Nancy Huston. „Dolce agonia“ – Vilnius: Tyto alba, 2018 –
283 p.
Sveiki,
Kanadiečių
rašytojos Nancy Huston romanas Dolce
agonia (pranc. Dolce Agonia)
beregint vos tik pasirodė lietuviškai, pasklido tarp aktyviųjų skaitytojų kaip
itin gurmaniškas kūrinys, demonstruojantis aukšto lygio rašytojos talentą. Vos tik
pradėjus skaityti romaną, tapo aišku, jog šios kalbos ir komentarai internetinėje
erdvėje nėra laužtos iš piršto ir knyga turi užburiantį pasakojimo toną, kuris
įtraukia, išlaiko įtampą ir leidžia mėgautis turtinga kalba.
Pirmąkart
romanas prancūzų kalba apsirodė 2001 metais ir yra sulakęs nemažai puikių
įvertinimų užsienyje. Tai istorija apie Padėkos dieną susirinkusius dvylika
bohemiško pasaulio (dėstytojai, poetai, rašytojai ir pan.) atstovų pas vėžiu
sergantį poetą Šoną, kuris lyg ir ketina pasakyti artimiems draugams apie savo
ligą, tačiau kartu dar mėgaujasi jų kompanija, kol galiausiai visa tai tampa
nostalgišku jų bičiulystės apmąstymu vakaru. Tiesą sakant, nelabai norėjau
istorijos, kuri būtų lokali ir būtų vien vakarėliško
tipo pasakojimu, bet metų pradžioje skaičiau Ann Patchett Vieningieji, kur vienas nuostabus apelsinų su degtine vakarėlis
pakeitė iš esmės dviejų šeimų gyvenimus, tad kažko panašaus tikėjausi ir iš N.
Huston romano.
Romanas
pasižymi daugiasluoksniu metafiziniu pasakojimu. Iš daugybės skyrių sudaryta
vieno vakaro istorija iš esmės konstruojama kaip likimo struktūra, savotiška
matrica, kurią kuria visagalis Dievas – jo balsas, sutampantis su pasakotojo balsu,
jautriai, o kartais makabriškai (kaip tikra likimo ironija!) nupasakoja
dvylikos veikėjų praeitį, dabartį ir ateitį. Būtent Dievo vaidmuo čia
tikriausiai yra didžiausias, kadangi tik jis įžvelgia ir savo pasakojimo tonu
atskleidžia nematomus patiems veikėjams tarpusavio ryšius švelniai, liūdnai ir
šmaikščiai – aliuzija į Dolce agonia
pavadinimą. Būtent dieviškumo įvedimas į pasakojimą leidžia žvelgti į veikėjus,
kaip įkritusius į savo saldžios kančios iliuzijos pasaulį, į savo meilių,
priklausomybių ir trumpų džiaugsmų realybę, ir galiausiai į visą gyvenimą pažiūrėti
kaip į Dievo žaidimo, eksperimento ir kūrėjo žaidimą-dėlionę, kurioje žmogus neturi
jokio kito pasirinkimo kaip tik priimti jam sukurtą vaidmenį. Tai iš esmės
siejasi su Antikos literatūros modeliu – žemiškąjį žiaurų žmogaus gyvenimo
vyksmą lemia dievai ir tik jie valdo žmogaus gyvenimą, tik, žinoma, šiame
pasakojime viską lemia vienintelis Dievas.
Kalbant
apie veikėjus ir autorės pasirinkimą, galima sakyti, kad bohemiško pasaulio
žmonės, atsidavę savo meniško pasaulio dėsniams yra sąmoningai įdomesni negu,
sakykime, provincialūs paprasti patarnautojai. Autorė randa kiekvienam personažui
savitą biografijos aspektą, būdą atskleisti kiekvieną, išvengdama sutirštintų
spalvų. Vienas labiausiai įsimenamų veikėjų – Chlojė, kuri augusi su broliu ir
ištekėjusi už kur kas vyresnio Halo, šiame vakarėlyje jaučiasi itin svetima. Kai
kurie veikėjai, kaip antai Reičelė, turinti ryškių žydiškų šaknų, nuolat
vakarėlyje prisimena holokaustą, Šonas – savo buvusias meilužes... Iš esmės
autorė kuria kelių sluoksnių pasakojimą. Vienas iš jų – vakarėlio ruošos ir
vakarienės chaosas – itin žemiškas, paprastas, atskleidžiantis per buitišką
psichofizinį planą veikėjų charakterius. Kone kiekvienas knygos puslapis tampa šuoliu
į kokio nors veikėjo praeitį. Dinamiškais šuoliais per buities detales, dialogo
ištraukas, veikėjai vienas po kito „grąžinami“ į jaunystės dienas, į atskiras
giminės istorijas, kur jie vėlgi grumiasi su savo baimėmis ir priima savitas
gyvenimiškas pamokas.
Nancy Huston
Iš esmės
idėja nėra nauja, nes kiek primena Kalėdų
giesmės principą – per ypatingą šventę tarsi Dievas šokdintų dabarties
veikėją su jo praeities šmėklomis, tad beregint persipynę veikėjai, jų likimai,
bendra patirtis įgauna vaiduokliškai nostalgiško pasakojimo įspūdį. Autorė nepaprastai
gerai valdo erdvę ir veikėjus. Lokalioje erdvėje suvaldyti šitiek veikėjų
biografijų nėra lengva, tačiau ji tai daro meistriškai kontroliuodama laiko
šuolius, tarpusavių veikėjų asmenines istorijas ir dabarties ryšius. Vienas „skaniausių“
romano keliančių jausminį nostalgijos įspūdį yra vidutinio amžiaus krizės
prieskonis, kuris leidžia patikėti dvasiškai vargstančiais personažais,
bandančiai įvertinti savo pasiekimų kraitį ir prarastos jaunystės vertę: „Metams bėgant visi matė, kaip kitiems
atsiranda raukšlės, riebalų sluoksniai, ratilai, maišeliai po akimis, kuprelės,
pagurkliai... bet kiekvieną kartą, kai jie susitinka, didžiadvasiškai ištrina
tas žymes, pamiršta, jiems pavyksta prasiskverbti anapus jų, iki pat esmės ir
iki pat sielos gelmių (p. 69)“.
N.
Huston stilius pasižymi metafiziniu, asociatyvaus žodžio ir prasmės valdymu,
kuris skaitytojui sukelia atpažįstamą patirties jausmą, kai kurios pasakojimo
detalės išties labai netikėtos ir pavykusios, pavyzdžiui: „Ak, kaip norėčiau nuslysti nuo kėdės ir pasislėpti po stalu, kaip maži
darydavom su Kolu, kai suaugusieji susimušdavo. Pasaulis, kai žiūri į jį pro
tūkstantį nėriniuotos staltiesės skylučių, suskaldytas į mažas detales, atrodo
nebe toks baisus. Kaip tada, kai šoki naktiniame klube švysčiojant stroboskopo
šviesoms, žmonės suskyla į tūkstančius trūkčiojančių ir mirkčiojančių gabalėlių
(p. 134)“.
Galima
sakyti, kad pasakojime nėra nė vieno veikėjo, kuris būtų laimingas. Laimė –
tarsi neapčiuopiama kiekvieno veikėjo svajonė, tačiau net ir jie negali
pasakyti, kas juos iš tikrųjų daro laimingais – galgi net ta pati kančios
iliuzija, kurią jie pasirinko. Romane tai labai puikiai siejasi su James Joyce Dubliniečiais, kartais atrodo, kad jie
tiesiog atkartoja airių rašytojo apsakymo programą ir jie, kaip ir
dubliniečiai, iš esmės yra mirę – tą įspūdį sustiprina per Padėkos dieną
gausiai krentantis sniegas, kuris iš esmės įkalina svečius Šono namuose, bet
kitame pasakojimo lygmenyje juos įšaldo jų pačių iliuzijos, kurios vis labiau
ir labiau sustiprėja, kai veikėjus paveikia alkoholis. Kai jie apgirsta ir
ruošiasi miegoti, atrodo, kad pasakotojas šamaniškai apjungia visų veikėjų
pasakojimą į bendrą kolektyvinę sąmonę, o pats pasakojimas ritmiškai pasiekia
ir išskleidžia dubliniečiams būdingą idėjinę struktūrą. Žinoma, tos idėjos
koloritas unikalus, nes jį kūrė N. Huston su savitais niuansais.
Knyga
Dolce agonia parašyta su kibirkštėle,
tai daugiasluoksnis pasakojimas, turintis aukščiausią literatūros meninę vertę –
aiškią idėjinę pasakojimo visumos struktūrą. Turtinga leksika leidžia įgalinti
tekstu visą gyvenimo sunkumo saldybę, patirti metafizinę plotmę, įžvelgti, kas
slypi už žmogaus kančios ir beprotybės, patirti (nors faktiškai tai irgi
iliuzija) gyvenimo potyrį. Tai labai aukštos prabos kūrinys, kuris nepalieka
gurmano skaitytojo abejingo.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą