Knyga: Olivier Bourdeaut "Belaukiant Bodžanglio"

Olivier Bourdeaut. „Belaukiant Bodžanglio“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2017 – 142 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po Leilos Slimani Lopšinės, kuri tapo bene geriausia vasaros knyga, vėl pateko trumpa šiuolaikinio prancūzų literatūra – Olivier Bourdeaut Belaukiant Bodžanglio. Tiesą sakant, nei knygos viršelis, nei tuo labiau toks neaiškus knygos pavadinimas mano dėmesio nepatraukė, o patraukė visgi knygos apimtis ir anotacija knygos gale. Taip, mane vis dar ypatingai veikia reklamos pažadai, kurie retais atvejais visgi būna ne tokie melagingi.

Belaukiant Bodžanglio pavadinimas „pasiskolintas“ iš Ninos Simone dainos Mr. Bojangle, kuri yra, tiesą sakant, net ne N. Simone daina, ji tik perdainavo šį kūrinį, bet tai padarė dar geriau už originalą. Taigi knygos viršelyje besisukančios vinilinės plokštelės sako, kad tai nostalgiški laikai, tačiau tose hipių aštunto dešimtmečio „įkalintoje“ dvasioje veriasi jau ne tokios mielos temos – ūmios depresijos ir bipolinis vieno iš pagrindinio personažo sutrikimas.

Tiesą sakant, autorius strategiškai pasirinko tinkamą „priėjimą“ prie masinės literatūros raiškos – apie sunkius dalykus kalbėti iš šmaikščios, kiek suaugusio sąmonei iškreiptos vaiko suvokimo pozicijos, todėl pirmoji knygos pusė atrodo kaip cirkas, nesibaigiantis šiuolaikinis Don Kichoto ir Munhauzeno kryžminis pasakojimas apie Adamsų šeimynėlės serialo vertą pasaulėžiūrą. Netrukus nesibaigiančios berniuko linksmybės su bohemiškais tėvais ir papūga baigiasi, nes pamažu vaikas ima suvokti, kokiame iškreiptų veidrodžių karalystėje gyvena – bipoliniu sutrikimu serganti motina yra neprognozuojama. Motina, kuri nuolatos geria ir gyvena nesibaigiančiame vakarėlyje pagal Mr. Bojangle dainą, tačiau stojus plokštelei, ateina sutemos ir kaskart vis sunkesnės. Mažam vaikui, kuris mato savo motiną unikalią ir pačią meiliausią, tikriausiai sunkiausia paneigti, kad ji iš tikrųjų yra nesveika motina.

Rašytojas Olivier Bourdeaut.

Šokiruoja tėvo pozicija, kuri iš pradžių atrodo eilinė bohemiškos sielos bendrystė su žmona, tačiau jis vėliau prisiima atsakomybę, galvodamas apie sūnų, bet iki galo neužtenka ryžto. Vyro santykis su sūnaus motina grįstas besąlygine meile, kuri reiškiasi žaidimo forma, pvz., kasdien jis savo žmoną vadina vis kitu vardu, o žmona galvoja, kad jis yra jos senelis. Kartais visko supainiojimas atrodo chaotiškai žaismingas, tačiau košmaras slypi žiūrint, kaip tai paveikia augančio vaiko pasaulėžiūrą, kuris šias žaidimo taisykles priima kaip normalų gyvenimą.

Visą laiką, skaitydamas šią istoriją, sergančią motiną įsivaizdavau esančią panašią į nepaprastai gero serialo „Begėdis“ Frenko žmoną Moniką, kuri sirgo bipoliniu sutrikimu ir savo vaikų gyvenimus pavertė pragaru. Bandant suvokti, apie ką autorius rašo, derėtų bent kiek įsivaizduoti, kaip toks sutrikimas iškamuoja šeimą, tad šioje knygoje nepaprastai svarbi pasakotojo kalba.

Kadangi istoriją pasakoja suaugęs sūnus, apmąstydamas nestandartišką savo vaikystę, atrodo, kad visos problemos „suminkštinamos“ ir idealizuotos vardan verbaline kalba nepaaiškinamo motinos ir vaiko ryšio, kurio negali paminti jokia liga ir joks sutrikimas. Kaina, kuria sumokėjo šioji šeima, šokanti prisitaikėlišką makabrišką idealios bohemiškos šeimos šokį pagal Mr. Bojangle tėra tik miražas. Šiame miraže netrukus atsiskleidžia palūžęs tėvas, kuris, nusimetęs bohemiško įvaizdžio jungą, ima spartinti įvykį. Jo dienoraščio intarpai lyg per „apsinešėlių“ rūką leidžia pamatyti, kokią realiai gyvenimą gyvena šioji šeimynėlė: vaikas, neturintis draugų ir normalios mokyklos kalbasi su papūga, nuolat neprognozuojanti žmona, įkeistas būstas, sukeltas gaisras, baimė netekti ir vieno, ir kito, šurmulingi ir nepadorūs vakarėliai, vaikas įvykių sūkuryje...

Išties šiame mažame romane autoriui pavyko išgauti daugiamatį, perspektyvomis grįstą dramatišką pasakojimą, kuris nejuokingai linksmina ir kartu baugina. Knygą užbaigiau važiuodamas traukiniu, o po jos dar ilgai žiūrėjau į lempų nutviekstus tamsius langus, galvojau apie Mr. Bojangle ir jau suaugusį pasakotoją ir tą sudėtingą augančio žmogaus pasaulį, jo pasaulėžiūros formavimą sudėtingomis ir tik meilės ryšiais paaiškinamą iškreiptą loginį pasaulį. Staiga prisiminiau, kaip purkštavau, kai pradėjau skaityti šią knygą ir kaip norėjosi man ją mesti į šalį ir dabar, žiūrint į jos viršelį, dingteli tas lipšnus ir įkyriai malonus jausmas, kad ką tik perskaičiau tikrai gerą knygą, kurios potekstes dar reikia apmąstyti iš naujo, kad šio pasakojimo koridoriuose atsivertų į saldainių popierėlį suvyniotos nesaldžios prasmės.

Pasiklausykime: Nina Simone – Mr. Bojangle

Jūsų Maištinga Siela