Sveiki,
Grįžti namo iš darbo
jau gerokai po vidurnakčio tylutėlėmis gatvėmis. Pagalvojau, kad kažkas jas
nuskausmino. Žibintai dega tirštu gintaru, liepų lapai ploja ir vos pro juos
alsuoja sausas ir kiek pravėsęs senamiesčio vėjas. Gera, tikrai gera kulniuoti skaudančiomis
kojomis namo, žinant, kad grįžęs krisi į lovą kaip į debesį ir galėsi pasinerti
į sapnus...
Ėjau ir tą vakarą. Kramčiau
nagų geldeles – niekaip negaliu atsisakyti šio baisaus įpročio, kai kyšo
sultingas nagas ir prašosi tuoj pat nugalabijamas. Ėjau žibintų apšviesta gatve
ir kramčiau pirmąjį nagą. Kažkodėl pagalvojau apie Dievą. Religija, na, ta „mūsų“,
kuri teigia, kad jis yra tik vienas ir tikriausiai, pagalvojau, jam žiauriai nuobodu, bet įpusėjus nagą,
kažkodėl pagalvojau, jeigu jis Dievas, na suprantate, visagalis, tai jis
tikriausiai susigalvoja pačių įvairiausių pramogų. Pačių pačiausių. Galgi jis
net ne vienas, - jis visagalis – VI-SA GA-LIN-TIS, tai tikriausiai jis
pasidaugino, panaudojo tik 0,1 procentų pastangų ir klonavo save, todėl su savo
antrininku pliekia karštą pokerį, lenkia rankomis ir visada viskas pasibaigia
lygiosiomis, nes jie juk abu lygiaverčiai dievai, nebent vienas iš jų
sukčiauja, bet juk prieš dievą nepasukčiausi, nes jis žino viską. Tikrai,
tikriausiai taip ir bus, o mes čia, Žemėje, vystomės patys lyg koks mokslinis
eksperimentas izoliuotoje besiplečiančioje visatoje. Fermentuojamės kaip koks
vynas ir galimas daiktas po dar kelių milijardų metų, vienas iš dviejų dievų
mus atkimš ir ypatinga proga išgers, sakydamas kitam savo antrininkui: blembački, visai geras vynas. Tiesa, mūsų
tada nė kaukelių nebus likę...
Velnias, išspjoviau
nagą ir nuvaikiau bet kokias rugpjūtiškas mintis apie dieviškumą. Mūsų visų
bėda ta, kaip parašyta Užupio Respublikos doktrinoje, kad visada kėsinamės į tą
prakeiktą amžinybę, lyg mintimis bandome užbėgti į tą vietą, apie kurią dievas
nepagalvojo, bet tai neįmanoma, nes mintys irgi iš Dievo, todėl neverta galvoti
apie tai, ko nespėjo pagalvoti pats Viešpats.
Aptikau dar vieną
kyšantį nagą ant kairiosios. Suleidau į jį dantis ir ėmiau graužti, pagalvojęs,
jeigu dabar mane kas stebi per senamiesčio stebėjimo kameras, tai turėtų
atnešti kokio majonezo ar ko nors...
Praėjau pro eilę tuščių
automobilių. Juose nieko nebuvo. Niekas prisigėręs nemiegojo, niekas nebuvo
išvarytas iš namų ir niekas nebuvo palikę šuns. Tiesiog tylios ir tuščios
pusaklės mašinos. Ėmiau įsivaizduoti, kaip ramiai pro tokias tykina panteros
eisena prostitutė, ieškodama klientų. Įsivaizdavau anos mašinos durelių trinktelėjimą,
odinės sėdynės gergždesį ir trumpą dalykišką pokalbį dėl kainos... tose pačiose
mašinose žmonės sėdės ryt šeimos ir vieniši važiuos prie jūros, į darbus ar pas
liūdnas kekšes ar alfonsus, ten, galinėse sėdynėse spiegs užsispyrę vaikai,
šalia sėdės žmona ir kraustysis iš proto, nes neišjungė plaukų tiesinimų
žnyplių vonioje. Tos pačios pusaklės mašinos važiuos magistralėmis,
autostradomis, vairuotojai keiks ant tų, kurie juos aplenkia ir keiks ant tų,
kurie per lėtai vilksis keliais. Iki nuprotėjimo žagins automobilio signalą ir
visaip kitaip pamiršę etiką, moralę ir kultūrą keiks kitus vairuotojus,
pasiųsdami juos ten, kur jie niekada negrįžta. Ak, tos liūdnos mašinos su savo
istorijomis. Tos pačios trankys autostradoje ir sankryžoje savo keikūnus
šeimininkus. Taip, tos pačios. Žūdamos kartu su keiksmažodžiu ant lūpų ir
kapoto. Tepalas ir kraujas. Daiktas ir jo šeimininkas. Žmogus ir mechanizmas. Liūdna.
Tiesiog pakiliai liūdna.
Beveik niekada
nenusikandu nagų iki gyvnagio. Ką moku, tą moku. Ir prie namų išspjaunu
paskutinę nagų geldelę, kuri, galimas daiktas, žinojo kur kas daugiau tiesos,
nei aš per visą savo gyvenimą kada nors sužinosiu.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą