Sveiki visi,
Vokiečių režisieriaus Andreas Dresen 2009 metais pristatė savo naują darbą „Kaip devintam danguj“ (vok. Wolke 9 / angl. Cloud 9), kuris šiandien man priminė kito vokiečio M. Haneke filmą „Meilė (2012), tačiau šių filmų spalvos ir mintys labai nutolusios ir kitoniškos. Pastebiu, kad paskutiniu metu europietiškas kinas mėgsta bylinėtis su senatvės peripetijomis, ieškoti gyvenimo pabaigos grožio, subtilumo. Jeigu Haneke „Meilėje“ ieškojo prieraišumo, subtilumo, santykių ištikimybės ir brandumo raiškų, tai A. Dresen darė viską atvirkščiai, jis senatvėje ieškojo naujų meilės spalvų, naujų žiedų, seksualumo, vėjavaikiškumo ir apskritai visko, kas iš esmės padeda žmogui gyventi, o ne tik karšti ligos pataluose, laikant vienas kitą už rankos.
Smagu, kad filmas apsiėjo be senatvės ligų, vaizduojant sunykusius, sumenkusius ir melancholijos bei jaunystės ilgesio kamuojamus senukus, nes iš tikrųjų toks senatvės vaizdavimas gali įbauginti žiūrovą. Smagu, kad filmas nenusirito iki banalių ir prėskų senatvės don kichotiškumo ir herojai netapo sudramatinti didvyriai. Personažai realistiški, gal kiek filmo pradžioje baugina senų žmonių seksualumas ir jo demonstravimas, kuris labai „pjaunasi“ su mums įprastu amžinos jaunystės seksualumu. 60 metų perkopusi moteris susiranda 76 metų meilužį ir ryžtąsi palikti 30 metų kartu išgyventą gyvenimo draugą. Pasirodo gyvenimo pabaigos avantiūros ir meilės gali būti kur kas saldesnės už pirmąją, ir nesvarbu, kiek metų žmogaus kūnui, kai siela visada trokšta būti laiminga.
Drama gali šiek tiek gluminti jautresnius ir perdėm seksualumo ir intymumo besibodinčius puritonus, tačiau argi gyvenime šitaip nebūna? Kiti tai laiko sukvailėjimu, suvaikėjimu, o kai kuriems tai paskutinis gyvenimo šuolis iš parašiuto, kai vaikai užauginti, namai ištuštėję, belieka tik nieko nebeprarandant rizikuoti ir patirti maksimaliai ištiktą meilę. Aišku, herojai neapsieina be pasekmių, kurios skaudžiai vaizduoja irstančius ilgalaikius brandžius santykius ir imi klausti – ar iš tikrųjų verta juos griauti?
Stebino nematyti vokiečių aktoriai, ypatingai Ursula Werner, kuri man šiame filme buvo šiek tiek panaši į britų aktorę Judi Dench ir jos filmo heroję „Airisė“ (2001).
Europietiško filmo gerbėjai turėtų pamatyti šią juostą ir pasidžiaugti neįprastu scenarijumi bei europietiško kino manieromis, kurios taip retai paveda akis ir širdį. Žiūrėdamas šį vokišką filmą, pagalvojau, kad tie žmonės tokie panašūs į lietuvius, tiek išvaizda, tiek gymiu, tiek tais sodais ir jausmais. Ir vokiečiai taip toli nuo prancūzų dvasios... Bent jau šiame filme.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 64/100
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą