Filmas: "Mano karalius" / "Mon roi"

Sveiki, skaitytojai,

Santykiai gali būti destruktyvūs, nors ir paremti meile. Pačiu laiku, sakyčiau, į mano akiratį įšokęs prancūzų įvertintos režisierės Maiwenn filmas „Mano karalius“ (pranc. Mon Roi) (2015) toli gražu nepasakoja apie tikruosius karalius, veikiau karališką santykių utopiją, bandydama atskleisti įvairiapusišką santykių amplitudę: nuo aukščiausiųjų akimirkų iki beviltiškų ašarų.

Su šia puikia prancūzų režisiere daugelis gurmanų susipažino Kanuose įvertindami jos dramą „Policija“ – sudėtingos kompozicijos ir apkrovos filmas šiek tiek kitoks nei „Mano karalius“. „Mano karalius“ kur kas subtilesnis, uždaresnis, bet nuo to tirštų spalvų netrūksta. Praktiškai apie prancūzišką meilės pusę kiek kitaip, kur daug sekso, kančios, vilčių, kurios vieną dieną atrodo kaip Babilonas, o kitą – kaip Tartaras. Epicentre visgi moteris – šiuolaikinė Marija Antuanetė, kuri įsimyli beviltišką donžuaną, kuriam narkotikai, laisvi santykiai ir čia pat patogus pagal poreikius šeimos židinys, o Marijai Antuanetei reikia stabilumo. Na, ir spėkite, kiek moteris yra pasiryžusi gyventi chaose? Ogi labai daug, bergždžiai tikėdama, kad vieną dieną viskas pasikeis. Puikus scenarijus, bet dar puikesni pasirodė prancūzų aktoriai. Šis duetas taip įtikinamai viską perteikia, kad tiesiog patikėtine neįmanoma. Mano mėgstamas Vincent Cassel kaip visada atliekantis charizmatiškus vaidmenis ir toli gražu ne pačius „geriečius“ bei jau „Policijoje“ regėta puikioji Emmanuelle Bercot. Norėjosi, gal filmo siužeto žiūros kampą pakreipti taip, kad liktų poros balansas ir atsakomybę prisiimtų abu asmenys, tačiau akivaizdu, kad režisierė moteris nuėjo moters palaikymo keliu ir galutiniame rezultate išėjo taip, kad vyras dėl visko kaltas, o vargšė nusikamavusi moteris liko auka.

Nepaisant feministinės pozicijos, filmas vis tiek išlieka vertas dėmesio dėl istorijos pasakojimo polėkių, nuostabaus aktorių dueto, įtaigos, viso to, kas prancūziška ir tik prancūziška. Nežinau, kaip kitiems, bet aš smarkiai simpatizuoju šios režisierės darbams dėl bendros kino energetikos ir tos spalvos, kurią pavyksta išgauti, rodos, iš paprasčiausių nesuderamų porelės dialogų. Gal kiek reabilitacinė klinika, kurioje atsiduria Marija Antuanetė, primena filmą su Jennifer Aniston „Pyragas“, tačiau visumoje viską atperka energetika.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela