Sveiki,
Kiekvienas rusų
režisieriaus Andrey Zvyagintsev filmas yra sveikų nervų išmėginimas ir todėl
jis man labai patinka, nes po jo filmų jautiesi nugulėtu slieku sunkaus akmens.
Stiprūs moraliniai demaskavimai ir šeimos santykių ryšių sudėtingumas siejasi
visuose jo darbuose, o paskutinis darbas „Nemeilė“
(rus. Nelyubov) (2017), nominuotas į
Auksinės palmes šakeles turėjo visas
galimybes jį pelnyti, tačiau tuokart komisija apdovanojo švedų
„Kvadratą“.
Manau, „Kvadratas“ šakelę
gavo pelnytai, nes jis šiek tiek paveikesnis už „Nemeilę“, kad ir kokį aukštą
pilotažą valdo šis režisierius, man asmeniškai stipresni jo darbai yra „Elena“,
„Sugrįžimas“ ir „Leviatanas“. Manau, „Leviatanas“ turėjo jam atnešti Auksinę
palmės šakelę. Nieko neturiu prieš „Nemeilė“, nes filmas tikrai vertas nuodėmės
ir laiko, tačiau vaiko dingimo paieškos motyvas pernelyg suplokštino filmo
idėjinį lauką, kadangi tikrai neprastų panašių filmų yra sukūrę ir kitataučiai,
o žinant A. Zvyagintsev, kuris nemėgsta gale, kad viskas pasibaigtų dorai, jau galima pagal jo literatūrinę
mąstyseną numanyti ir berniuko dingimo atomazgą.
Ypatingas žvilgsnis į
šeimos santykius, šiurkščiai besikivirčijanti ant skyrybų slenksčio esanti pora
tiesiog iš savo gyvenimo lauko išgrūdo atžalą. Akivaizdu, kad tarpusavio
nemeilė daugiau ar mažiau atsilieps berniuko likimui. Kaip vėliau paaiškėja,
berniukas dingsta ir kone didžiąją filmo dalį besipliekiantys sutuoktiniai,
pasitelkę paieškų tarnybą, bando surasti sūnų. Iš esmės viskas lyg ir gerai, ir
atrodo, kad siužetinis postūmis eina link to, kad nelaimė sutaiko ir suvienija
žmones, tačiau Zvyagnistsevas eina jau savo pramintu logišku keliu: jeigu nėra
meilės, nebėra ir santykių. Galiausiai pora toliau naikina viena kitą ir net
tragedijos akivaizdoje iš jų skinda tik dirbtina tėviška pareiga, nei tikras ir
nuoširdus susirūpinimas sūnumi.
Subtilus, sukrečiantis ir
charakteriu spinduliuojantis filmas tiesiog prislegia žiūrovą ir verčia panirti
į rusišką kasdienybę, kurioje tiek daug brutalumo ir nemeilės, kad kartais net
ima siutas, kaip motina su šampano taure darosi asmenutes ir gyvena tuščią savo pačios sukurtą gyvenimą. Gal filmas
iš dalies apie motinystės ir tėvystės instinktų neturėjimą? Galbūt, bet kad
didžiausia veikėjų problema yra nemeilė, nes patys jos nesulaukė ir toji
grandinė iš kartos į kartą tęsiasi kaip prakeiksmas.
Kaip visada režisierius
užkabina itin jautriai ir plėtoja nuojauta grįstą pasakojimą, o tokį filmą
pamatyti yra būtina, kaip ir kiekvieną šio režisieriaus darbą. Iš tikrųjų gal
kiek pernelyg daug netikros vilties pasaulyje veikėjai „užmalta“ berniuko paieškose,
pernelyg norėta perteikti dėl nemeilės sukeltą artumo troškulį ten, kur jos
nebuvo nei gyvenime, nei tragedijos ribinėje situacijoje, nes veikėjai jau
pažymėti savo juodais nemeilės kvadratais ir galbūt, galbūt tik asmeninė
nelaimė, pvz., sunki avarija, atminties
ar rankos netekimas ir priėmimas švelnumo galėtų pakeisti jų požiūrį, tačiau kol
kas net vaiko netektis mažai ką keičia veikėjų inertiškai nemeilės išjudintus
likimus. Savaime suprantama kodėl, nes veikėjai galvoja tik apie savo asmeninę
laimę ir yra tobuli egoistai.
Mano
įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 88/100
IMDb: 7.9
Jūsų Maištinga Siela
Ačiū. Labai įdomus filmas. Ir kaip jus turite tiek laiko, tiek viską apžiūrėti,paskaityti, papasakoti mums. Aš dažnai čia ką nors atrandu sau, ir pasižiūrėti, ir paskaityti. :)
AtsakytiPanaikinti