2018 m. kovo 21 d., trečiadienis

Filmas: "Dabar tai jau padėk man, Dievuli!" / "Ni juge, ni soumise" / "So Help Me God"


Sveiki,

Dar vienas filmas iš šiųmečio Kino pavasario – tai unikali belgų dokumentika apie teisėją Anne Gruwez, kuri įsileido operatorius ir filmo kūrėjus į savo darbą ir leido filmuoti vykstantį jos tiriamąjį darbą, kuris filme sumontuotas iš 5-7 atskirų bylų, tačiau pagrindinė byla apie prostitutės nužudymą buvo toji istorija, kuri apjungė ir nušvietė teisėjos kasdienį gyvenimą. Filmas nieko gero nežadančiu pavadinimu „Dabar tai jau padėk man, Dievuli“ (pranc. Ni juge, ni soumise) (2017) iš tikrųjų kai ką gali lengvai šokiruoti.

Prisiekiu, jeigu nebūčiau kruopščiai atsirinkinėjęs filmų ir nepaskaitęs atsiliepimų bei anotacijos, nė už ką nebūčiau pasakęs, kad šis filmas ne juodo humoro komedija, o tikra dokumentika (panašiai kaip su slapta kamera), nes visų pirma neįtikėtina toji teisėja Anne ir kita – neįtikėtinas aplinkinių natūralumas, peraugantis į dirbtinius personažus: ar tikrai taip elgiasi nusikaltėliai? Jos charakteris primena išties juodosios komedijos personažą – su žiurke ant pečių, mėgstanti juokauti apie antrąjį galą ir šaltakraujiškai „pasitinkanti“ nužudymus, lavonus ir kitas problemas. Nesunku įspėti, kad šitoks charakteris itin tinka „atmušti“ tą darbinį negatyvą ir viską paversti kažin kokia saviraiška – tokios asmenybės įkvepia netgi tarp socialinio dugno dumblo.

Filme neišvengsime nešvankybių, keiksmų, keistų reakcijų, susipriešinimo, juoko, griežtumo netgi šokiruojančio absurdo, pavyzdžiui, mergina pasakojanti atvirai apie BDSM žaidimus su vyrais ar motina, kuriai rodėsi, kad jos vaikas šėtoniškos kilmės, todėl jį pasmaugė. Ir visa tai tikra? Netgi išėjęs iš salės ilgai galvojau, ar tai tikrai nesuvaidinta? Nes patikėti, kad tai ne koks reklaminis triukas kaip iš serijos „paremta tikrais įvykiais“ yra iš tikrųjų sunku.

Tiek to, šunys matė, todėl sakau, kad pirmasis pusvalandis filmo visgi vertė abejoti, ar gerai pasirinkau, nes nei juoko, nei provokacijos – priešingai nei šalia sėdintys – nepajutau, tačiau netrukau ir įsijaučiau į veikėjos kasdienybės ritmą, kad nejučia ėmiau tyliai kikenti ir šiurpti nuo to, ką šioji moterėlė kasdien išgyvena. Visgi pati filmo pateiktis ir tyrėjos charakteris suformuoja įspūdį, kad tas dokumentikos užfiksuotas pasaulis kažin koks pozityvus, netgi nužudymas išeina kaip smagus reikaliukas, o pjaustomas žmogaus kūnas iš kapo duobės – gera anatomijos pamoka su varlėmis. Tai filmas, kur daugiau juoksitės, nei būsite kraupinami faktų.

Nuoroda į Kino pavasario puslapį apie šį filmą ČIA.

Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 7.6


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą