Šios dienos daina: Chicago - Hard To Say I'm Sorry [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Vis grįžtu prie senų gerų dainų, kurių klausydavo tikriausiai mūsų tėvai, bet iš dalies ir mes viena ausimi, dar būdami labai maži, tačiau kažkaip tos dainas pasiekia mus ir iš naujo suskamba. Panašiai ir su Chicago daina Hard To Say I'm Sorry, apie kurią jums šiandien šiek tiek ir papasakosiu.

 

Amerikiečių roko grupė „Chicago“, susikūrusi 1967 metais Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, išsiskiria iš kitų to meto roko grupių savo išplėstine sudėtimi, įtraukiančia pučiamųjų instrumentų sekciją. Iš pradžių pavadinta „Chicago Transit Authority“, grupė greitai sutrumpino pavadinimą iki tiesiog „Chicago“. Originalią grupės sudėtį sudarė Terry Kath (gitara, vokalas), Peter Cetera (bosas, vokalas), Robert Lamm (klavišiniai, vokalas), Walter Parazaider (saksofonas, fleita, klarinetas), Danny Seraphine (būgnai), James Pankow (trombonas) ir Lee Loughnane (trimitas). Šis unikalus derinys leido jiems sukurti savitą muzikos stilių, apjungiantį roko, džiazo, bliuzo, fanko ir klasikinės muzikos elementus.

 

Grupė išgarsėjo ir pasiekė didžiulę šlovę 8-ojo dešimtmečio pradžioje, persikėlusi į Los Andželą ir išleidusi savo debiutinį albumą „Chicago Transit Authority“ (1969), kuris vėliau, 2014 m., buvo įtrauktas į „Grammy“ šlovės muziejų. Ankstyviesiems jų kūriniams buvo būdingas džiazo ir soulo įtaka, o tokios dainos kaip „Does Anybody Really Know What Time It Is?“, „Beginnings“, „Questions 67 and 68“ ir „25 or 6 to 4“ tapo hitais. Vėliau, vadovaujant pagrindiniams dainų autoriams Peteriui Ceterai, Robertui Lammui ir Jamesui Pankowui bei prodiuseriui-vadybininkui Jamesui Guercio, „Chicago“ pasuko labiau populiariosios muzikos kryptimi. Tai padėjo jiems išleisti daugybę sėkmingų albumų per ateinantį dešimtmetį, įskaitant tokius kūrinius kaip „Saturday in the Park“ ir „If You Leave Me Now“, kuris 1976 m. pasiekė 1-ąją vietą.

 

Po gitaristo Terry Kath mirties 1978 metais, grupės populiarumas kiek sumenko, tačiau 9-ajame dešimtmetyje jie vėl atgavo lyderio pozicijas su tokiomis dainomis kaip „Hard to Say I'm Sorry“ (1982) ir „You're the Inspiration“, kurios pasiekė topų viršūnes. Nors 10-ajame dešimtmetyje grupei nepavyko išlaikyti tokio paties pagreičio, jų dainos ir toliau parduodamos, o grupė aktyviai koncertuoja.

 

„Chicago“ pardavė daugiau nei 100 milijonų įrašų visame pasaulyje, pelnė 23 auksinius, 18 platininių ir 8 multi-platininius apdovanojimus. 2016 metais jie buvo įtraukti į Rokenrolo šlovės muziejų, o Robert Lamm ir James Pankow 2017 metais pateko į Dainų autorių šlovės muziejų. Nors grupės sudėtis per metus keitėsi, trys įkūrėjai – Robert Lamm (klavišiniai, vokalas), Lee Loughnane (trimitas) ir James Pankow (trombonas) – iki šiol aktyviai koncertuoja su grupe, išlaikydami jos originalų skambesį. „Chicago“ išlieka viena pelningiausių ir aktyviausių grupių, net ir praėjus dešimtmečiams po jų komercinio piko, o jų dainos ir toliau skamba radijo eteryje, filmuose, reklamose ir įvairiuose grojaraščiuose. Grupė vis dar kuria naują muziką, o 2022 metais išleido savo 26-ąjį studijinį albumą „Born for This Moment“.

 

Daina „Hard to Say I'm Sorry“, išleista 1982 m. gegužės 17 d., tapo svarbiu etapu grupės „Chicago“ karjeroje ir žymėjo sėkmingą jų sugrįžimą į populiariausios muzikos topų viršūnes. Ši baladė, parašyta grupės bosisto ir pagrindinio vokalisto Peterio Ceteros ir prodiuserio Davido Fosterio, pasižymi melodingumu ir jautriais žodžiais. Kūrinys pasakoja apie gailestį ir norą atsiprašyti po kivirčo, pabrėžiant, kaip sunku ištarti „atsiprašau“, net ir tada, kai nuoširdžiai to nori ir sieki susitaikymo. Tai universali tema, su kuria daugelis žmonių gali tapatintis, todėl daina greitai pelnė klausytojų simpatijas.

 

Dainą puikiai priėmė tiek kritikai, tiek publika. Ji sulaukė didelės komercinės sėkmės, pasiekdama 1-ąją vietą JAV „Billboard Hot 100“ tope ir išsilaikydama ten dvi savaites. Tai buvo pirmasis grupės singlas, pasiekęs tokią aukštą poziciją nuo 1976 m. kūrinio „If You Leave Me Now“. „Hard to Say I'm Sorry“ taip pat gerai pasirodė tarptautiniuose topuose, pasiekdama aukštas pozicijas Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ir kitose šalyse. Singlas buvo parduotas milijoniniu tiražu ir gavo platininio disko sertifikatą JAV.

 

Nuo savo pasirodymo „Hard to Say I'm Sorry“ tapo viena atpažįstamiausių „Chicago“ dainų ir yra laikoma soft roko klasika. Dėl savo populiarumo ir universalumo dainą yra perdainavę įvairūs atlikėjai. Viena žymiausių koverių versijų yra atlikta JAV R&B grupės „Az Yet“, kuri 1997 metais išleido savo interpretaciją. Ši versija taip pat sulaukė komercinės sėkmės, pasiekdama 8-ąją vietą „Billboard Hot 100“ tope, taip įrodydama, kad „Hard to Say I'm Sorry“ melodija ir žodžiai atlaiko laiko išbandymą ir gali būti interpretuojami įvairiuose muzikiniuose stiliuose. Šiandien siūlau pasiklausyti šio puikaus kūrinio.

 

Chicago – Hard to Say I'm Sorry

[lyrics / žodžiai]

 

"Everybody needs a little time away"

I heard her say, from each other

Even lovers need a holiday

Far away, from each other

 

Hold me now

It's hard for me to say I'm sorry

I just want you to stay

 

After all that we've been through

I will make it up to you, I promise to

And after all that's been said and done

You're just the part of me I can't let go

 

Couldn't stand to be kept away

Just for the day, from your body

Wouldn't want to be swept away

Far away, from the one that I love

 

Hold me now

It's hard for me to say I'm sorry

I just want you to know

Hold me now

I really want to tell you I'm sorry

I could never let you go

 

After all that we've been through

I will make it up to you, I promise to

And after all that's been said and done

You're just the part of me I can't let go

After all that we've been through

I will make it up to you, I promise to

You're going to be the lucky one

 

[Part II: Get Away]

 

(Get Away)

When we get there gonna jump in the air

No one'll see us because there's nobody there

After all, you know we really don't care

Hold on, I'm going to take you there

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Išvarymas", režisierius Oskaras Koršunovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“ yra tiek prikalbėta ir prirašyta, kad kažin ar ką nors naujo galiu pasakyti. Pasidalysiu savo įspūdžiais ir tiek.

 

Spektaklio premjera įvyko beveik prieš 15 metų, t. y. 2011 metais, o man tik 2025 metų vasarą pagaliau pavyko pamatyti legendinį Koršunovo spektaklį, kurio fenomenas iki šiol neatslūgsta. Ir tai gryna tiesa, nes pabandykite gauti bilietų geroje vietoje, kol neišsipirko kokios įmonės ir jų darbuotojai urmu! Pavieniai bilietai geroje vietoje – tikra laimė. Laukiau šios progos ir pagaliau sulaukiau. Pernai ištisa serija šio spektaklio pasirodymų buvo atšaukta sunegalavus aktoriui, o šią vasarą pakartotinai surengti papildomi spektakliai – salės pilnos, bilieto kaina siekia 100 eurų. Ir ką? Susiruošiau ir aš pažiūrėti vienintelio spektaklio, kuris buvo rodomas net pilnose arenose! Žinojau, kad verta, todėl šįkart nedvejojau, nors atsiėjo ir nemažai – viešbučiai, transportas ir rizika, jog spektaklis dėl kokių nors aplinkybių gali ir neįvykti, bet viskas baigėsi labai gerai.

 

Spektaklis prasidėjo 5 valandą ir baigėsi prieš vidurnaktį, t. y. beveik 6 valandų teatrinė patirtis, kurios taip lengvai neišmuši iš galvos. Tam tikra prasme, genialusis Koršunovas yra tikra teatro legenda ir mūsų teatras yra puikus.

 

Žinokite, šiek tiek prailgo, išties išsėdėti kad ir su dviem pertraukomis iki galo nepasiruošus kavos po ilgos dienos reikia pastangų, todėl į spektaklį rekomenduoju eiti gerai fiziškai pailsėjus, kad nepristigtų dėmesio koncentracijos. Istorija sukurta dramaturgo ir prozininko Mariaus Ivaškevičiaus, su kuriuo Koršunovas jau ilgą laiką dirba. Labai man patiko jų bendrystė ir spektaklis „Miegantys“, tad tikiuosi pamatyti ir apie Imanuelį Kantą (jau kitą teatro sezoną). „Išvarymas“ iš esmės pasakoja apie laikotarpį po stojimo į Europos Sąjungą, po vadinamųjų 2004-ųjų, kai atsivėrė sienos ir galimybė lietuviams emigruoti, susikurti savo sėkmės istoriją. Kaip žinia, didžiajai daliai tą padaryti pavyko, o kai kurie baigė savo gyvenimus kalėjimuose arba po tiltais. Marozai, kekšės, gyvenimo nieko prarasti nebijantys smurtautojai ir nuoširdūs naivuoliai, sunkaus darbo nebijantys patiklieji – visokio plauko lietuviai vienu autobusu išsiruošia į Londoną kaip į stebuklų šalį, tačiau nutinka labai greitas pravalas – jie netenka pasų, o žadėtas darbas ir galimybės greitai žlunga.

 

Pagrindinis veikėjas Benas (aktorius Kęstutis Cicėnas) autobuse susipažįsta su Egle, su kuria dar susitiks Londone, kai gyvenimas juos suves. Ar tai tragiškos meilės istorija? Kažkiek. Bet labiausiai, sakyčiau, Vandalo (aktorius Marius Repšys) ir Beno draugystės istorija, paženklinta išdavyste, atleidimu ir pragaištimi. Benas Londone yra integruotas policininkas, šnipas, bet atsidūręs benamio pozicijoje lieka eiliniu imigrantu pastumdėliu, kuris nebegali grįžti į Lietuvą, todėl glaudžiasi pas anarchistus ir gyvena morgo karstuose, kol galiausiai žingsnis po žingsnio atsitiesia, susikuria naują tapatybę, tačiau praeitis nuolat Beną/Robertą persekioja, kol galiausiai jis suvokia, kad negali pabėgti nuo savasties.

 

Spektaklis „Išvarymas“ pagarsėjo pirmiausia dėl to, kad ten pilna atpažįstamo žargono ir keiksmų, prie kurių asmeniškai nesu pratęs, tačiau spektaklio pabaigoje tai jau tapo kone savita „namų kalba“, o tai rodo, kaip greitai kalbiškai priprantama prie smurtinės kalbos. Iš tikrųjų spektaklis galingas tuo, kad ne tik per Beną, bet ir per antraeilius veikėjus papasakoja bendrą margą tautos likimą užsienyje. Vienas įsimintiniausių ir tragiškiausių veikėjų – svajoklė fotografė Eglė, kuri nepritapusi prie britų visuomenės ir negavusi Beno meilės galiausiai tampa kekše, kuri gauna galą. Puikus Gailės Butvilaitės pasirodymas! Kaip, beje, ir Mariaus Repšio sukurtas charizmatiškas marozas Vandalas, bet labiausiai, sakyčiau, šiame spektaklyje be atvangos gyventi ir veikti reikia Kęstučiui Cicėnui, kuris sukūrė nepamirštamą ir evoliucionuojantį veikėją.

 

Šiaip galvoju, kad spektaklis turėjo būti ypač 2011-2012 metais aktualus, kai tik iš tikrųjų pradėjome reflektuoti lietuvių patirtis emigracijoje, kai iš tikrųjų aidu parėjo į viešumą pas mus sukrečiančios istorijos apie išgyvenimą savotiškuose laukiniuose Vakaruose. Šiandien, manau, ypač jau po karantino daugelis dalykų jau pasikeitę, o emigruojantys lietuviai jau moka puikiai kalbą, suvokia galimybes ir paklydimus, nėra naivūs, dažniausiai jau remiasi tuo, kad kažkas ten iš artimųjų ar pažįstamų jau laukia. Vaikščiodamas po didmiesčių rajonus, pagalvoju dažnai, kad dar kokiais 2004 metais tuose rajonuose sutemus būdavo labai pavojinga: kur visi jie pasidėjo? Ogi emigravo, sunyko, išmirė, susėdo į kalėjimus ir iš tikrųjų, nors spektaklis apie išvarymą, bet jis ir apie savitą apsivalymą nuo naivumo, smurto, iliuzijų. Sakyčiau, spektaklis istorinis ir jį jau galima nagrinėti kaip išgyventą patirčių laiką, ypač traumos aspektus, vienatvės ir gyvenimo prasmės dalykus.

 

Tai įspūdingas spektaklis, tikrai. Kartą gyvenime tikrai verta pamatyti. Beje, labai patiko gyva muzika! Bet ar tai mano mėgstamiausias O. Koršunovo pastatymas? Tikrai ne. Esu senamadiškas, tad tebesu ištikimiausias Koršunovo Šekspyro dramų interpretacijų gerbėjas. Techniškai žiūrint „Išvarymas“ nėra pats įdomiausias ar netikėčiausias spektaklis netgi scenografiškai žiūrint (gal pernelyg daug apie jį buvau girdėjęs ir žinojau ko iš jo tikėtis?), tačiau tai organiškai laiką įvairiais aspektais detaliai atskleidžiantis pamfletas, kurio taip lengvai neužmirši, kuriam komizmas ir tragedija yra neatsiejami susimovusio emigranto gyvenimo palydovai.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Gladiatorius 2" / "Gladiator II"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau, kiek mėnesių atidėliojau Ridley Scott filmą „Gladiatorius 2“ (angl. Gladiator II) (2024). Žinojau, kad bus prastesnė už pirmąją legendinę 2000-ųjų metų sukurtą dalį, tačiau šiam filmui reikėjo kažin kaip ypatingai nusiteikti, t. y. didelėms batalinėms kovoms, smurtui, Romos intrigoms ir schematiškum, be kurio tikriausiai sunku sukurti masinio reginio antikinio turinio filmą.

 

Filmas man patiko. Ir priešingai nei daugeliui mūsų tautiečių, kurie spėjo labai greitai išdėti „Gladiatorių 2“ į šuns dienas, norėčiau jų paklausti, o ko jie iš tikrųjų tikėjosi? Jeigu atsakymas yra „bent tokio pat, kaip pirmosios dalies“, tai atsakymas pats banaliausias ir nieko nepasakantis. Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga sukurti gerą Antikos medžiaga pagrįstą pasakojimą, kuris nebūtų alternatyvusis filmas. Galima sakyti, pats R. Scott sukūrė šio masinio kino etalonus ir pats juose šiek tiek pastrigo.

 

„Gladiatorius 2“ tęsia istoriją, susijusią su pirmąją dalimi. Pasakojimas susifokusuoja po 16 metų nuo buvusių įvykių į Liucijų, iš Romos pabėgusį ir pasislėpusį Rytuose Maksimo ir Liucijos sūnų. Pastarasis susikūrė barbaro tapatybę ir jau kurį laiką gyveno Romos imperijos užribyje, tačiau nukariavus romėnams tampa jų vergu, o dėl fizinės jėgos ir apsukrumo dar atrinktas ir į gladiatorius. Atsidūręs Romoje ir Koliziejuje besielgiąs taip, kaip anuomet elgėsi jo tėvas, Liucijų, kurį visi dabar vadina Hanu, netrukus atpažįsta jo tikroji motina Liucija ir apsilanko vergų kalėjime... Tikroji intriga ir dramatizmas prasideda tada, kai iš tikrųjų Liucijus ima neigti esąs imperatoriškos kilmės ir atstumia motiną...

 

Iš tikrųjų istorija labai tvarkingai sudėta pagal visą vyksmą, taip tvarkingai, kad nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų žiūri patetišką romėnišką teatrą ne tik Koliziejuje kartu su romiečiais ir kvaištelėjusiais imperatoriais, bet ir tas „tikrąsias“ scenas. Filmas žiūroviškas ir parodomasis, veikėjai užgrūdinti plieno ir smurto, tačiau išdrožti tarsi iš komiksų, t. y. patetiškai kalba Cicerono ir Vergilijaus frazėmis, vergai susikabinę draugiškai rankomis plauna vienas kitam žaizdas, drąsina sentencijomis ir žodžiais apie pomirtinio pasaulio upes, nors tikrovėje daugelis iš jų turėjo būti beraščiai ir neapsieiti be keiksmažodžių. Žodžiu, filmas neapeliuoja į tikrąjį Romos siaubą, bet stengiasi pateikti dirbtiną heroizmą, o pagrindinis veikėjas Liucijus, kurį sukuria aktorius Paul Mescal atrodo prifarširuotas ne tik steroidų, bet ir lėlių teatro heroizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie Pedro Pascal sukurtą tragišką veikėją Akacijų. Veikėjai karikatūriniai ir perteikia tik moralinius etalonus arba ydingus tipažus, jeigu imperatoriai – tai būtinai žmogiškumą ir protą praradę puskvailiai, jeigu vergų prekeiviai – tai būtinai apsukrūs ir visur pralendantys niekšeliai, o jeigu jau gladiatoriai – tai už gyvybę kovojančios nukariautos aukos. Viskas taip elementariai sustyguota, kad nekyla jokių abejonių, kad R. Scott žaidžia saugų 90-ųjų kino taisyklėmis sukurtą žaidimą.

 

Nepaisant to, kad filmas prifarširuotas klišių ir veikėjai vienkrypčiai, jie visgi tvarkingai atitinka herojinio epo reglamentus. Kitaip sakant, režisierius nesistengia nieko novatoriško pagerinti, o tik kuria šablonais nusigulėjusį kanonizuotą kiną, kuris dvelkia tvarkinga prabanga, ištaigingumu ir atpažįstamais veikėjų tipažais, o patetiškos ir dramatiškos žudymo ir pasiaukojimo scenos kaip ir priklauso žanriniam kinui. Filmas kuris mane grąžino prie nostalgijos, kai iš tikrųjų tikėjau tokiu kinu: argi ne stebuklas?

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 123: baltosios birželio naktys – šviesios ir švarios mintys

 Sveiki, skaitytojai,

 

Birželio 21 dieną oficialiai mūsų geografinėse platumose prasideda astronominė vasara, o mums paprastai tai jau beveik įsibėgėjusi vasara. Birželio šviesiosios ir baltosios naktys, Joninių laužai, ugnis ir rasa, žemė ir subrendusi lapija yra galimybė save harmonizuoti, išvalyti ir tiesiog džiaugtis gyvenimu.

 

Man patinka šis stebuklingas metas, kai neįmanoma sulaukti rašalo tamsumos, nes vos tik nusileidusi saulė iš tikrųjų rytuose ji vėl teka, tad nėra tamsos, nėra paslapties, yra tik švara ir aiškumas, kuris turėtų atliepti ir mūsų sąmonę, ir veiksmus.

 

Mintis, vedanti prie veiksmo, yra galingas instrumentas. Jeigu ji sugeneruota vesti asmenį į gausą ir laimę, taip ir bus. Mintis savaime uždaryta tik minčių lygmenyje iš esmės stabdo manifestavimo stebuklą, Visatos dėsnis sako – sugeneruok, apmąstyk ir veik. Šiomis šviesiomis dienomis, kai saulės tiek daug, vyksta stebuklai! Mes pasimatome pačiais šviesiausiais savo veidais, t. y. žydėdami taip, kaip tik žmogus gali ir moka žydėti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Legendinės legendos FELICITÀ"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar lietuviai moka kurti komedijas? Kaskart užduodu sau šį klausimą, kai pažiūriu kokią nors lietuvišką komediją, o tai nutinka labai retai, nes dažniausiai jų nežiūriu. Visgi paskatintas artimųjų kažkada nueiti į kino teatrą ir pasižiūrėti Aisčio Mickevičiaus ir Inetos Stasiulytės komedijos „Legendinės legendos FELICITA“ (2025) atsisakiau, nes pagalvojau, kad bus dar tų progų. Esu matęs ir gyvą jųdviejų šou, kai jiedu jau daug metų perteikia sugalvotą Oresto ir Džildos Vaigauskų komišką dainuojančią estrados scenos porą. Kiek žinau, su šiuo duetu aktoriai sėkmingai keliauja po Lietuvos miestus ir kuo puikiausiai tęsia tai, ką tikriausiai prieš daugel metų buvo sugalvoję TV šou „Žvaigždžių duetai“ (jeigu neklystu).

 

Galiu pasakyti, kad gyvi jų pasirodymai kur kas įdomesni ir juokingesni už šį filmą. Siužetas labai paprastas – vieną dieną šalies žiniasklaida praneša, kad Džilda ir Orestas Vaigauskai yra kviečiami į Italijoje vykstantį Sanremo muzikos festivalį atsiimti apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus apdovanojimą. Aišku, kad Džilda ir Orestas patiki ir jiedu leidžiasi į kelią lydimi jaunojo ir labai liūdno padėjėjo... Žodžiu, filmo siužetas yra jų kelionės nuotykiai po Italiją, t. y. paklydimai su išsinuomotu geltonu automobiliu, Oresto ir Džildos pavydo scenos prie jūros, pasibaigęs benzinas ir daug vagysčių, kol galiausiai visi trys pasiekia Sanremą.

 

Filme skamba daug itališkų klasikinių estrados dainų, spalvinga aplinka, daug komiškų situacijų, tikriausiai atėjusių nemažai ir iš keliaujančių gyvenimiškų patirčių, tačiau filmas, – kaip čia neįžeisti? – padarytas „papigiai“ ir tas jaučiasi nuo pat pradžių. Tai absoliučiai lietuviško prasto komedijos žanro filmas, kuris remiasi ne bendra filmo idėja, bet anekdotinėmis situacijomis, kurias „apsiuva“ bendras veikėjų tikslas – pasiekti Sanremą. Ar juokiausi? Taip. Ar buvo linksma? Dažniausiai taip. Bet filmas vis tiek lengvai pamirštamas, o jo užuomazgos, kulminacija ir atomazga labai struktūriškai nuspėjami, nes Orestui ir Džildai tiesiog lemta apsijuokti, nes kitaip neįvyktų esminis komedijos aspektas. Visgi manau, kad filmas labiau skirtas tiesiog jau daug metų Džildos ir Oresto programas sekantiems žiūrovams, kurie gali šią išties legendinę porą pamatyti ir filmo pavidalu, tačiau menine prasme filmas lėkštas, pigus ir pernelyg netgi kaip komedija elementarus. Man regis, jau išmokome kurti išties gerus meninius draminius filmus nebekurdami herojų, bet visgi nemokame kurti komedijų. Aišku, jeigu „Pietinia kronikas“ laikysime tikra komedija (ji tokia ir yra!), galima sakyti, kad jis šiuo metu yra geriausia visų laikų lietuvių komedija (radau su kuopalyginti!), bet, deja, ne „Legendinės legendos FELICITA“.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 122: lipt stogais ir žiūrėt žemyn

 Labas,

 

„Lipt stogais ir žiūrėt žemyn...“ – dainuoja atlikėja Jurga Šeduikytė.

 

Reikia lipti stogais ir žiūrėti žemyn. Dažnai. Nes, o kam duotos akys ir gyvenimas?

 

Vakar ir šiandien galvojau apie tai, kiek iš mūsų atima gyvybės, įdomumo ir įvairovės, sakyčiau, tikrojo gyvenimo pulso, kai iš visų jėgų stengiamės būti normalūs, kai nelabai suvokiame, kad tai nenormalu. Vis kartais pasikapoju, pavyzdžiui, su homofobais, kurie tokie įtikėję savo morale ir dorove kitą teisti dėl jo kitybės, kad net darosi beveik graudu, kaip žmonės yra savo galvoje sustygavę normalybės variantą, kad viską, ką jam bepateiksi, vis tiek bus tik jo suvokimo periferijoje.

 

Dažnai nesame atviri „nenormalumui“, kas nesijungia su tiesioginiais mūsų patirčių variantais, todėl manome, jog kol dirbame, elgiamės pagal taisykles, mokame mokesčius, mylime artimuosius, kol neatsidūrėme psichiatrinėje, tol esame labai normalūs. Deja... Esame labai įsikinkę save į ratus kaip darbiniai arkliai, nes taip daro daugelis, taip gyvena daugmaž visi ir to siekiame ir... kaip mums SKAUDA, kai kiti lipa stogais ir mato horizontus plačiau. Normalumas netgi savotiškai gali įteigti, jog nekęsti ir smurtauti prieš nenormalumą yra teisingas kelias „ginti(s)“. Visgi... Tai tik iliuzijos, kurias reiktų išdrįsti pripažinti.

 

Maištinga Siela

Apie "Alma littera" pradėtą knygų seriją "Laikas lietuvių literatūrai": V. Krėvė, I. Simonaitytė, K. Binkis

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar pastebėjote „Almos litteros“ spalvingą naująją knygų seriją „Laikas lietuvių literatūrai“? Labai įdomu, kokie dar be šių knygų serijoje pasirodys kūriniai? Tai nauja, šiuolaikiško dizaino knygų kolekcija, kurios tikslas yra pakviesti skaitytojus iš naujo atrasti reikšmingiausius XX amžiaus lietuvių rašytojus ir mėgautis jų kūriniais, kurie tapo lietuvių literatūros klasika.

 

Ši serija, panašu, skirta ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui, siekiant supažindinti juos su svarbiausiais lietuvių literatūros kūriniais ir autoriais. Kolekcijoje pristatomos knygos siekia priartinti praeities literatūrą prie šiuolaikinio skaitytojo, dažnai įtraukiant ir šiuolaikinius interpretacinius tekstus ar komentarus.

 

Nors tiksli serijos pradžios data nėra tiesiogiai nurodyta, viešai prieinama informacija leidžia manyti, kad ji pradėta leisti ne anksčiau nei 2023 m., o naujos knygos šioje serijoje pasirodo nuolat. Pavyzdžiui, „Alma littera“ pranešimuose apie naujienas yra minima, kad 2023 m. leidyklos vadovė Dovilė Zaidė pabrėžė „lietuviško rašytinio žodžio vertę ir galią“, kas gali būti susiję su šios serijos atsiradimu.

 

Vienas iš žinomų serijos knygų pavyzdžių yra Ievos Simonaitytės romanas „Aukštujų Šimonių likimas“. Tai rodo, kad serija apima svarbiausius lietuvių literatūros klasikos kūrinius, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį mūsų kultūroje ir istorijoje.

 

Apskritai serija „Laikas lietuvių literatūrai“ yra vertinga iniciatyva, skatinanti skaitytojus domėtis Lietuvos literatūros paveldu ir iš naujo atrasti jos grožį bei svarbą. Pavyzdžiui, tikriausiai niekas 100 metų nėra išleidęs Vinco Krėvės „Skirgailos“, kuri, beje, skaitoma vyresniųjų klasių mokyklos programoje.

 

Šioje serijoje galėtų pasirodyti litvako I. Mero taip reikalingo romano „Lygiosios trunka akimirka“ pataisytas variantas. Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“, Žemaitės apsakymai „Laimė nutekėjimo“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ir kt.

 

Maištinga Siela