Knyga: Julian Barnes "Pabaigos jausmas"

Julian Barnes „Pabaigos jausmas“. – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Britų rašytojas Julian Barnes lietuvių skaitytojams gurmanams tikrai nėra svetimas. Nemažai jo kūrinių yra pasirodę lietuvių kalba, pačiam šią vasarą pavyko perskaityti jo trumpą, bet jaudinantį romaną Gyvenimo lygmenys, tačiau kažkodėl visi kaip susitarę man rekomendavo pradėti nuo Bookerio premija apdovanoto romano Pabaigos jausmas (angl. The Sense of an Ending), kuris 2011 metais atnešė šiam pripažintam rašytojui jau ketvirtą Bookerio apdovanojimą.

Tiesą sakant, šios knygos jau nebebuvo galima įsigyti prekyboje, todėl Baltos lankos, kaip retai ganėtinai nutinka, visgi perleido romaną ir tik dėl to jis dabar atsidūrė mano bibliotekoje. Julian Barnes jau nuo Gyvenimo lygmenų knygos man atsivėrė kaip itin juslingas ir subtilus rašytojas, kuriam svarbūs tarpusavio santykiai. Ir toli gražu ne pirmosios jaunystės, melodramatiškos aistros, o ta reali ir trapi egzistencija, kuri tampa individualiu žmogaus egzistencijos apmąstymo aktu. Pabaigos jausmas – tai romanas, kuris siužetiškai aprėpia vieno vyruko gyvenimą nuo jaunų dienų iki senatvės. Regis, autoriui turėtų rūpėti atskleisti gyvenimo etapus, laike besikeičiančiu veikėjo vertybių skale ir pasaulėžiūra – tokių knygų (ir gerų knygų!) yra begalės, todėl Bookerio premijos laureatui to neužtenka, jam svarbu, kaip veikia žmogaus atmintis – emocinė ir ta, kuria mes orientuojamės praeities įvykiuose. 

Pagrindinio veikėjo atmintis, atminties „pavedimas“ arba emocinės atminties nuslopinimas romane sukuria daugiasluoksnius įvykių žiūros ir vertinimo kampus. Idėja gal ir paprasta, tačiau grožinėje literatūroje, turiu galvoje Pabaigos jausme, tai išreikšta išties talentingai ir nebanaliai: kai mes esame jauni, viską veikiame ir vertiname kur kas aštriau, nei senatvėje. Romano pasakotojas itin atviras, pasakojama pirmuoju asmeniu ir akivaizdu nuo pat pirmųjų puslapių, kad iš senatvės pozicijos, su tam tikru patyrusio pasakotojo pozicija, todėl tiek jaunystės, tiek vidutinio amžiaus vyro veiksmai vertinami nuosaikiai, tarsi skaitytojas jaustų memuarų, išpažinties, autobiografinius istorijos niuansus, kurie tik dar labiau pritraukia skaitytoją prie pasakotojo kalbos.

 Rašytojas Julian Barnes.

Teksto kalba graži, nes ji minkšta, intymi, vyriškai jautri, bet išlaikytas britiškas orumas, atsisakant perdėto sentimentalumo. Tokį kalbėjimą, tik dar jautresnį galima rasti Julian Barnes knygoje Gyvenimo lygmenys. Tekstų stilius itin paprastas, tačiau dėl išpažinties ir autobiografiškumo įspūdžio „vingrus kaip upelis“, malonu skaityti jautrų tekstą, kurį papildo akivaizdi sąmoningai surėdyta romano kompozicija. Visų pirma pasakojimo laiko struktūra, kuri gana tradiciška – įvykiai dėstomi chronologiškai, tačiau jaučiama, jog tai praeitis, tam tikra pasakotojo retrospekcija, tačiau labiausiai žavi vidinė logišku mąstymu grįsta veiksmų ir pasekmių kompozicija. Tekstas „išverčia“ žmogaus atminties veikimo galią ir jo trūkumus, skirtingas dėl atsirandančių istorijos versijų. 

Įtaigiai lengva kalba pradėtas kūrinys gali priminti šiuolaikinę amerikiečių literatūrą, netgi tam tikrų aliuzijų į E. Remarko romaną Trys draugai, tačiau akivaizdu, kad savo teksto prasmių architektūrą mėgstantis kurti autorius, anksčiau ar vėliau romane pasuks visai kita linkme. Perskaičius Pabaigos jausmą iki galo, imama pirmiausia apmąstyti siužetą, kuris lyg ir primintų vidutiniškai sukurptą melodramą – jaunystės mergina Veronika, jaunystės draugas Adrianas, jo savižudybė, dabartinė šeiminė padėtis, sentimentai praeičiai ir beveik konstruojama kriminalinė kaltės ir atpirkimo, laiškų šantažo linija, kuri pažeria priešingai nei gali tikėtis skaitytojai, ne įprastą trileriui būdingą kulminaciją, bet staiga į pagrindinį veikėją atėjęs naujas suvokimas apie praeities įvykius. Taigi ir apie visą gyvenimą, kuris eina į pabaigą, staiga, pasirodo, jog viskas buvo nugyventi vidutiniškame nežinomybės rūke.

Pabaigos jausmas su visomis savo gelmėmis – išmoningas kūrinys, kur siužete atsiveria individo egzistencija, kuri iki galo ilgą laiką nesuvokta. Nesuvokimo skausmas kyla dėl to, kad žmogus yra besikeičiantis, o keičia jį įvairios patirtys, gyvenimo tarpsniai, įvairios aplinkybės. Romanas tarsi viso gyvenimo skaidrės, kurios blunka, išryškėja naujomis spalvomis, dar vėliau persimaino į kitus atspalvius. Gražus ir talentingai parašytas romanas, manau, patiks literatūros gurmanams, kurie ieško literatūroje ne tiesos ir Dievo paneigimo, ne maišto, o visiškai priešingų dalykų – realaus gyvenimo liudijimo, santykių ir žmogaus visumos veikimo gyvenime galimybių ir kartu ribotumo.

Jūsų Maištinga Siela