Vinilinė plokštelė: Laura Pausini – Un buon inizio / Un buen inicio (single) [vinyl / LP] (2023)

 Informacija apie singlą:  Laura Pausini – Un buon inizio / Un buen inicio (single) [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Laura Pausini – Il primo passo sulla luna (single) [vinyl / LP] (2023)

 Informacija apie singlą: Laura Pausini – Il primo passo sulla luna (single) [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 27: leisk sau suklydus atsitiesti!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Buvau kurį laiką nerašęs pozityvių įrašų ir pastebėjau, kad visgi tas ritualas mane asmeniškai kasdien nuteikdavo ištiek geresne linkme, tad pratęsiu.

 

Leidžiu būti sau pažeidžiamu, todėl pažeisti iš tikrųjų tampa sudėtinga.

Leidžiu sau suklysti, tad nebebijau klaidos.

Leidžiu sau nieko neveikti, todėl nesigraužiu dėl rezultato.

Leidžiu sau būti, todėl negalvoju apie mirtį.

Neteisiu savęs, todėl ir kiti manęs (nu)teisti negali.

 

Atsikelti. Eiti. Kvėpuoti. Patirti įvairias patirtis. Transformuotis ir būti nepajudinamu, savo paties centre, žaidimo viduryje. Leisti ir atleisti. Labiausiai sau, nes, kaip žinia, išorė susitvarko savaime, o vidiniais pokyčiais ir santykiu reikia rūpintis pačiam.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Brigitte Giraud "Gyvenk greitai"

 Brigitte Giraud. „Gyvenk greitai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – p.192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man patinka trumpos ir skaidrios knygos, kurias galima suskaityti per vieną vakarą ir dar ilgai apie jas galvoti. Apie jų paliktą emociją. Prancūzų rašytoja Brigitte Giraud (g. 1960) savo gimtinėje plačiai žinoma, tačiau tik 2022 metais pelnė garsiausią Prancūzijos literatūros premiją – Goncourt‘ų. Tiesą sakant, man ši knyga koreliuojasi su šiais metais skaityta ir neseniai Nobeliu įvertinta Annie Ernaux autofiksiniu romanu Įvykis (Baltos lankos, 2023). Abu romanus sieja autorių asmeniniai išgyvenimai, perpasakojami iš retrospektyvos, žvelgiant daug metų atgal į praeities įvykius. Apskritai tokios asmeninės patirtys, perskrodžiančios prancūzų praeities dešimtmečių tendencijas, šiuo metu labai madingos ir populiarios. Tokios knygos sulaukia labai daug dėmesio, tad Gyvenk greitai (pranc. Vivre vite) taip pat. Ją į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė.

 

Brigitte Giraud rašydama romaną remiasi savo asmeniniais patyrimais, įvykusiais 1999 metų birželio mėnesį, kai persikraustant į naujus namus motociklo avarijoje žuvo jos gyvenimo meilė, muzikos kritikas Klodas ir ji liko našle su augančiu vaiku. Pasakojimą nuo anų įvykių skiria du dešimtmečiai, tačiau skaitant akivaizdu – aštrus skausmas ir bandymai suvokti, kodėl tą lemtingą dieną sugriuvo gyvenimas, yra patys svarbiausi ir tikriausiai neatsakomi iki galo.

 

Autorė lyg detektyvė apmąsto namo pirkimo istoriją ir sudaro ištisą sąrašą, kas būtų nutikę, jeigu tą dieną nebūtų to ar ano atsitikę. Tai tarsi matrica, atskiras sudarytas įvykių žemėlapis, kuris lemia ir viso romano analitinę struktūrą. Kiekvienam įvykiui autorė skiria po tam tikrą apmąstymo skyrelį, pastaruosiuose retsykiais „prasimuša“ tam tikras kaltinimas ir apgailestavimas. Iš vienos pusės, galima pagalvoti, kad knyga pikta, o autorė pernelyg giliai kapstosi po įvykių, kurių negalėjo pakeisti, tad atrodo, jog nuskyla ir motinai, ir broliui, ir net japonų motociklų gamybos kampanijai. Visų pirma, autorė atskleidžia, kaip jai ir Klodui anuomet buvo svarbu persikraustyti, kokia ji buvo apsėsta naujo namo pirkimu. „Man patiko mintis, kad į namus bus įeinama per sodą, kurį dar reikės įveisti. Viename kampe ketinau pastatyti pašiūrę dviračiui, nes tame geresniame pasaulyje įsivaizdavau save apsipirkti važiuojančią dviračiu, tokią tikrą miestietę, supercool, kuria planavau tapti. Tais laikais tokių dar niekas nevadino bohemiškais buržua (p. 53).“

 

Tikiu, kad prancūzai šią knygą perskaitys dar kitaip. Per du dešimtmečius jų socialiniai luomai, jeigu galima taip pavadinti, labai smarkiai pakito, kaip ir, beje, miestų kvartalai, vertybės, gyvenimo ir pragyvenimo kokybės supratimas. „... spekuliacija nekilnojamuoju turtu, pradėjusi sukti galvas devintojo dešimtmečio pabaigoje. Nuperki už 320 000 frankų, po dešimties metų parduodi už dvigubą sumą. Bingo. Mus supo smulkūs pasipūtę sukčiai, taigi, netgi jeigu ir dėjomės tuo neužsiimą, galiausiai išsitraukdavome skaičiuotuvą ir skaičiuodavomės apie kvadratinio metro kainą po remonto (p. 32).“ Tiesą sakant, šitas spekuliacinis naujų būstų supirkimas ir perpardavimas visai neseniai pačioje Lietuvoje sukėlė nepataisomą žalą, kad jau nebeįmanoma tiesiog paprastam žmogui nusipirkti nuosavo būsto nepardavus velniui sielos.

Brigitte Giraud

 

Pamenu 1999 metų saulės užtemimą, kada mes, dar būdami vaikai, nudeginę stiklą žiūrėjome vieną didžiausių Europoje matomų saulės užtemimų, jis, beje, minimas ir pačioje knygoje. Esama laikmečio, naujojo tūkstantmečio ženklų, kuriuos atpažins ir lietuviai skaitytojai. Visgi autorė nestokoja meilės Klodui ir po daugel metų. Pasakodama apie jį, negali išvengti muzikos, kuri pasakotojai tampa jungiamuoju elementu su prisiminimais. „Mano atminty išliko tas ypač neužmirštamas momentas, kai jis parėjo su pirmuoju Dominique A albumu „La Fossette“ ir liepė man nejudėti, kitaip tariant, atsisėsti virtuvėje ant mažos kanapos ir klausytis nieko nedarant (prisimenu tą paliepimą). Ir kaip lietėsi mūsų pečiai, kaip ieškojome vienas kito akimis, kai išgirdome pirmąsias „Le Courage Des Oiseaux“ gaidas, dainos, kuri tapo mūsų kodu, ir kaip ji tapo visos kartos simboliu (p.137).“ Man asmeniškai labai patinka tie muzikiniai saitai su prisiminimais, todėl skaitant galima pasijunti muziką, lengviau perprasti prisiminimų ir teksto ritmą, perprasti asociacijų nostalgiją, sklindančią iš pasakotojos tono. Beje, daug muzikos yra ir kitos prancūzų autorės Virginie Despentes trilogijoje Vernonas Subutexas. Tas, kas skaitė, žino, kaip aliuzija į muziką veikia tekstą ir skaitytoją.

 

Romane mane nustebino ir keletas visiškai atsitiktinių faktų, apie kuriuos nežinojau. Vienas iš jų – amerikiečių siaubo romanų karaliaus Stephen King avarija, kuri įvyko kelios dienos iki Klodo mirties. Autorė kelia prielaidą, kad ir kaip makabriškai beskambėtų, jeigu rašytojas būtų žuvęs, Klodas būtų atkreipęs dėmesį ir kitaip važiavęs brolio motociklu, o gal išvis nesėdęs už vairo. Pasirodo, S. Kingas šią avariją visgi išgyveno ir iki šiol rašo, slogiam pasakotojos nusivylimui. Kitas dalykas – japonų motociklų kampanijos produktas, kuris pačioje Japonijoje buvo uždraustas, nes nesaugus, tačiau dėl tam tikros eksporto politikos šie nesaugūs modeliai vis dar buvo parduodami Europoje, su tokiu važiavo pats Klodas. „Panašiai buvo ir su „900 CBR“, mašina įšventintiesiems, bomba kamikadzėms. Uždrausta pas japonus, nenorėjusius atsidurti griovyje savo dažnai siauruose ir vingiuotuose keliuose (p. 99).“

 

Knygoje visgi daug savigraužos, autorė labiausiai kaltina save, kad išvyko į savo knygos pristatymą, o vakare, plepėdama su lesbiete drauge, taip ir nepaskambino savajam Klodui. Tie minimi jeigu aš, jeigu mama, jeigu Klodas, jeigu brolis... bando aprėpti tą skausmą, kuris pulsuoja iš puslapio į puslapį. Kas tokių klausimų nėra kėlęs, kai buvo arti savo mylimojo ar artimojo mirties? Kas išvengė kaltinimo ir savigraužos? Visgi tenka sutikti su Goncourto premijos komisija, kad knyga, nors ir apie baisius prisiminimus, visgi joje sušvinta ir pats gyvenimas, jo laikinai trapus grožis, kuris buvo kuriamas, juo buvo mėgaujamasi. Knygą labai rekomenduoju perskaityti per vakarą ar du, kad pajustumėte to gyvenimo greitį, aistrą, kuriais reikia džiaugtis kiekvieną dieną, nes juk niekada nežinai... Knyga toli gražu nėra stebuklas, bet džiaugiuosi, kad ji pabaigoje paliko nemažai emocijų. Mėgstu skaityti gulomis, prieš užmiegant. Tąkart, užvertus knygos paskutinį puslapį, mano akys neužsimerkė, jos užsižiūrėjo į lubas, ir galiu prisiekti, kad ką tik grįžau iš visai kito pasaulio, kuris vis dar neužsivėrė.

Dominique A – Le Courage Des Oiseaux

Dieu que cette histoire finit mal

On imagine jamais très bien

Qu'une histoire puisse finir si mal

Quand elle a commence si bien

 

On imagine pourtant très bien

Voir un jour les raisons d'aimer

Perdues quelque part dans le temps

Mille tristesses découlent de l'instant

 

Alors, qui sait ce qui nous passe en tête

Peut être

Finissons nous par nous lasser

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

 

Tourne ton dos contre mon dos

Que vois tu je ne te vois plus

Si c'est ainsi qu'on continue

Je ne donne pas cher de nos peaux

 

Parfois, qui sais ce qui nous passe en tête

Peut être finissons nous par nous lasser

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Jie gyvena viduje" / "It Lives Inside"

 

Sveiki,

 

Turiu blogą įprotį žiūrėti visokius prastus ar vidutiniškus siaubo filmus, nes tai paprastas, primityvokas ir dažnai pramoginis žanras. Nekalbu apie naujosios kartos paturbintus siaubo filmus kaip „Paveldėtas“, „Motina!“ ar „Saulės kultas“, kurie išties pakylėjo šį siaubo žanrą visai į kitą lygį, tačiau visumoje visgi (ypač prieš Heloviną!) išleidžiama vienas po kito pigūs siaubo filmai. Vienas iš tokių – „Jie gyvena viduje“ (angl. It Lives Inside) (2023).

 

Pastarasis remiasi emigrantų iš Indijos induistų mitologiniais pasakojimais, kuriuos filmo kūrėjai apjungia su amerikietiškos kultūros detalėmis. Dėmesio centre – imigrantų indų dukra Sam, kuri pasižymi visais amerikiečių paaugliams būdingais simptomais: negerbia motinos, ištisai naršo per savo išmanųjį, nesiduoda auklėjimui, meluoja, susitikinėja vakarais su tuo, kas patinka. Tipinis ir erzinantis paauglės tipas, kurį, tiesą sakant, net neįdomu žiūrėti. Filmo kūrėjai neišvyniojo meškerės ir nepadarė ko nors įdomesnio, ko nematytumėt prastame siaubo filme.

 

Kitą vertus, filmas ir nesistengia kažko analizuoti, atskleisti naujo. Gal kam pasirodys, kad indų aktoriai amerikietiškame siužete yra šis bei tas, bet absoliučiai tai nesuveikia. Dar prasčiau su veikėjų charakteriais. Tamira – slampinėjanti su stiklainiu pajuodusi paauglė vien iš veidelio prašosi socialinės pagalbos, tačiau nei mokytojai, nei aplinkiniai nereaguoja. Absurdu tampa ir Sam pastangos susidoroti su blogiu, pabaigoje lyg ir kuriamas netikroviškas mergaitės didvyrės portretas, pasiaukojančiosios, nes ji prisiima į savo vidų blogį, todėl pagaliau nusipelno tėvų ir artimųjų pagarbos t. y., atvirkštinis mergaitės elgesys filmo pradžioje. Supraskite, įvyko esminis veikėjos persiauklėjimas per siaubo patirtį, tačiau jis toks lėkštas, kad belieka tik šypsotis. Tiesą sakant, filmas prastas, neįtikino niekas. Siauras siužetas, prasti charakteriai, filmas be ryškesnės minties.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaimynai" / "Sentimental"

 

Sveiki,

 

Žinote, pasiilgau tamsių, galingų ir įtraukių ispanų ir Lotynų Amerikos filmų, nusagstytų Gojos kino apdovanojimais, tačiau pastaruoju metu nieko nebepamatau, vien tik pavienes abejotinos vertės komedijas su tais pačiais kažkada pamėgtais aktoriais. Nenoriu nieko sakyti, reiktų pasidomėti, ar kartais ispaniško kino rinką neištiko kino recesija? Šįkart nusprendžiau pažiūrėti ispanų režisieriaus Cesc Gay komediją „Kaimynai“ (ispan. Sentimental) (2020). Su pastarojo režisieriaus darbu „Trumanas“ (2015) kadaise susipažinau per Kino pavasarį. Anuokart istorija apie dviejų vyrų draugystę paliko smagų, lengvo, bet prasmingo filmo įspūdį.

 

Žinoma, filmas „Kaimynai“ yra ne toks ryškus kaip „Trumanas“, bet savito žavesio turi. Kas labiausiai gali užknisti, kai gyveni daugiabutyje? Ogi kaimynai ir jų skleidžiami garsai už sienos. Dėl perdėto seksualinio gyvenimo ir orgijų kenčia žemiau gyvenanti „atvėsusi“ pora, kuri kandžiai tarpusavyje bendrauja, tarsi būtų Elas ir Pegė Bandžiai iš serialo „Vedęs ir turi vaikų“. Jie nervinasi dėl kaimynų, tačiau pakviečia juos vakarienei, kad galėtų ne tik pabendrauti, bet ir pasakyti, jog jų seksualinis triukšmas verčia iš koto. Galiausiai šioji vakarienė tampa hiperbolizuota mandagumo ir įžūlumo parodija, tam tikra porų terapine priemone, susivokti ne tik savo seksualiniuose santykiuose, bet ir apskritai gyvenime. Galiausiai kaimynai pakviečia kaimynus į seksualinę orgiją ir vienas iš partnerių visgi iškart sutinka... Na ir prasideda!

 

Iš tikrųjų pats režisierius parašė šį scenarijų, o pagalvojau, kad adaptavo kokią pjesės medžiagą, nes filmas teatralizuotas, labai tinka teatro scenai. Lengvai pastatomas, nes visas veiksmas vyksta vienu laiku ir viename bute. Filmo tekstūra kaip komedijos primena absurdiškų situacijų komediją, buto spalvos, aktorių išraiškos – legendinio serialo „Draugai“ braižą. Iš tikrųjų smagu stebėti šias poras, nes didžiausias absurdas kyla iš to, kas slapta, kas privatu, kas po antklode, o čia režisierius per dialogus ir scenas iškelia į viešumą – kaimynai įtraukiami į bendrą savotišką santykių analizės ir išgyvenimo komuną. Nepasakyčiau, kad filmas režisūrine ar vaidybine prasme kažkuo labai ypatingas, priešingai – sustyguotas labai panašiu ritmu kaip ir daugelis pokalbiais ir komiškomis situacijomis grįstų filmų, kai žiūrovui aišku, kur yra veikėjų lūžio taškas, kulminacija, tvarkingas ir aiškus susitaikymas. Filmas masėms, bet linksmas.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visiškai pakvaišusi" / "Re loca"

 Sveiki,

 

Vieno vakaro reginiu, prieš užmiegant ir praskaidrinant nuotaiką, tapo argentiniečių režisieriaus Martino Zaidelio (ar kartais ne lietuvių išeivių palikuonis? Ieškojau internete, bet nieko apčiuopiamo neaptikau) filmą „Visiškai pakvaišusi“ (ispan. Re loca) (2018), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Argentinoje ir visoje Pietų Amerikoje labai populiari aktorė Natalia Oreiro.

 

Filmas gal ir nėra toks geras, kokią puikią prisimenu Natalią Oreiro. Tiesa, nuo to karto, kai paskutinįkart kažką mačiau su ja kine ar seriale, nutekėjo nemažai vandens. Istorija absoliuti argentinietiška komedija, kuri laikosi ant moters, kuri artėja prie savo gyvenimo vidurio, stereotipų ir jų sulaužymo. Pilara, pagrindinė filmo veikėja, išsekusi ir nevykusius santykius su nevykusiu menininku užmezgusi, daug dirbanti jau antrą dešimtmetį reklamos kampanijoje, moteris, bet vieną dieną ją užgriūna nelaimės – visos vienu metu. Pilara slapta myli visai kitą vyrą, tačiau šis tuoj ves kitą... Žodžiu, melodramatiškumo nestinga. Galiausiai Pilara jaučiasi jau senstelėjusi, nebespėjanti kaip kadaise paskui naujoves, nebesuseka ir nebeišmano, kas vyksta internete ir kaip šiandien smarkiai progresuoja reklama...

 

Galiausiai vieną dieną ji, atseit atlikusi magišką užkeikimą, o iš tikrųjų vedina permainų troškimų, absoliučiai pasikeičia. Ji spjauna į geros moters įvaizdį, tampa įžūli, daro ką nori, keikiasi, meta darbą ir iškart tampa internetine žvaigžde. Iš vienos pusės filmas žaismingas, primenantis apie mūsų stereotipus, įsipareigojimus, kuriuos dažniausiai mes susikuriame ir bijome pokyčių arba dar baisiau – ką žmonės pasakys, todėl kenčiame. Iš kitos pusės filmas tiek paprastas ir primityvus, kad šioji idėja jau net nebe idėja, tai tik tiesiog dar viena ta pati parodija apie drąsią ir veržlią moterį, kuri nesusitaiko su pasaulio taisyklėmis. Filmas tuščias, laikosi ant klišių ir paprastų jau vienokiais ar kitokiais atvejais matytų situacijų parodijų. Jeigu atvirai, iš filmo nieko naujo nebesitikėkite, jis tiesiog absoliučiai nišinis. Tiesa, nors filmas ir vadinasi „Visiškai išprotėjusi“, bet iki tokio išprotėjimo kaip „Pagirios Las Vegase“ neišneša nė pro kur.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela