Sveiki,
Šiąnakt sapnavau vieną
išmirusį kaimą su visais ten kažkada gyvenusiais senoliais, jaunimu ir vaikais.
Bėgau kažkokį protu nesuvokiamą maratoną pažįstamais žvyrkeliais, kol kažkokie
persekiotojai, sako, užsukti į buvusį kultūrnamį...
O ten... kaip kokiame Juan Rulfo romane „Pedras Paramo“, viskas lyg ir tikra,
bet viskas lyg ir kokiame magiškame realizme. Protu suvokiu, kad tai neįmanoma,
bet, regis, kažkuriame laike niekas čia nemirė, niekas neišnyko, o kultūrnamis
renovuotas taip, kad net atrodo kaip modernus bankui priklausantis pastatas. Vaikštau
po jį. Ten pilna žmonių: visi kažką perka, bendrauja, žiūri pro langus, ant
senovinių krosnių kepami milžiniški kebabai su saldžiu burokėlių įdaru.
Mirusiesiems rodau, kaip buvo anksčiau, kaip prisimenu iš vaikystės, kai vos
tik Lietuva atsikūrė kaip Nepriklausoma valstybė...
Ir visi man pritaria:
taip ir buvo, taip ir buvo... Kažkas pasakoja, kad ten buvęs katinas, kurį
galėjai apkabinti už centą ir įsielektrinti (kitaip sakant, pasikrauti geros
energijos). Žinoma, juokiuosi, nes jokio katino nepamenu. Visi tik perka, tik
perka: salotas, arbatą, vaikšto iš vieno kambario į kitą lyg kaimo namuke per
šermenis. Ir staiga sustingau. Aš kažin kokioje mename mirusiųjų „vakarėlyje“,
mano pasąmonės nupieštoje mitinio Rojaus platformoje. Priėjau prie lango ir
pamačiau tuos vaizdus. Griuvėsius čia kažkada gyvenusių ir tvenkinį tolumoje,
įkritusį lyg į išliuobtą tarpeklį. Jų nėra. Buvo jų gyvenimai čia ir pamažu
nyko jų laikas... Kažkoks baisus liūdesys, kad viskas keičiasi: čia gyvenimas,
o čia žiūrėk jį užpildo tik atmintis.
Šis keistas sapnas mane
supurtė. Žinote, ne kasnakt pabūsi su mirusiais Rojuje, kažkur anapus laiko ir
proto suvokiamų dalykų. Dar kaisčiau pasidaro, kad ir apie mane vieną dieną
šitaip kas nors... Sapnuos kur nors kokiame name, viskas atrodys kaip realybė,
bet tik vienas staigus veržlaus proto dūris ir kažkas atsipeikės, palikdamas
mane tose prisiminimų renovuotose dykrose.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą