Virginija
Rimkaitė. „21 a.“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134
p.
Sveiki, skaitytojai,
Kaip ir kasmet Lietuvos rašytojų sąjunga išleidžia po
vieną naujo debiutuojančio autoriaus prozos ir poezijos knygą. Vieni rašytojai
debiutantai įsitvirtina ir sėkmingai tęsia veiklą, kiti po debiuto pasitraukia
į kitas sferas. Šiemet Pirmosios knygos
konkursą prozos kategorijoje laimėjo studentė iš Klaipėdos Virginija Rimkaitė, pristačiusi rankraštį pavadinimu 21 a.
Retai kada būna, kad Pirmojoje knygoje publikuojamas vienas
tekstas, šįkart apysaka leidžia pažiūrėti jaunosios autorės meninio pasaulio
plėtojimo galimybes. Autorė baigusi lietuvių filologiją ir režisūrą aiškiai
savo literatūrines patirtis taiko debiutinėje knygoje, ypač teatrinę savo
patirčių dalį.
Apysaka 21 a. pasakoja apie vieno miestelio iš K
raidės pasaulį, kuriame sumišusios miestietiškos ir provincijos gyventojų
pasaulėžiūros, kurios taip toli nuo mūsų trokštamo modernaus 21 amžiaus.
Pasakojimas skaidomas į 21 skyrių, kurių antraštės turi Biblijai būdingų
sugestijų, tačiau žvelgiant į kūrinio visumą šis pasirinkimas labiau primena
tiesiog kūrinio formos žaismę, nei gilesnes ir atviresnes sąsajas su Šventuoju
Raštu.
Nuo pat pirmųjų puslapių,
kuriame aprašomas pedagogo J. absurdiškos mirties aplinkybės, dvelkia viena
ryškiausių V. Rimkaitės stiliaus ypatybių t. y. dėmesys veiksmų aprašinėjimams.
Kai kada netgi iki nereikšmingo absurdiškumo, kas ko nuėjo į virtuvę, kokį
daiktą pasiėmė, vėl padėjo, vėl pastūmė, vėl atsisėdo, vėl atsikando... Veiksmų
perteklius neerzina, jį galima motyvuoti kaip sąmoningą bėgimą nuo veikėjų
emocinės refleksijos, todėl skaitant kūrinį atrodo, kad veikėjai yra iškarpos, netikri, funkcionuoja tik taip,
kaip „režisierė rašytoja“ juos vedžioja pagal savo veiksmų logiką. Taip, tai
išties primena integruotas pjesės remarkas į prozos pasakojimą.
Virginija Rimkaitė
Žinoma, po mechaninių
veiksmų visumos pasakojama susvetimėjimo, tarpusavių ryšių nebuvimo ir itin
lokalių, smarkiai stereotipinių veikėjų istorijos, kuriose vis bandžiau
įžvelgti tą 21 amžiaus istoriją, kuri praktiškai savo istorijomis ir veikėjų aprašymais
gręžėsi į sovietinius laikus. Knygoje daug absurdiškų situacijų, kurios sako,
kad autorė rinkosi labiau makabrišką pasakojimą, kuris turi kaip ir Franco
Kafkos beletristika savąjį kalbėjimo apie „rimtus dalykus“ absurdiškumo kodą. Matyt,
iš tokios literatūros dar neišaugome net XXI amžiuje.
Autorė žaidžia klišėmis,
ypač provincialiosios pasaulėžiūros klišėmis, kurdama vidutinybėmis ir
nevykėlių grįstomis charakterių ypatybėmis. Kalbant apie teksto visumą, knyga
toli gražu netolygi, veikiau banguota. Istoriją papildo net pjesės ypatybėmis
parašytas skyrius apie slaptas laidotuves kapinėse, o štai kai kurie skyriai
absoliučiai dvelkia ritmiškai kuriamu sąmonės srauto pasakojimu, kas rodo, kad
autorė teikia nemažą dėmesį kūrinio formai, truputį sumenkindama teksto turinį.
Atsitraukus nuo knygos
nekyla klausimas: o ką turėjau perskaityti? Kur tas 21 amžius? Susvetimėjimų ir
nutrūkusių ryšių užakusių veikėjų pasaulis labiau priminė kaimišką Naisių vasarą, kur pro klišinių koliažinio
pasakojimų kompoziciją šaukte šaukiamasi meilės, tos pačios, kurios trokšta
kone kiekvienas rašantis. Ar tai turėjo būti visuomenės vertybių kritika? Galbūt,
tačiau pro serijališkų siužetinių vingių,
apibarstytų realybės absurdiškumo iškėlimo, pasigedau nebent aiškumo, ką šitas
21 amžius turėjo man atskleisti ar net paveikti. O gal gera knyga ir neturi
būti su aiškiomis potekstėmis? Galbūt.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą