Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 30: sapnų gaudyklė – pratęskite geru sapnu gerą savijautą tikrovėje

 

Sveiki,

 

Šiąnakt pabudau ir suvokiau, kad sapnuoti buvo taip gera! Šiaip dažnai mėgstu sapnuoti, ilgai mėgautis tuo astraliniu anuoju pasauliu, kuris susideda iš pasąmonės kylančių virpesių. Retsykiais, atrodo, kad jaučiu ten net šaltį ir šilumą, skonį ir kvapą. Pastaruoju metu sapnuoju daug buvusį vaikystės namą, iš kurio noriu pabėgti, nes apgaulingai atrodo, kad pasaulis manęs kažkur laukia, ir jeigu neištrūksiu, taip ir liksiu be galimybių, tačiau šiąnakt sapnavau visai kitaip.

Gal dėta tam tikra priešnaktinė minčių srauto savireguliacija? Nežinau. Bet buvau kažin kokiuose šiltuose kraštuose, galimas daiktas, niekada nebuvusiuose arba pasąmoningai suprojektuotuose iš kokio man jau nebeatsekamo kino filmo. Grojo egzotiška muzika. Staliukai kur  ne kur apsėsti egzotiškų žmonių ir, man regis, toji vieta kažkaip pažįstama, esu jame savaip savas ir pritinkantis. Ir ten išgirdau save tariant: viskas yra taip čia tik dėl to, kad nusprendžiau siekti savo užsibrėžto tikslo, ir čia nebūčiau, jeigu būčiau pasidavęs. Pabudau neįprastai. Tarsi iš šventės, o paprastai juk būdavo kažkoks ilgesys, nerimas, skuba, ateinanti iš sapno fantominės erdvės, tačiau šįkart viskas lengvai, tarsi iš tikrųjų būčiau pabūdęs egzotinėje lengvoje šventėje prie jūros. O kodėl ne?

 

Jūsų Maištinga Siela

Sapnas: Keistas mirusiųjų Rojus

Sveiki,

Šiąnakt sapnavau vieną išmirusį kaimą su visais ten kažkada gyvenusiais senoliais, jaunimu ir vaikais. Bėgau kažkokį protu nesuvokiamą maratoną pažįstamais žvyrkeliais, kol kažkokie persekiotojai, sako, užsukti į buvusį kultūrnamį... O ten... kaip kokiame Juan Rulfo romane „Pedras Paramo“, viskas lyg ir tikra, bet viskas lyg ir kokiame magiškame realizme. Protu suvokiu, kad tai neįmanoma, bet, regis, kažkuriame laike niekas čia nemirė, niekas neišnyko, o kultūrnamis renovuotas taip, kad net atrodo kaip modernus bankui priklausantis pastatas. Vaikštau po jį. Ten pilna žmonių: visi kažką perka, bendrauja, žiūri pro langus, ant senovinių krosnių kepami milžiniški kebabai su saldžiu burokėlių įdaru. Mirusiesiems rodau, kaip buvo anksčiau, kaip prisimenu iš vaikystės, kai vos tik Lietuva atsikūrė kaip Nepriklausoma valstybė...

Ir visi man pritaria: taip ir buvo, taip ir buvo... Kažkas pasakoja, kad ten buvęs katinas, kurį galėjai apkabinti už centą ir įsielektrinti (kitaip sakant, pasikrauti geros energijos). Žinoma, juokiuosi, nes jokio katino nepamenu. Visi tik perka, tik perka: salotas, arbatą, vaikšto iš vieno kambario į kitą lyg kaimo namuke per šermenis. Ir staiga sustingau. Aš kažin kokioje mename mirusiųjų „vakarėlyje“, mano pasąmonės nupieštoje mitinio Rojaus platformoje. Priėjau prie lango ir pamačiau tuos vaizdus. Griuvėsius čia kažkada gyvenusių ir tvenkinį tolumoje, įkritusį lyg į išliuobtą tarpeklį. Jų nėra. Buvo jų gyvenimai čia ir pamažu nyko jų laikas... Kažkoks baisus liūdesys, kad viskas keičiasi: čia gyvenimas, o čia žiūrėk jį užpildo tik atmintis.

Šis keistas sapnas mane supurtė. Žinote, ne kasnakt pabūsi su mirusiais Rojuje, kažkur anapus laiko ir proto suvokiamų dalykų. Dar kaisčiau pasidaro, kad ir apie mane vieną dieną šitaip kas nors... Sapnuos kur nors kokiame name, viskas atrodys kaip realybė, bet tik vienas staigus veržlaus proto dūris ir kažkas atsipeikės, palikdamas mane tose prisiminimų renovuotose dykrose.

Jūsų Maištinga Siela