Sveiki, knygų skaitytojai,
Donaldo Kajoko pavardė
man niekada neimponavo lietuvių literatūros kontekste t. y. dažnai girdėdavau
jį tariant įvairiuose kontekstuose, bet nė viena knyga neateidavo į mano
rankas, todėl nežinojau jo kūrybos ypatybių. Ak, kaip negražiai ir sausai pradėjau
tokia eilute pasakoti apie netikėtai į mano skaitymo lauką įšokusią D. Kajoko
knygą Lapės gaudymas, kuri turi dar ir raktažodinę paantraštę eseistinės užsklandėlės, kad netektų
literatūros kritikams ir skaitytojams be reikalo laužyti galvos, priskiriant šį
kūrinį kokiam nors literatūros žanrui bei ieškant tinkamiausio epiteto.
O aš jas tiesiog
pavadinčiau filosofiniais literatūriniais etiudais. Nors Donaldas Kajokas turi
išplėstą literatūrinį lauką, rašo prozą, bet labiausiai jis kol kas žinomas
kaip poetas. Poeto siela niekur nedingsta Lapės
gaudyme. Nors šventai tikėjau, kad pirma perskaitysiu jo knygą Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys, bet,
juk žinote, kaip būna su tomis gudriomis lapėmis, važiuoji sau keliu ir įšoka
tau tiesiai ant kelio, tenka kaip nors sulaikyti vairą ir išlaviruoti.
Grįžtu prie šių
literatūrinių etiudų. Esu girdėjęs dejuojant, kad paskutiniu metu Lietuvoje
trumpasis literatūrinis žanras mirė, niekam nebeįdomios novelės, apsakymai.
Leidyklos užbombarduotos romanais arba vieninteliu iki šiol tebesančio ant
bangos trumpojo žanro atstovą – esė. Lapės gaudymas visumoje taip pat galima
sakyti yra esė, tačiau jų numeracija, apimtys yra pernelyg minimalistinės,
išgrynintos, kad būtų priskirtos šiam žanrui. Ir visgi sieti su esė būtų
galima.
Lapės
gaudymą yra neabejotinai paveikusi klasikinė rytų
literatūra – haiku, apie kurį šiame rinkinyje taip pat rašoma. Ir visgi didžiąją
šio rinkinio šerdį sudaro filosofiniai nušvytimai, toji aiški tiesa ir
išgryninta mintis tampa filosofine ekvilibristika, kuri retkarčiais priartėja
netgi prie švelnaus sofizmo, kurį būtų galima pavadinti „žaidimu iš tiesos“. Neretai
autorius norėdamas, kad mintis įgautų poetiškumo, estetiškumo ir vitališkumo,
vingrumo ją varto, paverčia melu ir priešingai, pvz. Moralas: jeigu loši loterijoje, nustok čiulpęs durų rankeną. Žinoma,
tokie „žaidimai“ kartu tampa ir savotiškos, kartais netgi melancholiško humoro
jausmo išraiškos.
Rašytojas ir poetas Donaldas Kajokas.
Knygoje yra daugybę
citatų, nuorodų bei aliuzijų į kitus rašytojus, istorines asmenybes bei
filosofus, ypač Nyčę. Autorius perfrazuoja kai kurias jų mintis, nevengia
stilizacijos, bet tokiu būdu tik praturtina Lapės
gaudymą kultūriniais kontekstais. Gaila, kad skaitydamas tiesiog neturėjau
pieštuko, nes atrasdavau tokių puikių filosofinių minčių, ypač apie literatūrą
ir poeziją, kad ištisai būtų galima Kajoką cituoti literatūriniuose
referatuose, kursiniuose, baigiamuosiuose bakalauro bei magistro darbuose. Štai
apie F. Dostojevskį: Vienos F. D. minties
parafrazė: jūsų žodžiuose – vien teisybė ir jokio švelnumo. Vadinasi, ir tiesos
juose nėra. (p. 33)
Skaitant Lapės gaudymą, niekaip negalėjau
atsikratyti tokio jausmo, lyg skaityčiau populiarią ezoterinę literatūrą, kai
išrankiotos kokios nors išminčiaus citatos skrupulingai sustyguotos ir
išleistos kaip gydomasis meditacinio pobūdžio rinkinys, kurį reikia atsiversti
kiekvienai dienai pasigardinti. Prisipažinsiu, kad manojoje lentynoje yra
keletas tokių knygų, tačiau jos dūlėja nevartomos, matyt, tiek tos tiesos tose
knygose ir būta. Ir visgi D. Kajokas nesistengia kažko gydyti ir spiritizmu
tikrai neužsiėminėja, nors žino ir išmano žodžio magiją. Veikiau šios
užsklandėlės tai kasdieniniai pastebėjimai, virtę kažkuo daugiau nei banaliu
niekalu. Kajokas rado jiems filosofinį verbalinį materijos rūbą ir
sukristalizavo į Lapės gaudymą.
Ir visgi, per šias
užsklandėles neįmanoma nepastebėti buitinio prado, kurį sukuria kasdieniniai
pastebėjimai: išgirstas interviu per radiją, perskaityta antraštė ir pan.,
kurie sukelia Kajokui nevienareikšmius pamąstymus. Šie pamąstymai tampa skersiniais
egzistenciniais pjūviais, kuriuose esama pačių įvairiausių socialinių jausenų –
aptariami nūdienos rašytojai, skurstantys menininkai, esama politinių niuansų,
religinių aspektų... Šitas visuomeninis civilizacinis verpetas iš esmės
užsklandėlės ir priartina prie esė žanro, įgauna subtilaus žurnalistinės
plunksnos gairių, nes užsklandėlės kasdienybėje, aktualijose ieško amžinosios
tiesos, vertybių ir netgi, retsykiais atrodo, kažkokio žmogiško pateisinimo,
kodėl pasaulis yra toks, koks yra. Tos tiesos ieškojimas ir yra Lapės gaudymas. O ar jūs bandėte jai
sugriebti už uodegos? Nėra taip paprasta.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą