien tam, kad kitos moterys pražystų. Tai labai graži ir literatūroje gana netradicinė don žuaniška misija.

 

Visgi knygoje nemažai komiškų paradoksų, kurie primena populiariuosius filmus ar serialus. Pavyzdžiui, kalbant apie Sofijos ir Benjamino santuoką. Sofija parašo Benjaminui laišką (šis atlieka karo prievolę), jog ji įsimylėjo Simoną ir nebenori būti jo žmonas. Grįžęs Benjaminas nori nužudyti Simoną, iškula jo automobilio langus, tad vietos milicija patupdo Benjaminą į kalėjimą. Kitą dieną kitoje kameroje sėdi ir pats Simonas ir keiksnojasi su savo meilužės vyru. Negana to, pačios žmonos skirtingomis valandomis lanko savo vyrus... Tokie žaismingai komiški intarpai labai prajuokina, kaip ir pavyzdžiui, anytų ir mačių santykiai, Žvairosios Vardanuš ekstrasensiniai sugebėjimai, vietinių apkalbos, ant stogo užmestas pyrago kepenys... Daug kitoniško žavesio šiame romane.

 

Nesiruošiu lyginti Simono ir Iš dangaus nukrito trys obuoliai prastumo ir gerumo, manau, abu kūriniai parašyti gerai atpažįstamu ir suformuotu autorės stiliumi, kuris tikrai turės ne vieną (ir jau turi!) gerbėją Lietuvoje. Romanas pasižymi romiu gyvenimo tėkmę vaizduojančiu tradiciniu epiniu pasakojimu, kuris, sakyčiau, pergyvenus išgnaibytą ir išmėsinėtą postmodernišką literatūrą, jau vėl seniai yra ant bangos ir labai populiarus. Simonas – gražus ir sąžiningas pasakojimas, kuriame atveriama kiek kitokia gyvenimiškoji tiesa, sudaigstyta iš kolektyvinės sąmonės perspektyvos, iš kurios kur kas giliau ir paprasčiau vertinti tai, ką paprastai suasmenintoje perspektyvoje laikome geru ir blogu gyvenimu. Pasirodo, kad gero ir blogo nėra, yra tik likimo suplanuotas žaidimas, kuriame veriasi pačios įvairiausios gyvenimo spalvos, tad šioji knyga patvirtina seną idėją: daug gerų dalykų galima nuveikti blogio rankomis, nes šiaip ar taip blogis visada tarnauja gėriui, o gyvenime nė plaukas be viešpaties žinios nenukrenta atsitiktinai, tad kas pasakys, kad Simonas buvo blogas žmogus?

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Vinilinė plokštelė: Eurovision Song Contest Liverpool 2023 [vinyl / 3LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Eurovision Song Contest Liverpool 2023 [vinyl / 3LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Po vedybų" / "Efter brylluppet" / "After The Wedding"

 Sveiki,

 

Vis rečiau surizikuoju pažiūrėti filmą, sukurtą seniau nei 2012 metais! Tačiau tie, su kuriais jau rizikuojamu, beveik neabejoju, kad bus geri. Panašiai nutiko ir su danų režisierės Susanne Bier filmu „Po vedybų“ (dan. Efter brylluppet) (2006), pastaroji kūrėja, mano akimis, jau kaip režisierė patikrinta laiko. Jos filmai „Geresniame pasaulyje“ (2010), „Tai, ką mes praradome“ (2007) paliko apmąstymų. Žiūroviškesnio kino žiūrovai turėtų ją prisiminti iš mistinio fantastinio filmo „Paukščio narvelis“ (2018) su Sandra Bullock. Kita vertus, Susanne Bier geriausiai sekasi dirbti ne su amerikietiškomis kompanijomis, bet būtent su danų aktoriais savo autoriniuose filmuose, dėl ko, žinoma, ją ir pradėjo vertinti visas pasaulis. Šiuo metu autorė kuria neblogus ir kokybiškus amerikietiškus serialus, prieinamus legaliai populiariose platformose.

 

Filmas „Po vedybų“ pačioje Danijoje buvo be galo populiarus ir įvertintas Europoje, pretendavo į „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Nebuvau žiūrėjęs šio filmo. Susigundžiau absoliučiai dėl režisierės S. Bier ir dėl to, kad tai danų kinas, kuriame (OMG!) vaidina šiuolaikinio danų (ir ne tik!) kino gyva legenda Mads Mikkelsen, su kuriuo sunkiai praleidžiu bet kokį filmą.

 

Filmas pasakoja kone muilo operos siužetų vertą istoriją. 20 metų Indijoje prasibastęs ir spalvingą nuo alkoholiko iki indų beglobiams vaikams atsidavusio mokytojo nugyvenęs gyvenimą vyras labdaros tikslais grįžta į Daniją, kad išpeštų pinigų vaikams. Verslo sandėris su išpuikusiu verslininku ir labdaros steigėju nesiseka, tačiau jis pakviečia Jakobą į savo dukters vestuves. Neturėdamas ko prarasti, jis sudalyvauja ir sužino, jog labdaros steigėjo žmona iš tikrųjų prieš dvidešimt metų buvusi jo paliktoji, o besituokiančioji – jo dukra... Išties seriališkai suveltas siužetas, kuriame pilna paradoksų ir iš pirmo žvilgsnio atrodo netgi siužetiškai nuobodoka, nes primena tuos romanus po 2.50 eurų minkštais viršeliais iš spaudos kioske.

 

Bet! Žiūrisi tikrai neblogai, netgi įtraukiai, nes daug ką atperka puiki, juslinga, poetiška S. Bier režisūra, kuri bando į danų kultūrinius turtuolių asmeninius skandalus įpinti indiško hipnotizuojančio pulso. Operatoriaus dinamiškas darbas, vingri ir judri kamera padeda sujungti Indiją ir Daniją savitai. Tiesa, net nepasakytum, kad filmą režisavo moteris, nes puikiau už moterų charakterius perteikti vyrų pasaulio niuansai. Aišku, juntamas 2000-ųjų europietiško kino stacionaresnis stilius, tačiau nuo to nesižiūri prasčiau. Filmas nei šokiruoja, nei iškelia kokias nors nematytas problemas, tačiau nuo antros filmo pusės stebino dviejų vyrukų sandorių ir santykių gludinimas, kuris priminė tuos perdėtai didaktiškai altruistiškus amerikietiškus filmus, tačiau visa ta situacija įvilkta į kiek kitokį, sakyčiau, daniškai europietišką modelį ir dėl to pakylama į aukštesnį atmosferos lygį. Ir žinoma, jeigu dar abejojate žiūrėti, tai verta dėl šių aktorių magiškos trijulės: Mads Mikkelsen, Rolf Lassgard, Sidse Babett Knudsen. Pastarųjų veidus, žvilgsnius atsiminsite ir kitą dieną.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Aurimas Šimeliūnas apie lietuvių kalbos brandos egzamino žemdirbiškąją lietuvių kultūrą

 Sveiki,

 

Šiaip būčiau jau nebetęsęs šios jau per savaitę išsikvėpusios temos apie lietuvių kalbos bei literatūros valstybinio egzamino temų ne aktualumą šiuolaikiniam žmogui. Iš esmės pritariu tiek Elžbietos Banytės, tiek Pauliaus Gritėno mintims apie hamanitarinių mokslų krizę. Ir atrodė, kad jie absoliučiai teisūs, kol nepamačiau filosofo Aurimo Šimeliūno visiškai nekasdienišką, nemacdonalcinę mintį apie tradicijų tęstinumą ir jos prasmės suvokimą. Žinoma, šioji mintis bus internete ir kitoje viešojoje erdvėje nepopuliari, tačiau bijoti agrarinės kultūros apraiškų egzamine, juolab, kad didelė autorių dalis apie tai rašė, nereiktų.

 

Suprantu nebent pačius vaikus ir abiturientus, kad mokytis apie duonos, rugių, vieversio, žemės kvapo ir rugių varpas nėra pats įdomiausias dalykas, kaip ir filosofijos studijos, beje. Klausimas: kokia proporcija turėtų būti įdomu ir kaip prievolę įprasminant tradiciją?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Griaustinio kelias" / "Thunder Road"

 Sveiki,

 

Tęsiu vėl nepriklausomo kino peržiūras, vėl vakarais norisi įsisiurbti kokią istoriją ir trumpam ilgais birželio vakarais pamiršti rytdienos darbus. Šįkart pasirinkau filmą „Griaustinio kelias“ (angl. Thunder Road) (2018), kurį režisavo Jim Cummings. Pastarasis režisierius šiam filmui pats parašė scenarijų ir netgi atliko pagrindinį Džimio Arnaudo vaidmenį.

 

Istorija pasakoja apie policininką, kuris netikėtai neteko motinos. Per laidotuves sutrikęs ir palūžęs policininkas bando išlieti skausmą susirinkusiems, tačiau jo gedulas netikėtai tampa internetine parodija. Džimis išties išgyvena nelengvą laikotarpį. Atskirai gyvenanti su dukra žmona padavė skyrybų dokumentus, o ir darbe, kuriame, atrodo, gavo daugiausia apdovanojimų ir pripažinimo, nebesiseka. Vis dažniau seržantas siunčia jį namo pailsėti, o mažoji dukrelė taip pat pastebi, kad tėvelis truputį ima elgtis neadekvačiai, jį lygioje vietoje užklumpa įsiūčio priepuoliai, kurie baigiasi neadekvačiais sprendimais. Netrukus viršininkas jį išspiria iš darbo ir atrodo, kad Džimiui nebeliko dėl ko gyventi...

 

Man iš esmės patiko pats filmo koloritas. Tikriausiai per pastarąjį pusmetį iš matytų filmų jį išskirčiau kaip pačią rimčiausią komediją. Iš vienos pusės režisierius sugebėjo Džimio tragediją perteikti socialiai komiškai (aišku, kiek tik gali būti palūžęs žmogus komiškas), iš kitos puses filmo kūrėjas randa savitą balansą tarp Džimio beprotiško neadekvatumo ir aplinkinių, kurie, nepaisant šokio prie motinos karsto, vertina jį kaip žmogų. Tragikomedijos šioje istorijoje daug, nes visi „normalūs žmonės“ iš Džimio tikisi to paties normalumo t. y. pagedėti motinos dieną ar dvi ir vėl būti kietu policininku bei šaltai besiskiriančiu tėvu. Džimis savo išklibusiais standartais tarsi atsisako būti tuo „normaliu žmogumi“ ir visi jo žodžiai bei veiksmai prašosi pagalbos, užuojautos, supratimo, tačiau įsigalėjęs amerikietiškoje kultūroje liūdesio „nepatogumas“, jo slėpimas ir ignoravimas mums pasakoja apie iš vienos pusės sergančią visuomenę, o iš kitos – apie žmogų, kuris nemoka paprašyti tos pagalbos, nes nesuvokia sergąs.

 

Išskirčiau ir pagrindinio aktoriaus pasirodymą, kuris šiame filme ir gyvas, ir charizmatiškas, ir retsykiais forestiškai gampiškas, o kai kada labai normalus. Tai filmas apie sunkų gyvenimo periodą, kokį dažnas gyvenime vienaip ar kitaip patiriame, apie tą periodą, kuris neišsisprendžia per savaitę ar pusmetį, kartais tuos sudėtingus laikus tiesiog reikia patirti ir išgyventi.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela