Knyga: Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus"

Adam Johnson. „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2014.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Visada kažkaip sudėtinga ir nepatogu imti ir pradėti kalbėti apie gerą verstinę knygą, kuri turi begales vertingų geros literatūros sanklodų, pradedant teksto kokybe ir baigiant knygos idėjų daugiasluoksniškumu. Tokia knyga yra ir Adamo Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus (angl. The Orphan Master‘s Son), kuri buvo įtraukta į geriausių 2014 metų pasirodžiusių verstų grožinės literatūros knygų. Ilga, sunki, šokiruojanti – tokie pirmieji žodžiai išsprūdo, užvertus knygą ir paklausius: „Na, ir kaip?“

Knygą jau spėjo pastebėti ir pasaulio skaitytojai, literatūros kritikai. Įvertinta Pulitzerio premija – tą šūkteli ir knygos viršelis. Knyga apie Šiaurės Korėja savaime sufleruoja, kad bus įdomi ir šokiruojanti, juk tiek baisių dalykų esame apie šią šalį girdėję, turiu galvoje, bent tie, kurie domisi pasauliu. Dažniausiai mus pasiekia žinios apie Šiaurės Korėjos santvarką iš pabėgėlių, dažniausiai kankinių, kurių pasakojimais patikėti tiesiog neįmanoma. Prieš penketą metų, dar prieš keičiantis įpėdiniams, teko mums girdėti apie tai, kaip naujasis valdovas kuo puikiausiai surengė „seimą“ – koridoje leido stebėti, kaip 200 dienų badaujantys šunys viešai sudraskė giminaičius, kurie neva organizavo sukėlimą. Ką jau kalbėti apie tai, kad Šiaurės Korėjos studentai turi kirptis taip, kaip kerpasi jų šalies valdovas. Net buvo juokaujama, kad Šiaurės Korėja paskelbė, kad jų mokslininkai nuskrido į saulę ir paėmė juodųjų dėmių pavyzdžius. Aišku, viso šito knygoje nėra, tačiau jau vien nuo to, prieš pradedant skaityti romaną, Šiaurės Korėjos vaizdelis pasikeičia į mitinę šalį, kur civilizacija labai toli...

Rašytojas Adam Johnson rinko įvairią pabėgėlių informaciją apie šią šalį, todėl knyga itin gyva ir įtikinama, nors iš kitos pusės, sunku patikėti, kad kažkur gali vykti tokie dalykai, kokius panašiai vaizdavo G. Orwell romane 1984-ieji. Nuo pat pradžių knygą iškart sukuria įspūdį, kad atsidūrėme visai kitame pasaulyje, kitoje suvokimų, žinių ir tiesų dimensijoje, kur absoliučiai aukštinamas šalies valdovas ir, nusižengus jo kuriamai santvarkai, laukia itin žiaurios bausmės. Šiaurės Korėjoje išvedžioti garsiakalbiai pulsuoja propagandinę informaciją: Š. Korėjos žmonės miršta nepritekliuje, tačiau jiems kalama į galvą, kad už jų šalies ribų dar blogiau – P. Korėjoje miršta žmonės badu, Amerikoje už kiekvieną kąsnį teka užsidirbti, o jų šalis neva yra klestinti. Tai, atrodo, skaitytojo nelabai ir nustebintų, kas nors kiek domėjosi Šiaurės Korėjos lageriais ir pabėgėlių liudijimais. Kur kas mane labiau nustebino Čiun Do gyvenimo istorija, kuri beveik neturi izoliuotų geografinių ribų – čia jis laisvai plaukioja jūromis, pasiekia Japonijos krantus, netgi nuskrenda į JAV, patenka į lagerį ir netgi tampa šalies didvyriu, vadu Ka. Tai liudija, kad nelaisvė, priklausomybė santvarkai žmogų suluošina tiek, kad jis tampa vergiškai pririštas prie savo šalies kūnu ir dvasia ir bet kokia kita „laisvės“ forma jam primena nelaisvę. Nelaisvė jam yra spręsti, ką daryti su savo gyvenimu.

Rašytojas Adam Johnson.

Angliškas "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus" knygos viršelis.

Šiaurės Korėjoje, sostinėje Pchenjane iš tikrųjų egzistuoja didvyrių, mirusių už savo šalį, biustų alėja.

Šiaurės Korėjoje ryški propagandinė idėja, kad amerikiečiai yra didžiausias priešas. Tai jaučiama ir kūrinyje.

 

Naktį šalyje visur išjungiama šviesa. Kosmose darytos nuotraukos tai paliudija.

 

Šiaurės Korėjoje uždrausta rūpintis šunimis. Jie laikomi plėšrūnais, todėl juos naikinti yra sveikintinas dalykas.

Neįtikėtinas rašytojo talentas, paremtais gyvais liudijimais, leidžia pažvelgti į gyvenimą ne iš šalies, bet iš pačių Šiaurės Korėjos vidurių. Neįtikėtina, koks pasaulis atrodo iš tų žmonių, kurie „išgelbėti“ gyventi būtent toje šalyje. Akivaizdu, kad daugelis šios šalies žmonių supranta, kokia šalies santvarka ir brukama propaganda, bet nesiryžta nieko daryti, nes bet kokie revoliuciniai ketinimai būna sužlugdyti, artimieji įkalinami darbo lageriuose, „nusikaltėliai“ kankinami dėl lojalumo įrodymų, o vėliau paskelbiami didvyriais. Nejučia, nori to, ar nenori, pagalvoji, kad ir mes patys esame kokioje nors izoliuotoje ir pilnoje propagandos prikištoje santvarkoje, kuri verčia galvoti, jog esame laisvi, bet iš tikrųjų tarnaujame kažkam kitam.

Patriotizmo ir tėvynės pasiaukojimo idėjos tiesiog veržiasi iš knygos, kad net skaitant įskausta galvą nuo tos baisios propagandos ir santvarkos aukštinimo. Pagalvoji: jeigu pačiam tektų gimti ir augti šioje santvarkoje, tikriausiai, tai būtų taip įprasta, kad net vaizduotė neleistų formuoti kitokio pasaulio kontūrų. 

Neįtikėtinas knygos veikėjas Čiun Do, kuris per savo tragišką gyvenimą pakeičia daugybę tapatybių, kas išties sunku Šiaurės Korėjoje – be jokios abejonės tai ypatingo likimo personažas, kuris brėžia platų santvarkos pažinimo mostą patiems skaitytojams – nuo skurdžiausio (našlaičių) socialinių dugno iki šalies didvyrio, perlipant per visas įmanomas Šiaurės Korėjos valdymo lygmenis. Įdomi ir personažo dvasinė studija, jo vidiniai refleksai, įsitikinimai, kurie svyruoja tarp santvarkos ir lyg kitokio gyvenimo troškimo. Kad ir kiek tapatybių jis pakeistų, giliai viduje jis vis dar našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuris grandydavo prišalusius myžalus ir galvodavo, kur išvežta jo motina...

Tarp šio viso sukurpto pasaulio, kuriama ir meilės istorija. Pirmojoje dalyje ji tik fiktyvi, netvirta, kai Čiun Do pajaučia simpatiją savo draugo, tėvynės išdaviko, žmonai su geltona suknele. Antrojoje dalyje „hormonai“ įsisiautėja ir jis pamilsta vado Ka žmoną bei jos vaikus. Šioji meilė tampa įrėminta santvarkos, nes dažniausiai šalis nusprendžia, kam su kuo tuoktis ir ką mylėti, todėl šie jausmai peržengę santvarkos ribas tampa pavojinga pačiai Šiaurės Korėjai – tokia meilė, kuri perauga šalies meilę, tampa nusikalstama. Savaime suprantama, kad šioji neįmanoma meilė tampa pasmerkta, tačiau vadas Ka, tas pats Čiun Do, tampa pasiaukojimo pavyzdys, tiesa, ne tėvynės labui. 

Vardas tai ne žmogus, – pasakė Ka. – Nesistenkit įsimint žmonių vardų pagal vardus. Kad žmogus nepasimirštų, įsidėkit jį, jo atvaizdą į širdį. Tada, nesvarbu, kur būsit, tie žmonės visados bus su jumis, nes jie bus jūsų dalis. – Jis uždėjo rankas jiems ant pečių. – Svarbiausia jūs patys, ne jūsų vardai. Ir jųdviejų aš niekad neužmiršiu (p. 452).

Knygos struktūra didinga, nes ji nevienalytė. Manau, iš šios knygos turėjo išeiti du geri tomai, bet gal ir gerai, kad ji išėjo į vieną knygą. Pirmoji ir antroji dalis skiriasi savo vidiniais struktūriniais niuansais. Antroji, finalinė istorija daug sudėtingesnė, nes ji labiau nesilaiko chronologinės istorijos sekos, o pasakotojas kalba trimis tonacijos, trimis tiesomis: garsiakalbis (propagandinis balsas), pogrindžio kankintojas pirmuoju asmeniu liudija „viduriniąją tiesą“, kuri sumišusi su propaganda ir tos propagandos abejojimu ir, žinoma, vado Ka istorija po lagerio – neutralusis pasakotojas, kuris skaitytojui atskleidžia istoriją nuo Vakarietiškos civilizacijos paraščių. Fragmentai pinasi, pamažu brėkšta istorijos fabula ir per šią fabulą lyg atodanga atsiskleidžia ne tiek pačios Šiaurės Korėjos santvarka, bet tai, kaip apskritai propaganda veikia žmonių likimus, nesvarbu, kur ji būtų vykdoma – Rusijoje, Kinijoje ar pačiose JAV-ose. 

Knyga nelengva, turinti neapsakomos pasakojimo galios, kurios sodrumu galima mėgautis, galima piktintis ta realybe, kurią teikia rašytojas, bet vienareikšmiškai – tai tikrai stipri ir įtaigi knyga. Įdomu, kad tekstas nepraranda nei sarkazmo, nei retkarčiais prasiveržiančios romantikos, poetikos. Romanas visapusiškai stiprus kaip kūrinys, todėl nebuvo gaila nė minutės, praleistos su knyga. Tiesa, pabaigoje jau išties buvo visko tiek daug, kad pavargau taip, lyg būčiau priveiktas ir nukankintas, o mano kaip skaitytojo bronzinis biustas būtų irgi išlietas didvyrių alėjoje, šalia vado Ka.

Jūsų Maištinga Siela