John Banville. „Jūra“ –
Vilnius: Jotema, 2007. – 224 p.
Sveiki, skaitytoja,
Kiek žinote knygų, kurių
pavadinimas yra tiesiog „Jūra“? Aš bent kokias keturias tikrai! Štai su tokiu,
rodos, neoriginaliu pavadinimu airių rašytojas John Banville už romaną Jūra (angl. The Sea) pelnė prestižinę Booker
literatūros premiją. Ne kartą į lietuvių kalbą versti rašytojo kūriniai nėra
sulaukę didelio populiarumo ir aptarimo forumuose dėl vienos (kaip visada tos
pačios) svarios priežasties – niekas pernelyg nemėgsta „kapstytis“ giliai ir
skaityti gurmaniškos literatūros.
Buvau įmestas į jūrą ir
kokius 50 pirmuosius puslapius tiesiog plaukiau į vieną pusę, vėliau – į kitą ir
nemačiau jokio kranto, kad net suabejojau, ar ši šalta prisiminimų jūra man
tinka, ar nebūsiu suklydęs dėl knygos pasirinkimo. Skaitymas tapo nelengvu
uždaviniu, nes niekaip nesupratau, kad reikia ne plaukti, o nerti į tą jūrą kuo
giliau, kol galiausiai „persilaužiau“ ir supratau, kad skaitymas turi būti itin
atidus ir reikia mėgautis kiekvienu sakiniu, jo spalva, keliama asociatyvia
jausmų refleksija. Todėl skaitymas susitraukė iki keliasdešimties puslapių
perdien, nes knyga „reikalavo“, kad visa jūra būtų pajausta tolygi, neskubanti.
Kitą vertus, Jūroje lyg ir nieko naujo, ko nebūtume
skaitę: pagyvenęs vyrukas po žmonos mirties atvyksta į vaikystės dienų pakrantę
ir smarkiai girtaudamas ir visaip stengdamas iškęsti ūmią depresiją, vis
mintimis grįžta į vaikystę, kai pirmą kartą įsimylėjo suaugusią moterį ir
pajuto jai geidulį. Istorija pasakojama dviem rakursais: viena dabartyje, kita
giliai atminties jūroje ir juos vienija ta pati praradimo tematika. Tokių sudėtingų
knygų, subtiliai perteiktų apie praradimą ir egzistencinį sunkį yra ne vienas
ir ne du, tad vis galvojau apie šios knygos pranašumą, ką joje taip įžvelgė
literatūros kritikai, kad nepaliko jų abejingų?
Skaitant nuolat ne be
pagrindo atgaminau, kad panašaus polėkio turinčių tekstų esu skaitęs ir visai
ne per seniausiai. Visų pirma, romanas „giminingas“ britų rašytojui Julian
Barnes, ypač jo knygai Gyvenimo lygmenys
bei danų rašytojui Jens Christian Grondhal, kuris parašė puikųjį Spalio tylėjimą. Apie vyro gyvenimo
klystkelius su moterimis, bet visa tai vienija tas „vaikščiojimas ant
depresijos debesies“, po visų gyvenimo audrų, apmąstant gyvenimą, todėl tokios
knygos kaip Jūra kažin ar itin bus
aktualios jaunam skaitytojui, tačiau jeigu esate universali asmenybė, kuriai
rūpi visokio gyvenimo tarpsnio atspindžiai, manau, šioji „rimta literatūra“ ir
prakaulus vyriškas solidus pasakotojo tonas turėtų tikti.
Rašytojas John Banville.
Jūra tampa ne tik
geografine zona, kurioje pagrindinis veikėjas gydosi žaizdas, ji tampa
metafora, reiškiančią ir gilią gyvenimo patirtį, atminties gelmę, netgi
turinčia prardimo ir mirties reikšmę ir kas be ko – apsivalymo. Negana to,
autoriaus pasakojimo maniera, sakinių vibracija taip pat primena jūros paviršiaus
cirkuliavimą: minties perėjimas prie praeities įvykių ir melancholiška veikėjo
refleksija, asociaciniai reikšmių žaidimai per veikėjo sąmonės srautą primena metaforišką ir kalbine prasme specifinį teksto raiškos būdą. Tokiam raiškos būdo pajautimui
reikalingas ne vien atidus gurmaniškas skaitytojo atsidavimas teksto gelmei,
bet ir tobulas vertimas į lietuvių kalbą, kurį bandė perteikti vertėjas Jonas
Čeponis. Tiesa, vertimo komentuoti negaliu, nes retai kada piktinuosi vertimu, o
ir originalo teksto pasidėjęs šalia neskaitau, tad vertimo klaidų nesistengiu
aptikti, tačiau išnašose tam tikri vertimo niuanso komentarai byloja, kad anglų
kalboje J. Banville neretai žaidžia veikėjų lūpomis žodžių tartimi ir
prasmėmis, kurdamas specifinį kalbiniu pamatu (galbūt atliepiančią regioninį?)
humoro formą.
Grįžtant prie teksto,
nesistengsiu visko analizuoti – mano užduotis ne ta. Ne ta ir knyga, kuri
įsimins savo istorija, tačiau gurmaniškas jausmas neapleido iki paskutinio
puslapio ir netgi pasidarė smalsu, kokia jėga romanas parašytas originalo
kalba. Mėgstu tokias sudėtingas psichologines niūrias dramas, skaudžias veikėjo
savianalizes, gyvenimo prasmės praradimus, kada ribinėse situacijose veriasi
susinaikinimo bedugnės – Jūra,
žinoma, yra viena iš tokių knygų. Nepiktino ir keletas siužetiškai banalių
sprendimų, primenančių muilo operą, tačiau tai niekis, palyginus su tuo egzistenciniu
skausmu, kurį sėkmingai perteikė autorius.
Taip, knyga nei kažkuo
įspūdinga, nei kažkuo itin įsimenanti, tačiau gili kaip jūra, koks tik
gali būti vyro skausmas, netekus mylimos žmonos. Romane taip pat perteikiamos
ir kitos temos: brandos, pirmojo seksualinio geidulio, tėvų ir vaikų santykiai,
senėjimo proceso priėmimas ir t. t. Bet bene viso to ašimi pagrindiniam
veikėjui tampa ne potyriai, bet socialinės nelygybės padiktuotas troškimas
tapti „kažkuo“ reikšmingu, štai kodėl jis įsipina į keistą Geitsų šeimynėlę
vaikystėje, o vėliau dar ir veda pasiturinčią žmoną. Ar tai reiškia, kad jis
troško pripažinimo kitame luome ir dėl to galutiniame dabarties taške jis
priėjo aklavietę? Veikėjas tik atsargiai apie tai užsimena, tačiau savęs smerkti,
kaip ir daugelis iš mūsų, nėra linkęs, nes galiausiai mūsų troškimai tampa mūsų
lemtimi, o lemtis – tai mūsų jūra.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą