Vinilinė plokštelė: Taylor Swift – The Tortured Poets Department [Vinyl / 2LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Taylor Swift – The Tortured Poets Department [Vinyl / 2LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Beyonce – Act II: Cowboy Carter [vinyl / 2LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Beyonce – Act II: Cowboy Carter [vinyl / 2LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Leon Somov & Jazzu - Offline [vinyl / LP] (2024)

 

Informacija apie albumą:  Leon Somov & Jazzu - Offline [vinyl / LP] (2024)

Maištinga Siela

Filmas: "Mirusių poetų draugija" / "Dead Poets Society"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus bandžiau žiūrėti Peter Weir filmą „Mirusių poetų draugija“ (angl. Dead Poets Society) (1989), kurį man rekomendavo visi, kurie netingi. Tiesa, kažkas nutiko ir po 10 minučių filmą išjungiau, tuokart negalėjau pakęsti tų senovinių operatoriaus sugestijų. Gal ir gerai, nes dabar, praėjus keleriems metams, filmą susižiūrėjau visai kitaip nusiteikęs, tad ir filmas atrodė visiškai kitoks.

 

„Mirusių poetų draugija“ visais atžvilgiais kaip ir „Pusryčių klubas“ (1985) yra kultinis pedagoginis filmas, skirtas įsisenėjusios švietimo ugdymo problemoms atskleisti. Filme vaizduojama griežta klasikinė ir akademinė privati berniukų mokykla, kurioje mokosi tik turtingų tėvų vaikų atžalos, pastarosios patiria didžiulį spaudimą tiek iš mokyklos, tiek iš tėvų. Naujaisiais mokslo metais berniukus pradeda mokyti naujasis literatūros mokytojas Džonas Kytingas ir jis taiko netradicinius, žaidybinius mokymosi metodus, kurie nepatinka kitiems mokytojams ir įstaigos vadovams, tačiau duoda labai didelę naudą jauniesiems vaikinams. Mokytojas juos vedasi į lauką, supažindina su mokyklos aplinka, prašo išplėšti vadovėlio terijos puslapį apie poeziją, skatina savaip mąstyti ir kurti. Dalis berniukų įkuria Kytingo laikas gyvavusį slaptą „Mirusių poetų draugiją“, kurioje kiekvienas gali išreikšti užslopintą savasties dalį...

 

Iš tikrųjų filmas apie maištą prieš klasikinę ugdymo sistemą, kuri neugdo, o muštru verčia kalti ir siekti akademinių rezultatų. Nepatirdami laimės ir laisvės vaikinai nuobodžiai leidžia laiką prie knygų, tad Kytingo pastangos išmokyti laisvai mąstyti ir gyvenime rinktis sukelia vaikinų gyvenimuose didelį rezonansą. Jie išdrįsta mąstyti kitaip, elgtis ir byloti tiesą, pavyzdžiui, Neilas įsirašo į teatro būrelį, o Čarlis, nebijodamas nuo sportininko gauti į kailį, prisipažįsta mylįs merginą. Deja, ne viskas gražu, kas atrodo gražu, laisvė griežtoje hierarchija paremtoje tikrovėje sulaukia baisių pasekmių. Kartą sužinoję, kokia gali būti saldi laisvė, mokiniai nebegali būti griežtai struktūruotoje sistemoje. Neilas tai supranta, jis negali pakęsti tėvo spaudimo, jam primestų lūkesčių. Klasikinė tėvų auklėjimo klaida: to, ko negalėjo patys pasiekti, žūtbūt stengiamasi „nulipdyti“ iš savo vaikų, nesuvokdami individo poelgių, lakant vaikus savo nuosavybe.

 

Pažiūrėjus filmą galima diskutuoti, kokią įtaką padarė naujasis mokytojas, o kokią Neilo tėvas. Ar geriau mirti dėl laisvės, ar susitaikyti su sistema ir bandyti iškentėti, kaip nors pateisinti tėvo lūkesčius. Filmas atsakymo nepateikia, tačiau žiūrovas nekvailas, jis suvokia, jog norint laisvai mąstyti ir prisiimti atsakomybę klysti ir mokytis iš savo pasirinkimų reikalauja kaktomušos su griežta sistema, kuri sugriūtų, jeigu įvyktų masinis maištas. Deja, Neilas pramokęs laisvo mąstymo ima ir suvokia, jog griežtas gyvenimas ir būsima karo mokyklą, į kurią norėtų tėvas jį išsiųsti, numarins jo tikrąjį potencialą, be to, jam tiesiog trūksta tėviškos atramos ir supratingumo.

 

Alberas Kamiu yra pasakęs, kad vienas iš būdų ištrūkti arba kovoti su absurdu, kurio negali įveikti, yra savižudybė. Taip, filmas jautrus ir graudus, tačiau jis tikriausiai sužadina nemažai aliuzijų į nūdienos lietuvių švietimo sistemą. Mokyklose kuriama integralaus ir pasirenkamų dalykų, būrelių, veiklų laisvė, mokiniai skatinami eiti į įvairias veiklas, dalyvauti prieš patyčias nukreiptose programose, o mokytojai atsisakyti vadovėlinio paskaitų dėstymo ir tai lyg ir daroma, tačiau neretai vaikams jau net tas nebeįdomu. Įdomu nebent... mokytojo asmenybė, kuri turi kasdien turėti daug energijos, idėjų, žaidimų, nuolat siekti provokacijos, tačiau kiek iš tikrųjų tokių pedagogų gali būti? Geriausiu atveju vienas kitas per visą mokyklą. Visą įtrauką galų gale šiandien „suėda“ internetas, neriboti pakaitalų ištekliai, o tai kardinaliai skiriasi nuo to, ką galima pamatyti „Mirusių poetų draugijoje“, kuris, sakyčiau, nors ir sąlygiškai pasenęs, tačiau nepaseno viena idėja: net ir pertekęs technologijomis ir pasirinkimais mokinys vis tiek turi mokytis mąstyti laisvai ir kritiškai.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Robert Musil apie gyvenimą, pastangas, vertybes, pasipriešinimą, gyvenimo sąlygas

 

Sveiki,

 

Visais tikriausiai gyvenimo atžvilgiais pritarčiau rašytojo Robertui Musil minčiai iš knygos „Žmogus be savybių“, bet...

 

„Žmogų kaip kvailį pirma reikia įgrūsti į jo galimybių, planų ir jausmų tramdymo marškinius, trukdyti jam visokiais prietarais, tradicijomis, kliūtimis ir apribojimais, - ir tik tada tai, ką jis sugeba nuveikti, galbūt bus ko nors verta, brandu ir pastovu...“

 

...bet tai neturėčiau būti AŠ.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 52: kai esi savimi, tu labiausiai įkvėpi kitus!

 

Sveiki,

 

Prieš jus – fotografija, kurią tikriausiai matėte kur nors internete memų sraute, bet iš tikrųjų joje pavaizduota 91-erių metų senutė Agnes Kasparkova (Anežka Kašpárková) iš Čekijos (šiemet jai jau sukaks 95). Būdama išties garbaus amžiaus ji neprarado ne tik gyvenimo džiaugsmo, bet ir toliau realizuoja ir stebina aplinkinius čekus bei visą pasaulį. Stebina, nes ji atsisakė būti kaip ir visos senutės.

 

Visgi šios dienos suvokimas ateina iš pajautos, kad žmonės, kurie dažniausiai mus įkvepia veikti, kurti, judėti ir džiaugtis, ateina iš to, kad jie nusprendė pirmiausi BŪTI SAVIMI. Atrodo, nieko banaliau negali būti, nes kasdien girdime tą pasakymą „būk savimi ir viskas bus gerai“, tačiau dažniausiai prabūname tyliai, nes ką žmonės pasakys, pagalvos ir t. t. Visos Madonnos, Taylor Swift, Leonardai da Vinčiai ir kiti, kurie nuolat ką nors inspiruoja, visų pirma, atsisakė būti kaip visi, nes tai jų netenkino. Mes labai dažnai iš aplinkos jaučiame tildymą, atmetimą, kai spontaniškai pasielgiame, kai imamės veiklos ar pozicijos, kuri šokiruoja, tačiau tai jau jų, o nebe mūsų problema. Tik būdami savi mes iš tikrųjų tada savaime viską sakome, veikiame ir atrodome geriausiai, kad net pamirštame laikinai mūsų potencialą slopinančią savikritiką, tada tampame nesustabdomi, čiuožiantys ant bangos keteros kaip kokia Agnes Kasparkova, kuri tiesiog daro tai, nepaisant kitų, kas jai patinka.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Renata Karvelis "mOterOs"

 Renata Karveli. „mOterOs“ – Vilnius: Slinktys, 2023. – p. 84.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiais metais Knygų mugėje įsigijau tik vieną poezijos knygą, kurią žinojau, kad įsigysiu, nes tikėjausi geros ir provokuojančios poezijos. Gal dėl to, kad šios temos poezijoje neliečiamos arba paprastai laikomos nepriimtinomis, tauriai poezijai netinkamomis, priklausančios nebent kandiems užstalės kupletams, turint galvoje, kad iš esmės šiandien viskas leidžiama, ką tik žmogaus protas pajėgia sugalvoti ir nebėra jokių tabu. Bent jau tokia sukeliama iliuzija, tačiau poezijos vertinimai viešojoje erdvėje, ypač tarp intelektualų ar tų pačių poetų, yra kitokie, netgi primena tam tikras chuntas, atspindinčias dažnai garsiai neištransliuojamas, bet žinomas poetų ratelių komunas. Kodėl apie tai kalbu?

 

Tiek, kiek matau Tauragėje veikiančią, rašančią ir skaitančią menininkę Renatą Karvelį (g. 1988), taip suvokiu jos menininkės laikyseną atšlijusią nuo Vilniaus poetų, todėl ji kitokia, iš dalies nepriklausoma, iš dalies nepriimta. Jos debiutinis eilėraščių rinkinys mOterOs atspindi įvairų susipriešinimą ne tik tarp menininkų, lyčių, bet ir tarp pačių moterų, apie kurias dažnai nenorime kalbėti viešai, nes turime nepagrįstą įsitikinimą, jog tai žema, mergaičių ratelio reikalai, reikia patylėti ir pan. Renata Karvelis drąsiai paneigia šiuos įsitikinimus ir prabyla apie tai, ką pati Žemaitė deklaravo savo laiškuose, kad nemėgsta davatkų, moterų pletkininkių, kurios meldžiasi arčiausiai altoriaus, bet reikalui esant kitą apmėtys akmenimis pirmosios.

 

Nors mOterOs galima laikyti debiutiniu autorės rinkiniu, tačiau ji 2017 metais buvo išleidusį čebuką Poems After Sex, kuris davė pradžią autorei materializuoti savo kūrybą įvairiomis formomis. Menininkei svarbus performanso bruožų turintis poezijos slemas, t. y. vieši konkurencingi skaitymai viešojoje erdvėje, turintys ekspresyvių vaidybinių elementų. Būtent slemas tikriausiai rašant ir dėliojant mOterOs autorei padarė didžiausią įtaką, kadangi slemas iš esmės keičia poezijos ne tik funkciją, bet ir koreguoja problemas, temas bei sintaksinį eilių organizavimą, kuris neretai priartėja prie socialines problemas ir kritiką išsakančio repo su hiperbolizuotais pasikartojimais, tupinėjančiu skiemenavimu. Tad nenuostabu, kad mOterOs atsisako beveik visų klasikinei poezijai pakilios, taurios ir metaforiškos kalbėjimui būdingos sugestijos.

 

Sakyčiau, priešingai – chuliganiškas ir ciniškas ėjimas su pakeltu viduriuoju pirštu (p. 12-13) prieš veidmainystę tampa stoiškiausia poezijos ir slemo konjunktūros manifesto dalimi. Kitą vertus, Renata Karvelis yra moteris, kuri dirba provincijoje (jeigu Tauragę laikysime provinciją) be didesnių skandalų, o jos mOterOs toli gražu nebuvo itin šiltai sutiktas tų pačių moterų, priešingai nei tuo pat metu Knygų mugėje Beno Lastausko, kuris pristatė iš savo facebooko paskyros sudurstytų ciniškų tekstų rinkinį Tiems, kurie neskaito, aišku, su Andriaus Tapino palaiminu už nugaros. Ar galima kalbėti apie vis dar esančius dvigubus standartus literatūroje tarp lyčių? Kodėl Renata Karvelis nėra itin populiari (nes taikosi į šventąją poeziją, nes moteris?), kodėl Benas Lastauskas populiarus ir suvokiamas kaip sveikintinas literatūrinis chuliganas?

 

Apie įsigalėjusius ir keistus dvigubus standartus autorė kuria ir savo mOterOs eilėse: „jų moterys / lieknesnės / tiražas 800 egz. / vyrai stambesni / tiražas 1500 / jų moterys / siuva / vyrai kalba apie / vandenis, medžius / ir vėjus / gal todėl / kajokas rudai / kazlauskaitė / raudonai (p. 71). Manau, kad kalbant apie šį rinkinį galima kalbėti ir apie tam tikrą moters poziciją prieš feminizmą, nes rinkinys labiau suvokiamas kaip moters kritika moterimis, tiksliau kalbant, moters socialinei hierarchijai. Knygos viršelis – matinis lyg pėdkelnės nailonas, gyvatės oda, imituojanti šydą, kuris verčia moteris moterų kompanijoje imituoti karalienes ir freilinas. Kas nustato, ar tu esi kobra, ar tik kavos pilstytoja (?!) – žinoma, galios ir valdžios svertai: kuo aukštesnė tavo biuro ar įstaigos kėdė, tuo tu didesnė kobra.

 

Vienas taikliausių, mano galva, rinkinių eiliavimų yra moterų „lyderių“ silpnesnių/nepopuliaresnių/neįtinkančių moterų subordinavimas, kuris tekste byloja kaip cinišką ir dažnai viešai nutylimą mobingą. „Moteris Nr. 2 kasdien 9 val. 30 min. išverda jai juodos kavos (be pieno) į 250 mil talpos moters Nr. 1 rudą molinį puodelį (su juodais rombais). Moteris Nr. 3 tai darydavo iki tol, kol gavo 1 grupę. Tebuvo 33-ejų, kuomet jos galvoje išaugo neoperuojamas auglys. [...] Kai moteris Nr. 3 žingsnių apačioje jau nebesigirdi, moteris Nr. 1 sako, kad moteris Nr. 3 pati durnai padarė: visada pirmiausia reikia pasitarti su moterimi Nr. 1. (p. 34-35).“ Darbinėje aplinkoje susidūrę su moteriško kolektyvo dramomis, šnypšimu, psichologiniu teroru, apkalbomis, manau, nesunkiai suvoks, kaip taikliai kasdieniniais įvaizdžiais perteikiama moteriška smurtinė aplinka.

Renata Karvelis (nuotr. Juozas Petkevičius)

 

Nemažai tarp moterų esama pavydo, susijusio ne tik su valdžia, bet ir su išvaizda, kuri, galiu tik įsivaizduoti, tikrovėje alina ir sekina moteris. Autorė ironiškai naudoja moteriškus kalbos kodus, dviprasmybes, vieną deklaruoja viešai kalbėjimo sraute, o tikruosius subjekčių mintijimus iliustruoja skliausteliuose. Bet iš kur ateina veidmainystė viena prieš kitą puikuotis, girti ir tuo pat metu nekęsti? Ar ne iš dukterų ir motinų santykio? „...mama sakydavo jei sportuosi / nebūsi stora kaip aš / ta maikė balta iš / labdaryno baisia tave storina (p.59).“ Neatsargus žodis gali užmušti, byloja liaudis išmintis. Neretai moteris pavojinga kitai moteriai neparodo pavojaus, kaip teigiama eilėse, nes nepastebėsi, kaip esi jau beveik nužudytas lėto kobros moters ėdimo. Tokių nusaldintų, veidmainiaujančių moterų tipai daugeliui atpažįstami: „Pasakojimuose ji, jos vaikai, anūkai ir žentai yra geri, gabūs ir nepakankamai įvertinti, o visi kiti – liurbiai paskutiniai. Miestelio seniūnas – neveiklus, parkų asociacijos nariai – bestuburiai, mokslininkai ir archeologai, tiriantys gyvąją gamtą  ir iškasenas, – nekompetentingi. [...] 35 %  pinigų, skirtų mūsų visų algoms, atitenka vien moteriai Nr. 1 (p. 43).“ Apie toksišką hierarchinę moterų susisluoksniavimą darbinėje aplinkoje byloja ir kiti eilėraščiai: „8. negalima jai girdint kalbėti su vyrais / 9 . negalima kalbėti vietoj jos / 10. negalima abejoti arba garsiai svarstyti // aš visąlaik tyliu (p. 42).“

 

Nors rinkinyje nemažai apie kobras, tačiau esama ir antraeilių temų ir problemų, viena iš jų moters santykis su savo kūnu, kurio funkcionalumas permąstomas per reprodukciją bei socialinius vaidmenis. Klasikinėje sampratoje moters kūnas yra skirtas duoti gyvybę, kitaip sakant, pratęsti giminę. Vis dar jaučiama ir esama feministinių srovių ir mOterOse, kai subjektė atsisako moterystės išsipildymo: „kraustėsi ir tėvų į butą, vėliau / iš buto į namą kūnas, netapęs motina / žiūri į sodą, kur auga žolių vaikai (p. 55).“ Šiaip dažnai mūsų poezijos vertinimų lauke, įvairiose recenzijose, galima pastebėti, kad atvirai, jautriai byloti apie savo seksualines patirtis, psichologines traumas yra geros psichoterapinės poezijos bruožas, sveikintinas kaip gijimo ir priėmimo į ratelį ženklas, tačiau apie socialinį subordinavimą, ypač tarp moterų, kalbėti yra pernelyg dvatkiška. Galbūt dėl to, kad mūsų problema, jog pletkų ir intrigų kultūrą nuvertiname kaip nesvarbią? Poezijoje apie išprievartavimą kalbėti jau yra normalu, tačiau, kad naktimis negali užmigti, nes nežinai, kaip šefė rytoj tave vėl pažemins ir pašieps už uždarų durų, yra... Kas tai yra? Sovietinis orumo palikimas?

 

Šiaip pats mOterOs leidimas ir parengimas nestokoja fantazijos. Pavykęs dizainas! Eilėraščių išdėstymas žaismingas, esama grafinių eilėraščių (pvz., apie muselę ir šūdelį ant užuolaidos kilpelės x), prozinių ir į internetinius komentarus struktūriškai panašių užrašymų, šmaikščiai dygios užsklandėlės, užtušavimai ir t. t. Grafiniai žaidimai konceptualiai, sakyčiau, papildo eilėraščius, o kai kada poetinių slemo tekstus, idėjine prasme. Pabaigoje, nuskaičius programėle QR kodus, galima pasižiūrėti autorės įrašus, kaip ji skaito savo tekstus.

 

Man patiko mOterOs, nors atsiliepimų girdėjau įvairių, manau, jie kyla iš tų pačių problemų, apie kurias užsiminiau rašydamas šią recenziją. Rinkinys drąsus, vizualus, žaismingas, primenantis manifestą ir nepritariamą verbaline subordinacija grįstai „kultūrai“, kuri traumuojančiai veikia ištisas socialines mases. Pastarąjį dešimtmetį pradėta daug kalbėti apie įvairias mobingo rūšis, kaip jas atpažinti. Nemanau, kad knyga vien tik apie psichologinį smurtą ir veidmainystę, bet veikiau kaip manifestas tiems reiškiniams, kurie egzistuoja tarp mūsų kaip savaime suprantami, todėl jie slopinami ir pernelyg dažnai nurašomi kaip nereikšmingi. Anuomet, sovietiniais laikais, poezija buvo prisiėmusi moralinę pareigą bent jau Ezopo kalba byloti apie vertybiškai išliekantį žmogų, nors ir luošinamą sistemos, šiandien mOterOs, paveiktos slemo žanro, vėl geba kalbėti nesuasmenintai apie kolektyvines traumas. Rinkinys aktualus ir pavykęs, nors ir ne visiems įtiksiantis.

 

Jūsų Maištinga Siela