2026 m. sausio 11 d., sekmadienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 169: džiaukimės gražia balta žiema ir nesipiktinkime!






 Sveiki,

 

Dar vienas sekmadienis. Ar matėte, kokią gražią ir žiemišką savaitę turėjome? Kiek būta viešojoje erdvėje pastangų tą grožį paslėpti, suprimityvinti, panerti mus į neva stichines nelaimes, kalbėti apie šaltį ir sniego neperbrendamas pusnis... Visa tai tauškalai ir niekai, foninis inercinis triukšmas, kuris bando mus įtraukti į dramatizmą, kad gyventume vien iš pasipiktinimo ir išsigandę. Už tai kai kas uždirba pinigus, bet mes nepasiduokime. Esame apdovanoti sąmoningumu ir, jeigu praktikuojate sąmoningumą, žinote, kaip sumažinti foninį triukšmą. Geriausia nuo to negatyvo tiesiog atsiriboti, neatkreipti dėmesį.

 

Gražios ir baltos pusnys. Apšarmoję medžiai. Balti išvaikščioti keliukai. Smagus į nosį lendantis šaltukas. Kaip viso to buvau pasiilgęs! Žiema mus apdovanojo puikiu oru ir grožiu, tad džiaukimės tuo be dramų.

 

P. S. Dalijuosi savo nuotraukomis iš žiemiškos savaitės.

 

Maištinga Siela


Filmas: "Po medžioklės" / "After the Hunt"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nepaliauju stebėti italų kilmės režisieriaus Luca Guadagnino pastarosios dekados produktyvumu: serialai, ištisi ir nesibaigiantys kino projektai. Mėgstu, kaip jis režisuoja savaip, kaip kine mato probleminį lauką ir kaip puikiai atsirenka projektams aktorius, nors pastaruoju metu kino kritikai gana drungnai vertino tam tikrus jo sukurtus filmus, kurie, anot jų, neprilygsta „Vadink mane savo vardu“ (2017) viršūnei. Galima sakyti, kad tai režisierius, kuris į kiną iškėlė vieną labiausiai išgarsėjusį jaunosios kartos aktorių Timothée Chalamet. Naujausias režisieriaus filmas „Po medžioklės“ (angl. After the Hunt) (2025). Pats pavadinimas – kilęs iš citatos (dažnai priskiriamos Otto von Bismarckui), kad žmonės niekada taip nemeluoja, kaip po medžioklės, karo metu ar prieš rinkimus. Tai užuomina į tai, kad filme matysime daug apgaulės, nutylėjimų ir bandymų apsaugoti save bet kokia kaina.

 

Viso filmo vinis – aktorės Julios Roberts sukurta profesorė Alma, kuri gyvena santuokoje su vyru, tačiau seksualine prasme ji šiek tiek laisvamanė, nes palaikė kurį laiką intymius ryšius su savo geriausia studente Mege bei kolega Henku. Tame universitete tiek daug seksualinės įtampos! Žodžiu, visas šis trikampis vieną dieną sutrinka, kai dėstytojas Henkas per prievartą palaužia studentę Megę. Alma apie tai sužino viena pirmųjų ir ji netrukus prisimena ir savaip iš naujo išgyvena savo jaunystę, kaip pati kadaise patyrė seksualinę prievartą, tik priešingai nei Megė, ji buvo pasirinkusi tylos, engimo ir melo kelią.

 

Filmas įsuka į ilgų ir painių psichologizuotų pokalbių sudurstytą istoriją. Ten, kur kuria Luca Guadagnino, visada veriasi daug seksualinės įtampos ir LGBT istorijos niuansai, šis filmas – ne išimtis. Kino kritikai gana šaltai vertino šį filmą, lygindami su „Tar“ (2022), kuris, tenka pripažinti, kur kas aštresnis ir įtraukesnis. Bet man filmas kažkaip patiko, jo neskuba, lėtumas, daug intelektualinių apie socialinius vaidmenis pokalbių,  prislopintas aštrumas sakyti sakė, kad filmas nenuėjo pačiu paprasčiausiu keliu, nors jis būtų visgi labiau pavykęs, jeigu pusvalandžiu trumpesnis ir labiau „suveržta“ intriga kaip antai „Skandalo užrašai“ (2006). Visgi filme daug ką atperka aktorės Julia Roberts pasirodymas, kuri sukūrė gana įtaigų vaidmenį, seniai nebemačiau jos stipriame amplua, o šis vaidmuo vėl ją išjudino ir žiūrovams priminė, kad ji gali vaidinti gerus ir sudėtingus draminius vaidmenis.

 

Filmas yra ilga psichologinė drama, besisukanti apie žmonių vaidmenų ribas. Tai intelektualus trileris apie baime pagrįstą tylėjimą. Pagrindinė žinutė yra ta, kad bandymas nuslėpti tiesą (siekiant apsisaugoti) galiausiai kainuoja daug brangiau nei pati tiesa. Režisūra tamsi, spalvos prigesintos, niūrios. Stebino tas vakarietiškas studentų ir profesorių laisvamaniškas būriavimasis tavernose, kuriose išnyksta profesorių ir studentų atskirtys ir leidžia intelektualinį flirtą paversti ištisais lyčių ir amžiaus nepaisomais seksualiniais romanais. Ar Lietuvoje įmanomas toks dalykas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8


 

Maištinga Siela

2026 m. sausio 10 d., šeštadienis

Spektaklis "Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus", režisierius Albertas Vidžiūnas, Vilniaus senasis teatras

Sveiki,

 

2025 metų pabaigos spektakliai buvo itin skirtingi, tad ir sukeltas rezonansas manyje taip pat kėlė skirtingus apmąstymus. Tik dabar, jau praėjus kelioms savaitėms po režisieriaus Alberto Vidžiūno spektaklio „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“, matyto Vilniaus senajame teatre, galiu kiek ramiau ir nuosekliau suregzti mintis.

 

Istorija ir teatrinė medžiaga iš tikrųjų labai įdomi, nes ji remiasi tikrais istoriniais faktais. Yra žinoma, kad Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nutarimu 1753 m. birželio 9 d. Vilniuje sudegintas kroatas Rafalas Sentimani, kuris priėmė judaizmą ir apsigyveno Iljos štetle. Būtent šis Sentimani tampa grafo Potockio atsivertėlio prototipu, žydams, ypač litvakams, labai svarbiu pasakojimu. O legenda teigia, kad po sudeginimo velionio pelenai buvo palaidoti Šnipiškėse, šalia žydų reikšmingo dvasininko Vilniaus Gaono. Spektaklis pastatytas pagal 1934 metais Š. Zelmanavičiaus pjesę. Iš tikrųjų einant į šį spektaklį reiktų labai (labai!!!) pasidomėti istorine medžiaga, nes spektaklyje pasirodo tokios garsios asmenybės kaip kunigas Sapiega, kuris eina į disputą su įkalintu grafu Potockiu, šis apsėstas judaizmo idėjos ir renkasi geriau būti sudegintas Vilniaus rotušėje (kas istoriškai ir įvyksta), nei atsižadėti savo tikėjimo.

 

Spektaklyje veikia du pusnuogiai Potockiai, besisukančios dvi sielos, kovojančios ir viena kitą palaikančios. Esminė stichija – ugnis, kurią renkasi veikėjas, nes tyrą sielą reikia apvalyti ugnimi, nors tuo pačiu pasakojama ir grafo Potockio sąsaja su Judita... Žodžiu, istorija persisunkusi simbolių, judančių dekoracijų ir be atvangos skamba hipnotizuojantys sakralūs tekstai. Bet kokie tai tekstai! Užliūliavo mane per pusvalandį ir, galima sakyti, pirmoje eilėje pradėjau be gailesčio snūduriuoti, tai panirdamas į transą, tai bandydamas atsimerkti ir oriai išlaikyti galvą. Buvo baisiai NUOBODU. Nors istorinė medžiaga, ryšys su Vilniumi ir primiršta litvakų istorija nenuginčijama, tačiau visas spektaklis be provokacijos, jis kaip amžinas kabalistinės atmainos ritualas, viskas juda iš perdėto sakralumo ir abstraktumo.

 

Nepajutau jokios intrigos, vien tik pastangas dar labiau sumitologinti ir taip jau įdomią medžiagą. Pjesės tekstai skamba kaip šventraščiai, pasijutau esantis bažnyčioje ar sinagogoje, o esminė dviejų sielų drama ir raiška „išsilydžiusi“ apeigomis hiperbolizuotoje dramaturgijoje. Praėjus 40 minučių spektaklio, maniau, arba užmigsiu, arba kankinsiuosi iki paskutinės minutės. Dar šiemet nebuvau išėjęs iš jokio spektaklio, tačiau labai norėjau išeiti iš šio, tačiau kolega šalia sulaikė, nors jis panašios nuomonės apie šį spektaklį.

 

Žodžiu, šiame žydiškame katile man beveik nepatiko niekas. Spektaklį apsunkino trikalbis bandymas pavaizduoti Vilnių kaip tautų, kultūrų, religijų katilą (tikriems vilniečiams, kurie moka rusų, lietuvių ir jidiš gali pasirodyti puiku). Viršuje, ačiū Dievui, rodė subtitrus, nes tų liturgiją primenančių aukštųjų frazių nežinau, kas gali supaisyti. Visgi likus spektakliui 40 minučių, subtitrai visiškai dingo (dėl techninių priežasčių?) ir žiūrovui beliko pačiam verstis. Nežinau, ne šito tikėjausi iš medžiagos, bet pripažįstu, kad tai yra mano asmeninė klaida ir nekompetencija: nepasiruošiau atidžiau, savęs neįkroviau smalsumu, nes maniau, kad savaime spektaklyje atkapstysiu galus, bet ne. Neapsigaukite, būta žmonių (beveik pusė salės), kurie susižavėję atsistoję gale plojo, mačiau šluostant ašaras. Tai labiausiai mane šokiravusi dalis, kai absoliučiai nė pro kur asmeniškai nesujaudinęs spektaklis geba pravirkdyti šalia esančius. Man tai itin retas nutikimas. Gal ir verta kai kam nueiti pasižiūrėti?

 

„Laužas, kalėjimas, tremtis yra „puikios“ priemonės spręsti visuomenės negalias, manipuliuoti ar parodyti stipriojo galią. Ši pjesė puikiai tai iliustruoja ir atliepia. Galios centrai vilioja visokio plauko niekšus, ir jie ten puikiai jaučiasi manipuliuodami, bausdami silpnesnįjį. Besąlygiškai mylėti Dievą nelengva. Šių dienų elgesio kategorijos tikinčiuosius stumia į paribį. Jeigu tiki, išpažįsti, tai reikia santūriau, nes besąlygiškai tikintis yra pavojingas, nes nevaldomas, jį sunku sugundyti pinigais, valdžia. Arba tiki, arba ne, jokių pustonių. Šie herojai vilioja kūrėjus. Be to, čia labai ryškus lemties ženklas. Tarsi viskas turi prigimtinį ryšį, atliepiame Dieviškąją valią, kuriai priešintis, nepaklusti neįmanoma.“ Albertas Vidžiūnas

 



Maištinga Siela




Filmas: "Alabamos sprendimas" / "The Alabama Solution"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kaskart pasigailiu pamatęs kokį gerą dokumentinį filmą dėl to, kad šio žanro kino žiūriu pakankamai mažai. Statistiškai per metus vos keletą, tačiau daugelis iš jų „nuneša stogą“, nes užpildo mano asmenines spragas ir suvokimą apie pasaulį. Galima sakyti, kad labai panašiai šįkart nutiko, kai žiūrėjau Charlotte Kaufman ir Andrew Jarecki režisuotą dokumentinę juostą „Alabamos sprendimas“ (angl. The Alabamo Solution) (2025), kuris pasakoja apie pietinės JAV valstijos Alabamos kalėjimo sistemą, kuri šokiruoja nuo pat pirmųjų šio filmo kadrų.

 

Kai žiūriu tokius filmus kaip „Alabamos sprendimas“, absoliučiai vėl ir vėl sunaikinu Amerikos kaip svajonių šalies mitologiją. Iš tikrųjų nenorėčiau ten gyventi, nes tai viena didelė sudėtinga ir „legaliai“ korumpuota teisėsaugos kebeknė. Šįkart dokumentikos autoriai nori atkreipti dėmesį į Alabamos vergovinę santvarką, kurios nenori pripažinti laisvieji valstijos piliečiai. Jie įsitikinę, kad nuteistieji privalo dirbti, jiems neįdomios teisės, nes visi nuteistieji jau turi pasmerktųjų etiketes. Autoriai konstruoja tą nesupratimo, empatijos trūkumą JAV sociume, perteikdami kalėjime slapta nufilmuotų pačių kalinių įrašais. Čionai kaliniai laikomi ne tik kaip gyvuliai, jie tiesiog išvežami į morgą lavonmaišiuose, mirtinai sumušti prižiūrėtojų, o užregistruojami kaip maištininkai, kurie patys kalti, nes puolė sargybinius.

 

Žodžiu, pernelyg nesiplėsiu į siužetus, nes čionai pasakojimo centre yra vieno mirusio ir žiauriai sumušto baltaodžio kalinio istorija. Motina nešiodama jo priešmirtinę iš reanimacijos nuotrauką iki šiol negali iškovoti iš teisėsaugos atsakomybės. Teismų sistema ir Alabamos valdžios organai dangsto kalėjimo prižiūrėtojus, bijo, kad priverstinai nuteistieji nebeuždirbs valstijai ištisų milijonų. Iš esmės tai primena tą patį juodaodžių vergų sistemą, tik šįkart ji palaikoma visuomenės, kuri teisia nuteistuosius. Filme išvysite 30 ir daugiau metų baisiomis vergiškomis sąlygomis gyvenančius kalinius, kurie ne tik negauna jokios malonės, bet ir tyčia skiriama už menkiausius prasižengimus (netgi sukurtus sistemos tyčia), kad jų kalėjimo trukmė dar labiau pasitęstų... Nieko panašaus nebuvau matęs. Tai tarsi utopija, Orwello sukurta prievartos ir duchinimo, atleiskite, sistema, kurioje nėra galimybės pasipriešinti vyriausybės sprendimams dehumanizuoti ir žudyti legaliai Alabamos kalėjimuose.

 

Siaubūniškai perteikia Alabamos gubernatorės Kay Ivey asmenybę, kuri atėjusi į valdžią prieš kelis dešimtmečius tapo neliečiama imperatore, palaikanti kalinių išnaudojimo atribojimą ir visišką nuo visuomenės informacijos apie kalėjimus valdymo ir kontrolės sistemą. Reiktų pamatyti jos retoriką... Politika sukelia vėmulį. Kaip tokie fašistuojantys ir manipuliuojantys rinkėjais monstrai ateina į valdžią? Užuot išsprendusi siaubingas sąlygas, ji iš tų pačių kalinių milijonų skiria dar keliems dideliems kalėjimams statybas... Nebesiplėsiu, nes akivaizdu, kad Alabamoje iš esmės viskas labai baisu, o tas grožis, demokratija, sutvarkyti miestai tėra tik užmaskuotos vergovės produktas. Individualios dramos suskamba iš kalinių, kurie neįtikėtinomis sąlygomis bandė padaryti maištą, pirmąkart nesibaimindami numirti, prabilti plačiau visuomenei apie tai, kaip iš tikrųjų veikia Alabama. Deja, maištas buvo numaldytas, tačiau šis filmas išplito ir sukėlė didžiulį rezonansą. Šiuo metu Alabama išgyvena didelę įtampa ir ji, manau, yra teisinga. Verta šį filmą pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.9




 

Maištinga Siela

Dienos citata: David Bowie apie asmeninę žmogaus veiklą, drąsą, progresą ir pokyčius

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Jei jau jautiesi saugus savo veiklos srityje, vadinasi, dirbi ne ten. Visada brisk į vandenį šiek tiek toliau, nei manai, jog gali. Ženk kiek giliau, nei esi įpratęs. Ir kai pajusti, kad tavo kojos nebesiekia dugno, žinok, jog esi tinkamoje vietoje, kad galėtum nuveikti ką nors nuostabaus.“ David Bowie

 

Ši Davido Bowie citata yra raginimas nebijoti kūrybinio bei profesinio neužtikrintumo ir sąmoningai rinktis riziką vietoj patogios stagnacijos. Pagrindinė jo mintis – tikrasis augimas ir genialumas gimsta tik tada, kai žmogus išdrįsta palikti savo komforto zoną ir susiduria su nežinomybe. Bowie naudoja vandens ir gylio metaforą, norėdamas parodyti, kad saugumo jausmas darbe dažnai yra ženklas, jog kūrėjas nebeieško naujų formų ir tiesiog kartojasi. Anot muzikos ikonos, tik pasiekus tą kritinį tašką, kai nebejaučiame tvirto pagrindo po kojomis ir mus apima lengvas nesvarumo ar net baimės jausmas, atsiveria tikrasis potencialas nuveikti ką nors unikalaus. Tai filosofija, teigianti, kad inovacijos ir šedevrai atsiranda ne ramybėje, o būtent toje įtampoje tarp sukauptos patirties ir rizikos nuskęsti naujuose iššūkiuose.

 

Maištinga Siela


Filmas: "Juodas telefonas 2 " / "Black Phone 2"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

2021 metais pasirodęs režisieriaus Scott Derrickson filmas „Juodas telefonas“ skelbė naują siaubo kino kokybę, antraštės kaip „pasiutusios“ rėkė apie tai, kaip žiūrovai negali ištverti šio filmo, nes jis tiesiog... pernelyg baisus. Žinoma, reklaminis lozungas, kai šventasis per anksti paskelbiamas šventuoju. Anuomet filmas ėjo ir praėjo, jokios revoliucijos nepadarė, buvo panašus į nemažą kiekį filmų, tad tariamas novatoriškumas buvo status melas žiūrovams. Praėjus ketveriems metams režisierius pristatė filmą „Juodas telefonas 2“ (angl. Black Phone 2) (2025) ir, mano supratimu, vėlei nieko naujo neparodė, gal net prasčiau už pirmąją dalį. Kodėl taip nutiko?

 

Antrojoje fračizės dalyje (o tikėtina, kad dar bus bent kelios ateityje), vėl pasakojama apie sunkiai nusakomą skrybėlėtą monstrą, kuris turi Fredžio Kriugerio savybių iš senos fračizės „Košmaras Guobų gatvėje“, pastarasis kaip ir Kriugeris, moka veikti per sapnus, įsibrauti į tikrovės matricą ir grobti bei žudyti. Centre – saujelė vėlyvųjų paauglių, tiksliau – brolis Finis ir sesuo Gven atvyksta į žiemos sukaustytą prie ežero buvusią vaikų stovyklą, tikėdamiesi numalšinti gniuždomą baimę ir atsakyti į keistus Gven sapnus, kuriuose jaunutė motina skambino iš šios stovyklavietės prieš daugel metų. Galiausiai ima aiškėti praeities stovyklos paslaptys, nes kadaise čionai dingo trys berniukai, kurių fantomai beldžiasi į duris, norėdami keršto ir išlaisvinimo...

 

Tipinis scenarijus, sukurtas pagal Stephen Kingo sūnaus Joe Hillo romaną. Pastarasis savo braižu primena garsiojo tėvo ekranizacijas, ypač romano „Tas“ ištarmes, tik šįkart nepalyginamai silpniau. Filmas „Juodas telefonas 2“ yra nuviliantis. Pirmąją filmo pusę mezgama klišinė mistinė istorija, t. y. bandoma sukviesti vaikus į nusikaltimo vietą ir padaryti iš jų mažus teisuolius detektyvus, kurie ne tik tampa vietos paslapčių aiškintojais, bet ir įveikia savo vidines baimes, ūgteli, nesibaimindami nei vizijų, nei monstrų, nei vaiduoklių, nei šalto ledinio vandens po ežero ledu. Tiesiog ta herojiška veikėjų laikysena nulinčiuoja žiūrovą, tad nebesupranti, ar filmas rimtas, ar kažin koks perkurtų klišių, schemų ir modelių kratinys.

 

Filmas iš esmės silpnas, pataikaujantis ir, tiesą sakant, mažai kuo įtraukiamas. Režisieriui nepavyko sukurti autentiškos atmosferos, nors asmeniškai buvau pasiilgęs filmo, kurio veiksmas vyksta žiemos aplinkoje ir šviesoje, bet filmas veikiau jau kopijuojantis ankstesnių šio žanro darbų modelius. Įtartinai žiūriu ir į tas pasiteisinimo klišes  kaip antai: „mes kūrėme filmą, norėdami atiduoti duoklę ir pagerbti klasikinius filmus...“ Kiek juos vis dar galime pagerbti, užuot kūrus autentiškas istorijas ir eksperimentavus? Pagrindiniai veikėjai nuobodūs, stereotipiniai, karikatūriniai, jų emocinės problemos aiškios nuo pat pradžių, o siaubo linija, kuri turėjo intriguoti, iš esmės nulemta schemų ir labai jau nuspėjama. Tiesą sakant, filmas nuvylė.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.1



 

Maištinga Siela

The Mystery of Maria Orsic: The Medium Who Connected the Third Reich to the Stars


Hello, dear readers,

Origins and Early Life of Maria Orsitsch


The name Maria Orsic appears in modern literature with a vast array of spellings, a result of varying linguistic traditions and the organic spread of her legend. The most common German variation is Maria Orsitsch, where the suffix "-itsch" serves as a phonetic adaptation of her Slavic surname. Conversely, Croatian sources—emphasizing her alleged roots in Zagreb—refer to her as Marija Oršić. In the English-speaking world and on popular internet forums, the surname is often simplified to Maria Orsic, while some esoteric texts even use forms like Orschitsch. This abundance of variations only bolsters her mystical aura; the absence of a standardized spelling in official archives allows researchers and conspiracy theorists to freely interpret the historical authenticity of her persona.

 

According to occult legends, Maria Orsic was born on October 31, 1895, in Vienna, which was then the multicultural heart of the Austro-Hungarian Empire. Her heritage symbolically bridged two distinct worlds: her father, Tomislav Orsic, was a Croatian immigrant from Zagreb, while her mother, Sabina, was a native Austrian. Growing up in the intellectual and mystical atmosphere of Vienna, Maria was distinguished from a young age not only by her ethereal beauty but by an early predisposition toward metaphysics. In her childhood, she reportedly experienced visions and heard voices that those around her could not comprehend—a phenomenon that caused her family both wonder and anxiety.

 

In her adolescence, Maria became active in German nationalist movements, but her interests extended far beyond politics. While she joined movements advocating for the unification of Austria and Germany, she simultaneously delved deep into theosophy and Eastern mysticism. Her unique abilities became undeniable when she began demonstrating phenomenal mediumistic traits, including the ability to enter deep trances and produce automatic writing in unknown languages. Legends recount that Maria maintained exceptionally long hair, which she believed functioned as "spiritual antennas," allowing her to receive signals from realms beyond our own.

 

Before any official collaboration with political forces began, Maria gathered a small circle of women in Munich known as the "Vril-Damen" (Vril Maidens). These women were united by a shared characteristic—their incredibly long hair—and their claimed ability to communicate with other dimensions. Maria asserted that during this time, she began receiving transmissions from the Aldebaran star system. These early séances allegedly provided her with access to fragments of the ancient Sumerian language and technical visions, which later became the foundation for her theories on cosmic energy and interplanetary travel.

 

By the time of the fateful 1919 meeting in Berchtesgaden—where the decision to develop advanced flight craft was allegedly made—Maria had already established herself as a charismatic and enigmatic figure in Munich’s occult underground. Her reputation rested not only on her physical allure but on her ability to interpret complex esoteric texts and visions that appeared to transcend the boundaries of contemporary science. It was at this stage that she became the vital link between pure mysticism and the technical ambitions that would later be utilized within the shadows of the Third Reich.

 

Maria Orsic and the Third Reich: Reality or Legend?


Maria Orsitsch’s collaboration with the Nazi elite began in December 1919. In a small cabin near Berchtesgaden, she met with members of the Thule and Vril societies. It is claimed that future Nazi leaders attended this meeting, captivated by Maria’s ability to dictate technical data in ancient Sumerian while in a trance. Although direct evidence of a personal relationship with Adolf Hitler is nonexistent, legends suggest the Führer admired her spiritual power, viewing her as a symbol of the "Aryan" superiority he sought to champion. Their connection was likely rooted not in emotion, but in pragmatic occultism: Hitler sought tools of power, while Maria believed the National Socialists were the force capable of manifesting her visions of cosmic travel.

 

It is generally believed that Maria was driven not by political ideology, but by a fanatical faith in her mystical mission. Though not a member of the Nazi Party in the traditional sense, her Vril Society became an inseparable part of the Reich's secret research. Accounts suggest she was never coerced into collaboration through violence, but rather became a hostage to her own mystical image. Her personal life remains a total mystery; there are no official records of a marriage or children. It is speculated that she chose a life of spiritual solitude, believing that physical intimacy or family ties would dampen her powers as a medium.

 

During this period, her extrasensory abilities reportedly reached their zenith. She claimed not only to receive information from Aldebaran but to physically perceive distortions in space-time. The diagrams produced during her séances allegedly became the blueprint for Nazi UFO projects, such as the "Haunebu"—disc-shaped aircraft intended to operate on anti-gravitational energy. These projects were shrouded in such secrecy that even high-ranking German generals knew little of them, with Maria serving as the essential bridge between the human mind and alien technology.

 

The Nazi occult quest also integrated the "Tibetan motive." The Himmler-led Ahnenerbe organization dispatched expeditions to the Himalayas in search of remnants of Aryan ancestors and secret knowledge regarding Vril energy. Maria Orsic reportedly maintained contact with these explorers, believing that Tibetan monks guarded the same ancient cosmic codes she received during her trances. This connection to the East was intended to prove that the Germans were direct descendants of "gods from the stars," and that Tibet was the gateway to the hidden kingdom of Agartha.

 

The question of how much Maria knew about the horrors of the Holocaust and Nazi crimes against humanity remains one of the darkest chapters of her biography. Although she did not directly participate in the atrocities, her activities took place at the very center of the Nazi system. While some apologists argue she was entirely detached from the material world, living only in her visions, it is historically difficult to believe a figure of her stature was unaware of the surrounding brutality. It is likely she simply ignored reality for the sake of her spiritual goals, viewing the war as an inevitable stage before a new era of civilization.

 

As the end of the war approached and Germany’s defeat became certain, the stories surrounding Maria grew even more fantastic. The last known document associated with her name was sent to all Vril Society members in March 1945. It was a simple note containing the words: "Niemand bleibt hier" (No one is staying here). From that moment, the woman and her entire group vanished. No trace of her body was ever found, nor were there records of her death or capture following the Allied entry into Berlin or Munich.

 

Popular theories regarding her fate diverge in several directions. Some believe she successfully retreated to secret Nazi bases in Antarctica, where anti-gravity experiments allegedly continue to this day. Others, more inclined toward the esoteric, claim she successfully tested her own spacecraft and finally departed for Aldebaran. However, the historical reality is likely more prosaic: she may have simply assumed a new identity and lived out the remainder of her life in total anonymity, taking her secrets to the grave.

 

The Real Facts: What Remains of Maria Orsic’s Life?


The most popular "photograph" of Maria Orsic—a portrait of a young woman with incredibly long, straight blonde hair (often published alongside articles like this)—is widely considered by image analysts and historians to be a retouched montage or an illustration created in the 1970s or 80s. Certain details, such as the lighting and photo quality, do not align with the capabilities of early 20th-century photography.

 

The state of historical artifacts and physical evidence confirming Maria Orsic’s existence is incredibly sparse. To this day, not a single officially recognized object exists that can be directly linked to this mysterious woman. There are no personal documents, jewelry, or clothing in museums or state archives; the only traces circulate within private collections or occult publications. The most frequently cited "proofs" are typewritten Vril Society circulars and mystical technical drawings, but their original locations are unknown, and laboratory tests often suggest they are post-war forgeries.

 

Even items such as rings featuring runic symbolism or grainy photographs of alleged flight craft are regarded as part of modern mythology rather than historical record. Conspiracy theorists explain this total lack of material evidence as a deliberate destruction of documents by the SS at the end of the war. Today, the only tangible legacy of Maria Orsic is a cultural phenomenon that exists not in museum display cases, but in the pages of books and on internet forums, where her name has become a symbol of the mystical shadow of the Third Reich.

 

What Do Modern Mediums and Psychics Say?

In the contemporary esoteric space, Maria Orsic is viewed not merely as a historical figure but as a powerful interdimensional spirit or archetype whose energetic imprint still influences the collective subconscious. Prominent American medium Corey Goode, who claims access to secret space program data, asserts that Maria Orsic was not a mere human, but a hybrid of higher civilizations or a medium who successfully established contact with the subterranean "Anshar" civilization. In his visions, Maria appears as a mediator whose mission was to gift technology to humanity, though Nazi interference distorted these gifts for destructive ends, leading her to eventually withdraw from our reality.

 

Other renowned esoteric researchers like David Wilcock emphasize Maria's ability to operate through "zero-point" energy, which she understood as a pure stream of consciousness. According to Wilcock, Maria Orsic reached the Akashic Records—the universe's informational field—during her trances. He observes that Maria was one of the first modern "light-bringers" who attempted to establish the feminine principle and intuitive science within the hyper-masculine, militaristic environment of Germany.

 

British medium Simon Parkes speaks of Maria as an "Emissary from Aldebaran," claiming her biological makeup was slightly different from that of ordinary humans, allowing her to endure intense frequency fluctuations during her sessions. In his visions, Maria did not die; instead, she utilized a portal of her own making to return to her spiritual home among the stars. Parkes notes that modern telepaths attempting to connect with Maria's energy often encounter an extremely high-frequency barrier, suggesting her soul has reached an evolutionary level inaccessible to standard mediumistic channels.

 

Furthermore, the late Russian researcher Andrey Sklyarov, while focused on alternative history, often pointed to Maria as the "key to Sumerian codes." He suggested that in visions, Maria appears not as a servant to the Aryan race, but as a spiritual being whose sole goal was to unify ancient wisdom with modern physics. He noted that her true legacy is not specific diagrams, but the idea that science without spiritual awakening is destined for self-destruction.

 

Finally, the German-trained scholar of mythology Alanna Kaivalya views Maria Orsic as the personification of Vril energy. In her interpretation, Maria is a symbolic figure demonstrating how deep feminine sensitivity can be harnessed to transcend physical matter. She observes that Maria Orsic serves as an example for today's spiritual seekers, showing that physical attributes like hair can hold ritual significance in maintaining connections with higher dimensions, even in an environment entirely hostile to such knowledge.

 

Rebel Soul