Filmas: "Butas" / "The Apartment"

 Sveiki,

 

Senas geras retro kinas vėl sugrįžo pas mane! XX amžiaus vidurio kino legenda Billy Wilder sukūrė ne vieną kultinį filmą, kurie tapo net tolimiems lietuviams žinomi vien iš pavadinimo, pavyzdžiui, „Džeze tik merginos“ (1959), o štai po metų režisierius pristato kitą sėkmingą filmą – „Butas“ (angl. The Apartment) (1960), kurį iš esmės nusprendžiau pasižiūrėti dėl didelių simpatijų aktorei Shirley MacLaine, pastaroji šioje juostoje sukūrė vieną iš pagrindinių Franės Kubelik vaidmenį.

 

Tiesą sakant, filmas išties labai seno sukirpimo ir jau nuo pat pirmųjų kadrų atsidūriau lyg senuose namuose! Buvau primiršęs tą seno ir gero sukirpimo Holivudą, kuris išgyveno tikrą aukso amžių ir niekas jo nebardavo dėl įsigalėjusių šablonų, nors jis akivaizdžiai egzistavo, bet dėl to, kad nebuvo pernelyg su kuo palyginti, nebuvo ir pretenzijų. Tos juodai baltos spalvos, interjero detalės, televizoriaus valdymo pultelis, patefonas ir senoviniai šaldytuvai atrodo kaip iš kokios į istoriją nugrimzdusios Atlantidos. Tiesą sakant, taip ir yra.

 

Istorija išties šmaikšti ir įtrauki. Biuro darbą dirbantis C. C. Baxteris, norėdamas užkopti karjeros laiptais, naktimis ir vakarais laikinai pernuomoja savo butą viršininkams, kad jie galėtų atsivežti savo meilužes ir praleisti vakarą. Tuo pat metu Baxteris slampinėja po miestą, miega ant suolelio ir persišaldo, tačiau jam pavyksta išsikovoti geresnes sąlygas darbe. Galiausiai įsivelia į darbinį meilės trikampį. Biuro šefas „kadrina“ lifto darbuotoją (man išvis neįtikėtinas darbas – visą dieną važinėji liftu ir visiems maigai mygtukus!? Čia kaip koks Antanas Garšva iš „Baltos drobulės“), tačiau su liftininke Frane santykius norėtų megzti ir Baxteris, galiausiai Franė patenka į keistą vieno buto istoriją, į kurį ją kaip meilužę vežasi šefas, bet iš tikrųjų jis priklauso Baxteriui... Daug paradoksalių ir komiškų situacijų filme verčia ir stebėtis, ir juoktis. Puikus scenarijus!

 

Nepaisant visos įtraukios istorijos, man filmas atrodė maskulistinis. Visi vyrai šefai be išimties turi meilužes, vienas kitą drąsina kaip „patinai“, patiklios ir naivios moterys paliekamos ant ledo, nes jos per kvailos suprasti, kad tikri „patinai“ savo vaikų ir žmonų nepalieka dėl liftininkių. Klasikinis variantas klasikiniame kine. Visgi scenos konstruojamos daugiau ar mažiau kaip teatro scenoje, tad manau, kad pakoregavus tam tikras scenas scenarijų nesunkiai būtų galima adaptuoti teatro scenoje. Komiškos situacijos, sakyčiau, nelabai pasenusios, daugelis šiuolaikinių holivudinių komedijų iki šiol kalba apie tuos pačius dalykus kaip ir filme „Butas“. Žavesio filmui suteikia būtent istorinė kino raiška, spalvos, tuometinis operatoriaus darbas ir netgi tas pats senoviškai svaiginantis orkestrinis garso takelis. Visgi žiūrėdamas kaip ir kiekvieną retro filmą, galiu prisiekti, jog filmą esu matęs vaikystėje, kažkur ataidėjo prisimanai, nuotrupos, kad dešimtame dešimtmetyje per kažkokias šventes visgi filmą transliavo, nes įspėjau tam tikras scenas ir intuityviai atsekiau naratyvą. Filmas smagus, jį galima žiūrėti kaip delikatesą ir nesierzinti, kad viskas nusenę, priešingai – mėgautis, tarsi vaikščiotum po senovinį kino pasaulį.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 51: šeštadienis priklauso man ir aš tai vertinu!

 Sveiki,

 

Dangau, kaip seniai neturėjau tokio puikaus šeštadienio! Nepiktino net ne visai pavasarinė temperatūra, nes tai tėra tik smulkmena. Pagaliau galėjau normaliai ilsėtis krapštydamasis šeštadienį namuose, o ne tingiai drybsoti lovoje ir graužtis, kad tingiu daryti tą, tingiu daryti aną. Priežastis labai paprasta – kokybiškas ir sąmoningas poilsis, tad ir veiksmai veda prie pasitenkinimo ir dėkingumo, o ten, kur dėkingumas, visada atsiranda ir energijos.

 

Diena puiki, nes kokybiškai sportavau, o ne šiaip 5 minutės visokiausių nekokybiškų pratimų, kad „užpumpuotų“ kūną ir raumenys pajustų apkrovą, o lėtai, tarsi laižant ledus. Po to tiek energijos atsiranda! Žinoma, ne darbams ją ištaškyti, o sutelkti į ko nors darymą, kas teikia malonumą! Susitvarkiau namus, esu iš tų, kurie mėgsta tarką, o švarūs ir kvepiantys namai kelia didžiulį pasitenkinimą, nes tai mano erdvė, kuriai skiriu laiko! Šiandien neskubėdamas per dieną perskaičiau vieną knygą – J. M. Coetzee „Lenkas“ ir net spėjau čia pasidalyti mintimis apie ją. Spėjau išeiti į miestą, pavalgyti, laukia dar du naktiniai filmai... Jaučiuosi taip normaliai, kaip nesijaučiau jau kelias savaites! Šeštadienis priklauso man ir jis įkvepia gyventi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Lenkas"

J. M. Coetzee. „Lenkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2023. – p. 128.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip visada džiaugiuosi, kad leidykla Sofoklis puoselėja Pietų Afrikos Respublikos rašytojo J. M. Coetzee (g. 1940) literatūros vertimus į lietuvių kalbą. Pastarasis romanas Lenkas (angl. The Pole) originalo kalba su papildomomis istorijomis pasirodė 2023 metais, o tų pačių metų pačioje pabaigoje Sofoklis paruošė ir lietuvišką leidimą – stulbinamai greitai! Į lietuvių kalbą romaną išvertė Nijolė Regina Chijenienė. Galima sakyti, kasmet sulaukiame po vieną Coetzee knygą ir kaskart šis genialus rašytojas nepaliauja manęs stebinti.

 

Naujausiame savo romane Lenkas mus nukelia į Barseloną, kur gyvena pagrindinė veikėja Beatričė, kuriai netrukus sukaks 50 metų. Ji jau užauginusi du sūnus, mėgaujasi gyvenimu Katalonijos sostinėje, muzika, kol vieną dieną jos ramybę sudrumsčia 72 metų lenkų pianistas Vitoldas Valčikievičius, atvykęs koncertuoti Šopeno muzikos interpretacijų. Beatričės užduotis – užimti lenką, kol jis svečiuosis Barselonoje, tad ji nenoriai imasi šios užduoties susidurdama su savo išankstinėmis nuomonėmis ir prieštaromis. Lenkas Vitoldas jai nepatinka, tačiau tuo pačiu ją ir traukia – jo kūnas, didelės rankos, jo keistai senamadiška anglų kalba, kad po šio susitikimo ji ima susirašinėti su Vitoldu laiškais, pastarasis nebeslepia simpatijų Beatričei ir kviečia drauge susitikti ir vykti į Braziliją, tačiau bėda tame, kad Beatričė ištekėjusi...

 

Maždaug toks būtų siužetas apie nebe pirmos jaunystės meilę, galima pasakyti, gal ir paskutinę šio gyvenimo aistrą, kurią J. M. Coetzee išradingai, kaip jam ir būdinga, pasakoja iš moteriškosios perspektyvos. Paprastai J. M. Coetzee renkasi vyrus kaip pagrindinius veikėjus, bet šįkart jis tarsi grįžta prie ankstesniojo romano Elizabeta Kostelo (2003), kuris, beje, mano akimis, vienas labiausiai man patikusių, ir vėl prabyla iš moters pozicijos. Beatričė kaip personažė įdomi tuo, kad pabudusi iš letargo, kitaip sakant, paprasto gyvenimo, įsivelia į meilės romaną save teisindama, kad jos amžiaus draugės jau seniai užmezga vis kokius nors romanus ir net tuo didžiuojasi. Tiesa, Beatričės santykiai su vyru gana šaltoki, jiedu miega atskiruose kambariuose, nesidomi apie vienas kito profesinį gyvenimą, tad vienatvė iš esmės ją paskatina avantiūrai.

 

Šiame nedideliame romane veriasi gyvenimiška tiesa, apie kurią dažnas susimąstome, patiriame, pateisiname, tačiau esame linkę nereflektuoti iš įvairiausių perspektyvų. Autorius pateikia tik Beatričės perspektyvą, kuri vienoje tikrovės plokštumoje patiria meilės nuotykį su į tėvus tinkančiu lenkų pianistu, tačiau visi prieštaringos meilės suvokimai yra pačios Beatričės interpretacinių mintijimų jausmų sudirginimas. Ji pati diskutuoja, kelia klausimus, analizuoja, numano, kas ir kaip galėjo būti, ką jaučia ir ko nejaučia Vitoldas. Atrodo, kad autorius skaitytoją panardina į Beatričės abejonių lauką, kuriame tikrovė yra tokia, kokią ją regi, interpretuoja ir patiria veikėja. Vitoldas istorijoje eliminuotas, jis lieka kaip tolimas subjektas, suteikęs ispanei raktą nuo jos jausmų paslapčių skrynutės. Beatričės gyvenimas išties labai banguotas, ji linkusi į neigimą, netgi kritišką ir žeminantį mąstymo būdą, tačiau negali atsispirti lenkui, o tai rodo ir jos kritiškas Vitoldo atliekamo Šopeno muzikos vertinimas, jai nepatinka dalykiškas lenko skambesys, bet tuo pačiu traukia jo didžiulės rankos. Ji menkina jo lenkiškas šaknis, bando lyginti save ir Vitoldą su Šopenu ir Prancūzijoje kompozitorių globojusia mylimąja Žorž Sand.

 

J. M. Coetzee kaip visada išlieka labai literatūriškas, daugiasluoksnis. Jis mėgsta ne tik interpretuoti literatūrinius kūrinius, bet ir atverti naujas prieštaras, ar tai būtų romanas Fo apie Robinzono Kruzo autorių, ar tai būtų Peterburgo meistras apie Dostojevskį. Šįkart jis renkasi kelias istorines asmenybes – Šopeno ir Žoržos meilės istoriją, nes Šopenas buvo lenkas išeivis, taip pat Dantės ir Beatričės meilės istoriją, nes pagrindinė veikėja Beatričė. Autorius analogiškai supina dabarties veikėjų ir istorinių asmenybių atitikmenis, savaip perpasakoja ispanės ir lenko meilės istoriją, kuri, atrodo, romane netgi sureikšminta, šiek tiek absurdiška, nes lenkas mąsto ir gyvena tarsi romantizmo epochos žmogus, o Beatričė nepasiekiama ir racionali ispanė, įsipareigojusi savo šeiminei padėčiai.

 

„–Poetas Dantė buvo Beatričės meilužis, ir niekas to nežinojo.

–Nesąmonė. Beatričė žinojo. Visos jos draugės žinojo. Šnibždėjosi apie tai kikendamos, kaip ir visos merginos. Ar tikrai manai, kad esi Dantė, Vitoldai? (p. 70).“

J. M. Coetzee

 

Kitas romano sluoksnis, kuris nemažiau įdomus, yra kalbinė veikėjų situacija. Du veikėjai iš skirtingų kultūrų bendrauja abiem svetima anglų kalba. Lenkas dažnai stengiasi taisyklingai perteikti savo lenkiškus mintijimus, kuriuos ispanė savo anglų kalboje mintyse išsiverčia kaip senamadiškus ir dažnai nesuprantamus. Atrodo, nesusikalbėjimas arba bandymas susikalbėti tarp kultūrų dar yra ribojamas ir nutolinama tiesa kitos kultūros kalbos priemonėmis, tad Beatričę ši situacija verčia interpretuoti ir projektuoti pasaulį savaip. „Be palaimos. Kartais sunku suprasti, ką tas žmogus nori pasakyti, nes anglų kalbą moka tik paviršutiniškai. Ar jis sako kažką gilaus, ar tiesiog kaip beždžionė, sėdinti prie rašomosios mašinėlės, maigo ne tuos žodžius? (p. 54).“

 

Galų gale, kas tie jausmai, jeigu jie tėra tik aidas, atėjęs iš to, kuris tave ataidėjo? Kitaip sakant, interpretacijos, kurias besvarstydami, mes patiriame kitokį savęs suvokimą, įsimylime ir tariame tiems, kurie mus surezonavo, kad mylime. Autorius romane aiškiai nagrinėja neišsipildžiusios meilės temą ne kaip problemą, o kaip dovaną, kuri atveria kūrybos ir įkvėpimo slėpinius, ar tai būtų Šopenas, Dantė ar Vitoldas. Coetzee renkasi pasijos perspektyvą, suvokimą, kad davei impulsą kitam kurti, visai kaip vyras, kuris duoda moteriai tai, nuo ko užsimezga gyvybė. Romano pabaigoje Beatričė gauna Vitoldo priešmirtinius eilėraščius, išsiverčia į ispanų kalbą ir vėlei svarsto apie vyro ir moters santykį, apie kūnišką ir dvasišką davimą. Nors romane, kaip įprasta Coetzee, neišsakoma prasmė tiesiogiai, visgi galima daryti prielaidą, kad vyksta nevienpalnė vyro ir moters sąveika (biologinį ir dvasinė, šeiminė ir kūrybinė), neretai iracionali.

 

Tiksliai pasakyti, kad romanas Lenkas yra apie senukų meilę būtų nesąmonė. Coetzee koduoja daugel prasmių savo lengvu ir nesudėtingu pasakojimu stiliumi, turiu galvoje, sintaksines konstrukcijas, jis sakinių neapsunkina, tačiau prasmių laukas pas Coetzee – su niekuo nesupainiosi! – visada yra dviprasmybių rebusas, kurių interpretuoti stačiai ir lėkštai neužtenka. Kitą vertus, lyginant su kai kuriais kūriniais, Lenkas yra aiškesnis, ne toks galbūt sudėtingas, kaip, pavyzdžiui, trilogija Jėzaus vaikystė. Internacionaliniai įsivaizduojami Beatričės vertimai-susikalbėjimai sukuria įspūdį, jog iš tikrųjų gyvenimas kuriamas personažės galvoje, o ne tikrovėje, kaip ir pas kiekvieną iš mūsų, todėl šioji tiesa, bent jau man, tampa romano atramine tiesa. Labiausiai stebina, kad literatūros klasikos šablonai, tokie kaip Dantės kelionė per pragarą pas išsvajotąją Beatričę gali padėti susivokti bei susikalbėti arba priešingai – paklaidinti tamsoje taip, kaip skaitytojas viso šio romano prasmių sanklodose.

 

„Ar jam nekilo mintis, kad gali ir nesusitikti pomirtiniame gyvenime, bet ne todėl, kad pomirtinio gyvenimo nėra, o todėl, kad likimas jį bus nubloškęs į požemio karalystę, o jis klajos aukštybėse, rojuje, per amžius nepasiekiama?

 

Arba atvirkščiai? (p. 114).“

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Celine Dion – I Drove All Night [žodžiai / lyrics] cover Cyndi Lauper, Roy Orbison

 

Sveiki,

 

Prieš kelias dienas perklausęs kanadiečių dainininkės Celine Dion vinilinę plokštelę ėmiau nepastebimai niūniuoti dainos „I Drove All Night“ melodiją. Tai tęsiasi jau kokias tris paras ir niekaip negaliu atsikratyti minties, kad šios melodijos kažkaip atsikratysiu parašęs apie dainą šiame saite.

 

Dainą tikriausiai daugelis iš jūsų esate tikrai girdėję. Man ji „ateina“ per prisiminimus dar iš mokyklinių laikų, kai populiarus Celine Dion hitas dažnai kur nors skambėjo, tačiau retesnis tikriausiai žino, jog tai kitų atlikėjų perdainuota versija. Celine Dion „I Drove All Night“ įrašė savo devintam studijiniam albumui „One Heart“, išleistame 2003 metais. Daina tapo pirmuoju šio albumo singlu ir populiariausiu kūriniu. Nors albumas muzikos kritikų buvo sutiktas pusėtinai, tačiau garsiai ir balsingai atlikėjai pavyko parduoti 5 milijonus kopijų pasaulyje, o singlas „I Drove All Night“ Australijoje ir Belgijoje tapo auksiniais singlais.

 

Iš tikrųjų daina buvo parašyta ir pirmąkart pasiūlyta 1987 metais amerikiečių atlikėjui Roy Orbison, kuris, tiesa, dainą įrašė, tačiau neišleido, nes po metų mirė. 1987 metų jo įrašas publikuotas buvo tik 1992 metais, tačiau šį kūrinį nusižiūrėjo ir įrašė garsi amerikiečių pop muzikos atlikėja Cyndi Lauper 1989 metais, daina sulaukė sėkmės. Po daugel metų Celine Dion perdainuos modernesnio skambesio versiją ir dar kartą išpopuliarins kūrinį. Šiandien kaip tik siūlau pasiklausyti jos versijos ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 

Celine Dion – I Drove All Night

[lyrics / žodžiai]

 

I had to escape, the city was sticky and cruel

Maybe I should have called you first

But I was dying to get to you

I was dreaming while I drove

The long straight road ahead

Uh-huh, yeah

Could taste your sweet kisses, your arms open wide

This fever for you was just burning me up inside

I drove all night to get to you

Is that alright?

I drove all night crept in your room

Woke you from your sleep to make love to you

Is that alright?

I drove all night

What in this world keeps us from falling apart?

No matter where I go

I hear the beating of our one heart

I think about you when the night is cold and dark

Uh-huh, yeah

No one can move me the way that you do

Nothing erases this feeling between me and you, oh

I drove all night to get to you

Is that alright?

I drove all night crept in your room

Woke you from your sleep to make love to you

Is that alright?

I drove all night

I taste your sweet kisses, your arms open wide

This fever for you is just burning me up inside

I drove all night to get to you

Is that alright?

I drove all night crept in your room

Is that alright?

I drove all night

I drove all night (I drove all night)

To get to you (to get to you)

Is that alright? (Is that alright?)

I drove all night (I drove all night)

Crept in your room (crept in your room)

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Shehan Karunatilaka "Septyni Malio Almeidos mėnuliai"

 Shehan Karunatilaka. „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – p. 472.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai apsidžiaugiau, kad per Knygų mugę galėjau įsigyti naujausią Šri Lankos rašytojo ir pagrindiniu Booker prizu įvertintą Shehan Karunatilaka (g. 1975) romaną Septyni Malio Almeidos mėnuliai (angl. The Seven Moons of Maali Almeida). 2010 metais išgarsėjęs angliškai rašantis rašytojas kurį laiką buvo nutilęs ir pasirodė po daugiau nei 10 metų ir iškart pelnė Booker Prize 2022 metų premiją. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Marija Bogušytė, o išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Pastarųjų metų Booker knygų vertimai mane labai tenkino (D. Stuar Šugis Beinas, D. Galgut Pažadas), tad pašėlęs fantastinis detektyvas Septyni Malio Almeidos mėnuliai absoliučiai tiek stiliumi, tiek turiniu iškrito iš konteksto, kad net buvo sunku patikėti, jog knyga pelnė šį įvertinimą. Istorija pasakoja apie Šri Lankoje 1990 metais šalies sostinėje Kolombe nužudytą autoriaus išgalvotą karo fotografą Malį Almeidą, kurio kūnas buvo sukapotas gabalais ir dalis išmesta į rūgstantį ir dvokiantį ežerą. Malis atsibunda transcendentinėje erdvėje, kurioje patenka visi mirę, kuriems patikrinama klausa ir leidžiama atgimti. Deja, Malis atgimti nenori, jis trokšta išsiaiškinti savo mirties priežastis, nes nepamena paskutiniosios savo gyvenimo paros, todėl kaip vaiduoklis, pasigavęs vėją ir išgirdęs tolumoje tariamą vardą, skraido po gyvųjų pasaulį ir bando ne tik suvesti galus, bet ir gyviesiems perduoti žinią, mat po jo lova paslėpti penki vokai su karo fotografijomis, kurias paviešinus būtų galima nuversti smurtinę šalies vyriausybę...

 

Autorius kaip kokiame Holivudo filme bando sukurti prieštaringą Malio Almeidos literatūrinį portretą, kuris man iš esmės kėlė daugiausia klausimų, nes ne visada įtikindavo. Malis – fotografas, suktas lošėjas, kuris nebijo rizikuoti lošdamas kortomis ir statydamas žetonus ruletės žaidime, negana to, jis dar ir homoseksualas, gyvenantis su mergina Džeki, kuri jį įsimylėjusi, tačiau pastarasis susitikinėja ir yra įsipareigojęs įtakingo Kolombo politiko sūnui DD. Žodžiu, Malio seksualinis gyvenimas primena komišką lėlių namelį. Homofobiškoje šalyje, kur tyko pavojus, Malis Almeida dar važinėja ir atsiduria visada keistose situacijose su fotoaparatu (neįtikina!), tad jam pavyksta užfiksuoti devinto dešimtmečio etninių grupių pačius baisiausius pilietinius karus. Tiesa, nežinau, kiek autorius iš tikrųjų panaudoja savo šalies to meto realijų, tačiau tam tikrus politinius procesus galima atpažinti nesufalsifikuotus, pavyzdžiui, portugalų, olandų ir britų valdymo laikotarpius. „Jei tikėsime „Mahavamsa“, sinhalų rasė susiformavo per grobimus, žaginimus, tėvų žudymus ir kraujomaišą. Tai ne pasaka, o mūsų gimimo istorija, išdėstyta seniausioje salos kronikoje, kuri pasitelkta sisteminti įstatymams, skirtiems pavergti visus, kas nėra sinhalai, budistai, vyrai ir turtingi (p. 173).“

 

Galbūt mane labiausiai trikdė Malio Almeidos, lošėjo ir homoseksualaus fotografo nepamatuota rizika pavojingoje šalyje. Rizikuoti lošimo namuose yra viena, tačiau gyvenime – kita, bet neatrodo, kad Almeidas tą kaip nors skirtų. Melagis, sukčius ir neištikimas Almeidas man pasirodė kaip koks dirbtinis literatūrinis konstruktas, panašiai kaip nuotykių komercinio kino žanro rėmuose sukurti kultiniai blokiukai, atseit pasižymintys dvilypumu, bet galų gale ribinėje situacijoje išgelbsti kam nors kailį ir pasirodo, jog po ciniko kauke slypi jautrus ir empatiškas didvyris. Šiaip nemėgstu tokio tipažo herojų, tad ir Almeidos nei morale, nei eklektiškai ir dirbtinokai sukonstruotu personažo nuotykiais manęs nesužavėjo.

Shehan Karunatilaka

 

Kitą vertus, autorius bando išbalansuoti romaną, kad jis taptų ir novatoriškas, ir atspindėtų jo šalies politikos ir piliečių istorinius momentus, kad būtų įdomus kaip detektyvas ir jaudintų kaip fantasmagoriškas kūrinys. Žodžiu, autorius dursto skirtingus žanrus tarsi įtikdamas įvairių skonių skaitytojams. Kai kas knygą pristato kaip šių dienų šedevrą, kurį galima lyginti su Dantės Aligjeri viduramžių literatūros perlu Dieviškoji komedija, kurioje protagonistas su Vergilijumi leidžiasi į devynių ratų pragarą. Pomirtinio gyvenimo struktūra Septyniuose Malio Almeidos mėnuliuose yra labiau chaotiška, ne tokia architektoniška kaip Dantės kūrinyje, todėl labiau primena azijietiškus fantastinius filmus arba net tą patį Songoką iš animacinio Drakonų kova Z, kuris skraidė ant debesies, kad ir kaip banaliai beskambėtų. Visgi autorius kurdamas pomirtinio gyvenimo erdvę, įsiliejančią į gyvųjų, remiasi budistiniais, hinduistiniais ir vietos šamaniniais folkloriniais motyvais, kurie lietuvių skaitytojams suprantami labiau kaip knygos veikėjai, bet ne literatūrinė folkloro adaptacija.

 

Romanas savitai chuliganiškas ne tik dėl Malio Almeidos asmenybės heroizmo, bet ir dėl šmaikščių dialogų, perteiktų šnekamosios kalbos tonacijomis, panašių kaip iš Kieto riešutėlio, Kartą Amerikoje, Taksi vairuotojas ir t. t. filmų. Autorius sugeba Almeidos paveikslu, perteiktu dažniausiai antruoju asmeniu, kas, žinoma, literatūroje nėra itin dažna, kurti korumpuotą ir iš esmės nusikaltėlių politikų portretus. Chuliganizmą kuria ir tai, kad neskaistus Almeidas savaip kerštauja dar didesniems šunsnukiams, tad septynios dienos, kurios duotos iki Almeidos panėrimo į šviesą, kuria romano įtampą, bet tenka pripažinti, jog nemažai knygoje vilkinimo, bandant aprėpti įvairių politinių organizacijų susipriešinimo variantus, pavaizduoti, kas iš tikrųjų valdo Šri Lanką, tad nuo tų organizacijų santrumpų, politinių institucijų pamažu romanas ištįsta į pernelyg didelį politinį panoraminį vaizdinį, tad labai dažnai įtampa, kokią manotės esant skandinavų detektyvuose, šiame kūrinyje galite pamiršti. Autorius nepamiršta nuolat pabrėžti Almeidos homoseksualumo, kuris iš esmės knygoje veikia kaip priešprieša normalizuotai ir sustyguotai Šri Lankos visuomenei. „Pomirtiniame gyvenime išgirsti daugiau homofobinių užgaulių, nei girdėjai per dvidešimt metų, praleistų žaidžiant su vaikinais (p. 296).“

 

Ilgai skaičiau šį romaną, nors jis ir šmaikštus, daug dialogų, o tekstas slysta puslapiais, tačiau skaitydamas neretai darydavau ilgas pertraukas, buvo minčių mesti, nes istorija nejaudino. Mano nuomone, tai silpniausias Bookeriu įvertintas kūrinys tarp pastarųjų kelerių metų. Manau, tai lėmė knygos populiariosios literatūros polėkis, eklektiškas ir dirbtinai sukonstruotas pagrindinis veikėjas, fantastiniai ir politiniai „pertepimai“ su folkloriniais siaubo elementais ir pan. Manau, knyga išties labiau prieinama masėms, čia rasite daug žanrinių jungčių, nemenkos išmonės, tačiau neapleido jausmas, kad, jeigu knygą imtųsi statyti geras režisierius, išeitų ekspresyvus ir nuotykių kupinas filmas su gerais kompiuteriniais efektais, nes pavaizduoti tuos visus mirusius su jų pasruvusiomis akimis, nutrauktomis galūnėmis ir pamėlynavusiais numirėlių veidais, manau, būtų išties vykęs reginys masėms.

 

Jūsų Maištinga Siela

Konspektas: Marcelijus Martinaitis, poezija, analizė, eilėraščiai, kūrybos temos ir bruožai, kontekstai

Jūsų Maištinga Siela

Konspektas: Jurgis Savickis, novelės, analizė, kūrybos bruožai, kūryba, biografija, kontekstai

 

Jūsų Maištinga Siela