Marius Burokas. „Švaraus buvimo“ – Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 104 p.
Sveiki,
Ketvirtoji
Mariaus Buroko poezijos knyga
neįtikėtinai pozityviai nuteikia savo pavadinimu Švaraus buvimo – tokios
lėtos „lietuviškos“ tėkmės buvo galima tikėtis vos tik perskaičius viršelyje užklenkamame įrašytą pirmąjį eilėraštį. Tiesą sakant, M. Burokas man
labiau žinomas kaip literatūros apžvalgininkas, nuolat aktyviai savo
internetiniame sraute besidalijantis tiek atrastais tekstais, tiek
fotografijomis, tiek įžvalgomis – daug ką apie literatūros naujausius vėjus
pasaulyje sužinau būtent iš jo.
Švaraus buvimo
eilėraščiai išties dvelkia ramybe, išgryninta švaria kalba – dažnai vos tik
kliudant kokį nors aktualijų ar probleminį lauką. Nepasakyčiau, kad autoriaus
poezija meditatyvi, veikiau romumas pasireiškia per nuotaiką, frazės toną bei
neskubų, negausų, patausotą žodžių srautą.
Viršelyje
pavaizduotas Vilniaus senamiesčio žemėlapis, nudilęs ir konstruojamas kaip
širdies forma su Neries mėlyna aorta ir kraujagyslėmis-gatvelėmis,
subėgančiomis ir sudarančiomis į vieningą visumos vaizdinį ir iš esmės į bendrai
apjungiančią rinkinio idėjinę struktūrą. Po netikėtos G. Ambrazaitės rinkinio Trapūs daiktai, M. Buroko rinkinys
atrodo pernelyg aiškus, galgi net pernelyg tradicinis, old school, atliepiantis Marcelijaus Martinaičio poetinius
įvaizdžius, pavyzdžiui, „susėdam greta /
ir žiūrim / kaip rūkas slenka / iš kalvų (p. 54)“. Nors dalis eilėraščių vaičiūniškai urbanistiniai, tačiau
vyraujantis žmogaus ir gamtos filosofinis prasmių, būsenų ir jausenų pradas
visgi nutiesia tiesiausius kelius Švariam
buvimui į poezijos tradicijos tęstinumą.
Skaitydamas
vienas po kito eilėraščius, vis svarsčiau, ar bus nors vienas, kurį norėsiu
perskaityti ir vėl. Perskaičius eilėraštį, tyliai suskamba filosofinę apmąstymų
rezonansą palikusi pabaigos frazė, pvz., „trokšdama
šio gurkšnio / pasaulio // šios šviesos // nežinomybės (p. 16)“, bet jokios
provokacijos, jokio troškimo kažkur nuvesti, vien tik parodyti išgrynintą
vaizdelį, kad ėmiau galvoti, jog eilėraščiai tokie švarūs, kad ar nebus savo
temomis ir prasmių lauku subanalėję, pernelyg nuobodūs? Beveik neužsikabinau už
jokio eilėraščio, kuris „įkristų“, apie kurį galvočiau: „vaje, kaip čia gerai
Marius Burokas mane prigavo, o jau kokia raiška, kokia metafora, niekada taip
nesugalvočiau...“ Žinoma, rinkinys ir nėra provokatyvus, rėkiantis – tai paties
poeto laikysena, jo rezonansas, vibracija su pasauliu, jo filosofija, kurią,
manau, ne vienas pajus pasigėrėjimą, juolab, kad esame nuolat literatūroje
alinami naujų potyrių, įspūdžių ir provokacijų, tad kaip užsisukę vilkeliai vis
norime daugiau ir daugiau.
Marius Burokas
Skaitydamas
eilėraščius negalėjau neieškoti bendrųjų jungčių, kurie tendencingai
charakterizuotų visą rinkinį. Žinoma, pirmiausia aptikau vaikystės ženklų,
savotiškų kirmgraužų, jungiančių dabartį su praeitimi. Dažnai kaip nostalgijos,
prarasto laikmečio reflektavimas, plytelės ir perėjos Savanorių perėjose,
potyriai kaimo soduose... Bandžiau įskaityti ir „vilnietiškuose“ eilėraščiuose,
užkabinti bent vieną jautrią prasmių natą, tačiau daugelis eilučių pasirodė
tiesiog panoraminiai, reiškiantys daugiau vaizdą, kuris lyg ir turėtų kelti
nostalgiją, prisiminimus, išgryninti, tačiau nejaudina, nesukelia rezonanso.
Neretai
M. Buroko eilėse atsiranda eilėraščio struktūros deklaravimas, pavyzdžiui, „nukirtau / tuos žodžius / ištraukiau /
sintaksės sausgysles / išlupau fonemų / kaulus (p. 45)“, „Knygos yra mano /
takeliai / ir sodas // prieglobstis ir / ligoninė (p. 56)“. Svarbu
išnarstyti kalbos struktūrą, veiklą, galų gale būvį – kartais moksliškai,
kartais tiesiog vedant vien vidinės inercijos, todėl tai pasako apie subjekto
mąslumo, prasmių paieškos aplinkoje tendencijas. Svarbus eilėraščių aspektas
dualumas, kuris pasireiškia eilėraščiuose ekvilibristiškai laikantis tarp
juodumos ir šviesumos, „tamsoj //
pritampam / kaip vienas / mėnuo / prie kito (p. 22)“, „tik ten tamsa / deda /
švytintį // tašką (p. 33)“. Kitą vartus, išsigryninimas, švarumas
neįmanomas be tamsios dėmės komponento.
Būta
ir vietų, kuriose išties stabtelėjau, kuriose justi kai kas daugiau nei vien
tik šviesus vaizdas, subjekto filosofinė laikysena, tyra rimtis, bet ir mano
mėgstamas kosmoso, tai, kas daugiau už paprastą kasdienį potyrį, daiktinę
materiją, pavyzdžiui, „glotnus ir tuščias
/ pasaulio dubuo / Visatos būgnas / suakmenėjęs / ratilas nuo pirmojo /
palytėjimo (p. 58)“. Šyptelėti privertė labai gerai mano paties gyvenimą
iliustruojantis eilėraštis Dvasinio
tobulėjimo kursai, kurį, beje, rašydamas šią recenziją, perskaičiau
antrąkart.
Švaraus buvimo
rinkinį pavadinčiau ne tiek „švariu“ tarp garsiai rėkiančių ir problemų
sąvartyną veriančių literatūros barų, kiek santūrią, tradicijos tęstinumu pasižyminčią
šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Brutaliai vertinant, man iš esmės rinkinys
pasirodė pernelyg nuobodus, sklandus, aiškus, atpažįstamas... Gal tiems,
kuriems tiesiog nusibodo „nuolat kažkas naujo“, Mariaus Buroko švarumas išties
patiks.
P.
S. Knyga nominuota Metų knygos rinkimams poezijos kategorijoje.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą