Filmas: "Femme" / "Femme"

 

Sveiki, kino mylėtojai,

 

Džiaugiuosi tais momentais, kada per kino festivalius prasprūdę filmai vienaip ar kitaip po laiko atsiranda vėlei mano dėmesio lauke ir galiu juos pasižiūrėti. Pernai Kino pavasaryje buvo rodomas britų režisierių Sam H. Freeman ir Ng Choon Ping filmas „Femme“ (angl. Femme) (2023). Kai kur mačiau, kad filmo pavadinimas verčiamas kaip „Moteris“ ar net „Moterys“, tačiau būtent Kino pavasario festivalis išlaikė originalų pavadinimą „Femme“. Tai ilgametražis režisierių darbas, sukurtas remiantis tų pačių autorių 2021 metais pristatytu trumpametražiu filmu „Famme“, kuriame nusifilmavo vienas mėgstamiausių, bent jau man, jaunosios kartos europiečių aktorių Harris Dickinson. Tačiau ilgojoje filmo versijoje jau veikia kitas aktorių kolektyvas, iš kurių išskirčiau žinomą britų aktorių George MacKay, kuris, mano galva, sukūrė itin jautrų, nors ir smurtaujantį ir homofobiškai neigiantį asmenybės tipažą.

 

Filmas tamsus kaip koks naktinis klubas. Didžioji dalis veiksmo vyksta vakare abra jau visai naktį. Vieno homoseksualų klubo drag artistas Džiulas, persirengiantis moterimi, po renginio pastebi, kad neturi cigarečių, todėl nusprendžia nė nepersirengęs greitai nukulniuoti iki parduotuvės. Ten jis susiduria su homofobiška vaikinų grupe, nesusilaikęs atsikerta ir už tai jį primuša vadeiva Prestonas, palikdamas galvoje didžiulę žaizdą. Po kiek laiko Džiulas visgi susiranda Prestoną ir netgi jį suvedžioja, kad galėtų atkeršyti už užpuolimą...

 

Žodžiu, filmas įtemptas ir nepatogus. Čionai nemažai homofobinės ir LGBTQ bendruomenės susipriešinimo, fokusuojantis daugiau ne į kolektyvines nesantaikas, bet į asmeninę Džiulo keršto istoriją. Žiūrovui kiek keista, kad Džiulas suvedžioja homofobą Petersoną, kuris, pasirodo, yra tik save neigiantis homoseksualas. Jų susitikinėjimai paremti brutaliu seksu, Prestonas paverčia savo auką dar didesne auka, tačiau Džiulas nesipriešina, jis stengiasi jį nufilmuoti ir atskleisti pasauliui, kad viskas yra ne tai, kaip yra. Galiausiai vieno vakarėlio metu įvyksta lūžis ir psichologiškai Prestonas iš dominuojančio tampa paklusnus Džiului, tenkina jo įgeidžius, todėl filmas iš esmės nagrinėja seksualumo temą, kuri veikia socialinių vaidmenų įsitikinimus ir „lovos reikalus“. Kaip žinia, net karaliai gali savo tarnams intymumo akimirką tapti nuolankiais patarnautojais, kad tik jų instinktai būtų patenkinti, tokiuose geismo momentuose socialinės kaukės nukrinta ir nebegalioja.

 

Kitą vertus, visgi filmas laikosi dėl psichologinių erotinių įtampų. Auka grįžta pas smurtautoją, todėl žiūrovas priverstas spėlioti, ar Džiulas stengiasi kerštauti, ar iš tikrųjų yra priklausomas kaip mazochistas nuo seksualinio smurto. Deja, filmo finalas išsprendžiamas gana schematiškai ir nuspėjamai. Įsitraukęs Džiulas į keršto intrigas galiausiai priartėja prie Prestono užgožtos ir smurtu bei agresija pasislėpusios švelniosios asmenybės pusės, bet ar to pakaks, kad Džiulas iš tikrųjų atleistų?

 

Manau, filmo nepatogumo didelė dalis kyla iš to, kad režisieriai hiperbolizuotai kryžmina socialinių grupių atstovų stereotipus: baltasis smurtautojas ir narkotikus vartojantis cholerikas bei jautrus ir empatiškas, bet orumą ginantis juodaodis Džulsas, neatitinkantis stereotipinio vyriškojo brito tipažo. Du itin skirtingi pasauliai, rasės, santykis su seksualumu priveda prie skaudaus dvilypumo, nes žmonės yra priversti smurtauti, kad paslėptų savo pažeidžiamumą, nors labiausiai už viską būtent norisi Prestonui švelnumo, saugumo ir ilgalaikių stabilių santykių. Filmas man labai patiko, net nesitikėjau, (čia panašiai kaip su originalumo nestokojančiu filmu „Medusa Deluxe“ (2022)), nors filme „Femme“ yra nemažai schemų ir tyčia utriruotų psichologinių manipuliacijų, tačiau dėl to filmas nepraranda savo psichologinių pamatų ir interpretavimo galimybių. Nors filmas lyg ir atlieptų LGBTQ indeksą, iš kitos pusės, kinas, deja, neturi homofobinio indekso, tačiau čia jis irgi, jeigu būtų, labai tiktų, nes šie du pasauliai labai gretinami ir atskleidžia šį bei tą apie tariamas mūsų vertybes ir įsitikinimus.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela  

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 91: padėkok už gerą dieną sau ir visatai

 

Sveiki,

 

Visas pasaulis nori, kad būčiau laimingas.

Esu, kai prisimenu.

Prisimink vis dažniau. Prisimink visada. Kiekvieną akimirką.

 

Visas pasaulis nori, kad būčiau saugus.

Esu, kai prisimenu.

Niekuo nereikia rūpintis. Viskuo jau pasirūpinta. Visada.

 

Visas pasaulis nori, kad šypsotumeisi.

Šypsausi, kai galiu.

Prisimink, kad gali visada. Prisimink dažniau.

 

Visa Visata padeda per dieną žengti koją kojon.

Visi prilaiko, niekas negriūva.

 

Su dėkingumu pamatau ir priimu visus palaikymo ženklus.

Džiaugiuosi plūstančia energija

Ir vakare ateinančiu ramiu nuovargiu.

 

Dėkoju už tiek, kiek šiandien buvo

Ir neišgyvenu dėl to, ko nesuspėjau.

 

Mėgaujuosi. Mėgaujuosi. Mėgaujuosi.

Yra kaip yra.

O yra šiandien labai gerai.

Dėkingas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eretikas" / "Heretic"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie siaubo filmą „Eretikas“ (angl. Heretic) (2024), kurį režisavo duetas Scott Beck ir Bryan Woods, (pastarieji praeityje sukūrę komerciškai sėkmingą „Tylos zona“ frančizę), girdėjau nemažai. Naujausias jų darbas „Eretikas“ šiaip gan plačiai išgirtas darbas tiek kino kritikų, tiek paprastų žiūrovų, siaubo mėgėjų, todėl tikėjausi nežinia ko. Gal naujo siaubo elementų? Nematytų ir negirdėtų įtampos būdų? Originalaus scenarijaus? Mindfucko?

 

Filmas pasakoja apie dvi baptistes, kurios atsidavusios ir pasišventusios nuo mažumės religijai, todėl išsiskiria iš savo amžiaus merginų ir sulaukia patyčių. Visgi sesuo Barnes ir sesuo Paxton laikosi drauge ir po mokslų kartu traukia per gyvenamuosius rajonus skleisdamos Dievo žodį dalydamos lankstinukus. Vieną dieną merginos privažiuoja prie atokaus ir prabangaus namo, kuriame gyvena vyras. Pastarasis pakviečia merginas į vidų ir jie pradeda religingą pokalbį, vyras pasirodo svetingas ir geraširdis, pavaišina gėrimais, žada žmonos kepto mėlynių pyrago, bet žiūrovui nuo pat pradžių tampa aišku, kad ten, kur maloningas ir svetingas vyras, ten galima tikėtis vilko, persirengusio avies kailiu. Galiausiai tai pasitvirtina, o besisvečiuojančios merginos netrukus suvokia, kad negali ištrūkti iš vyro namų, tad tenka susigrumti ir savaip išbandyti savo tikėjimo tikrumą ir tyrumą su eretiko paruoštomis užduotimis.

 

Kaip bežiūrėsi, filmas juk primena šiek tiek „Pjūklą“, tik jis ne toks jau žiaurus, kadangi merginoms nereikia nieko nusipjauti, kad išsigelbėtų, viskas daugiau ar mažiau vyksta teologinių karų lygmenyje. Didžiausias šio trilerio siaubo privalumas yra pokalbiai apie religiją. Psichopatas, kurį suvaidino britų aktorius Hugh Grant, primena mefistofelio, gundytojo vaidmenį, kitaip sakant, jam maniakiškai svarbu įrodyti, kad religija išnaudoja merginas, o jos pačios yra suvedžiotos kvailų įsitikinimų apie atpirkimą, stebuklų tikėjimo apie prisikėlimą ir pan. Galiausiai merginos nusileidžia į požemį, kur jų laukia psichopato paruošti vaidinimai ir išbandymai, tačiau būtent nuo šios vietos visas trilerio efektyvumas ir baigiasi, nes žiūrovas pradeda suvokti filmo struktūrinę formą (kompiuterinių žaidimų pagrindu paremtą išėjimo išgyvenimo kambarį) ir jau pamažu darosi nuobodu.

 

Visgi filmo pirmoji pusė įdomi, ji mįslinga, nenuspėjama, dar neaišku, kur viskas pakryps, ko nori eretikas-maniakas, kas nutiks merginoms, ar jos tikrai jau tokios tikinčios ir atsidavusios, o labiausiai stebina teologinis filmo plepumas, kuris masina žiūrovą įsiklausyti į veikėjų argumentus ir pajusti maniakišką psichologinį spaudimą, nepatogumą. Tačiau čia viso filmo įtampa ir pasibaigia, toliau pajungiami išgyvenimo merginų instinktai, o prisikėlimo ir pranašės, valgančios nuodingų šunvyšnių įdaro pyragą, atrodo labiau cirkas, nei tikrovė. Kada nurijus kelis kąsnius žmogus krenta veidu į pyragą negyvas? Lyg nuodai akimirksniu nužudytų nė neįsisavinę per virškinimo traktą. Tam tikra prasme filme yra skubotų ir neapgalvotų dalykų, kurie stebina savo nelogiškumu, karikatūriškumu. Suprantama, nes norėta, kad įvykis vytų įvykį ir atsirastų daugiau dinamikos, bet, man regis, būtent dinamika ir antroje filmo pusėje atsiradęs šabloniškumas sužlugdė šį filmo projektą, padarė iš jo eilinį žiūrovišką filmą, skirtą ne apmąstyti tikėjimo išbandymo klausimus, o tiesiog nueinama į psichopatines pseudointelektualinių imitacijų skerdynes. Taigi pamatinės galimos idėjos subyra ir filmas iš esmės subliūkšta kaip mėlynių pyragas, nepasiūlęs jokių įdomesnių žiūrovui interpretacinių galimybių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Madonna's photoshoot for the album Ray of Light (1998) / dainininkė Madonna

 

Madonna Confessions on a Dance Floor photoshoot / dainininkė Madonna

 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 90: nebandyk pakeisti ir erzintis dėl to, ko negali pakeisti

 

Photo: Pieter Hugo, "Green Point Common", 2013, Cape Town, South Africa 

Sveiki,

 

Šiandien buvo puiki diena, nes, atrodo, kad viską padariau gerai, ko tikėjosi kiti iš manęs ir nepamyniau savo principų, nereikėjo savęs nužeminti ar kaip kitaip susinervinti. Labai džiaugiuosi, kad paprastai buitiniai ir darbiniai kylantys susierzinimai manęs nepaveikė, nors provokacijų būta, tačiau sąmoningai pakartojau šiandien tose situacijose gal kokiu 5 kartus Tibeto lyderio Dalai Lamos ištartus žodžius: „Nesijaudink ir nesinervink dėl to, ko negali pakeisti, nes neverta“. Dažniausiai juk pyktis, įklimpimas į problemą ir energijos bei emocijų atidavimas yra dėl bereikšmių dalykų, kurių po 10 metų nė neatsiminsi. Svarbu pakilti virš tų įsivaizduojamai sureikšmintų problemų, prasklęsti virš jų ir neįsivelti, tada diena, kai sau pasakai, juk šiaip ar taip, jei ardysiuosi, nieko nepakeisiu, o vietoj to galiu sau šypsotis ir nieko nedaryti, nes situacija bus lygiai tokia pati, tik sutaupysiu energijos, turėsiu gerą nuotaiką, žinosiu, kad esu savaip nepažeidžiamas ir galėsiu susitelkti malonesniems dalykams.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 89: jeigu dirbi daug, būk tą dieną dėkingas ir už tai!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Na ir darbo dienos pas mane! Antra para dirbu iki išnaktų, atrodo, kad akys tuojau išvarvės, bet vis tiek nusprendžiau padaryti šį įrašą, nes matyt, kad reikia reflektuoti. Nors dvi dienas ariu, bet jaučiuosi pakankamai gerai, nesuirzęs kaip paprastai, kad vėl neliko laiko buičiai, knygai, filmui.

 

Juk galima darbingais etapais būti dėkingam už tai, kad tiesiog dirbi daug, protas įveiklintas, o užlenkus laptopą galima eiti valytis dantų ir griūti į patalus. Darbas irgi savaip yra meditacinė forma, kantrybės ir ištvermės, sąmoningo susivaldymo ir nereikalingų emocijų atmetimo mokykla. Galima, gerai pagalvojus, būti dėkingam ir už visa tai. Gera žinia: visada ateina poilsis, visada ateina užtarnautas relaksavimas ir dėmesys sau ir namams. Visada.

 

Jūsų Maištinga Siela