Knyga: Alvydas Šlepikas "Lietaus dievas ir kiti"

Alvydas Šlepikas. „Lietaus dievas ir kiti“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 – 152 p.

Sveiki,

Kai prieš dešimt metų į savo biblioteką priėmiau Alvydo Šlepiko (g. 1966) knygelę Lietaus dievas (2005), tiesą sakant, net negalvojau, kad kada imsiu ir perskaitysiu. Juolab apie mažo miestelio istorijas. Tuomet kaimiškos aplinka ir problemos manęs absoliučiai nedomino ir, kažin, ar kas būtų privertę perskaityti tas noveles, bet 2016 metais perleista knyga su papildytomis naujomis novelėmis ėmė vilioti. Jau buvau perskaitęs lietuvišką autoriaus bestselerį Mano vardas – Marytė, tad galbūt jau atėjo metas ir Lietaus dievui.

Mažo miestelio istorijos šįkart atrodė kaip paminklas mūsų nykstantiems kaimams ir miesteliams. Galima tik iš dalies sakyti, kad šios istorijos kiek primena 7-8 dešimtmečių novelių tematiką, turint galvoje, kaip anuomet meistriškai rašė šio žanro atstovai Juozas Aputis ir Bronius Radzevičius. Visgi yra tam tikrų skirtumų. Visų pirma A. Šlepiko novelės aprėpia jau Nepriklausomos Lietuvos pirmųjų dviejų dešimtmečių realijas, emigracijos padarinius ir dažnai juntama pasakotojo retrospekcija – laikas, kuris jau pasibaigė, jaučiama laiko distancija tarp buvusių įvykių, nors kartais ir pasakojama esamuoju laiku. Beskaitant šmėžuoja nuojauta, kad šios novelės asmeninės autoriaus perpasakotos, pertransformuotos istorijos, kurios turi savo prototipus.

Dažna novelė pasakojama iš vaiko pozicijos, todėl visumoje atrodo, kad autoriui svarbu „susigrąžinti“ prisiminimus, juos permąstyti, panaudoti kaip elementus konstruojant nuoseklų pasakojimą. Pavyzdžiui, viena jautriausių novelių Violončelė, už kurią autorius pelnė Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją, pasakoja apie mergaitę Živilę, kuri grįžta žiemą per didelė sniegą namo, tačiau nesėkmingai, nes autobusas neatvažiuoja ir mergaitei tenka bristi per sniegą namo, o galiausiai dar ir paklysta... Violončelė kaip svajonė ir pragaištinga našta, nulemianti Živilės likimą. Kaimų bobų plepalai žeidžia labiau nei smūgiai, todėl mergaitei muzika išsigelbėjimas nuo aplinkinio žiauraus pasaulio, netobulos jos motinos, kuri turi vaikus nuo skirtingų vyrų. Iš esmės realistinėje novelėje veriasi violončelės simbolika kaip raktas į mirties pasaulį. Finale galiausiai autorius pasitelkia haliucinacijas, budistinį bardo būseną, kada benamių rankos mostu sužydi žibuoklės, o mergaitei tenka išsipirkti gyvenimą. Priešingai nei Jurgos Ivanauskaitės novelėje Pakalnučių metai (dabar man ji labiau siejasi su H. Marukamiu), ta transcendencija, riba tarp gyvenimo ir mirties labiau pasakiška, primenanti animacinį filmą Dvylika mėnesių, tačiau nepaisant kai kurių nesunkiai atsekamų sprendimų, novelė įtraukia savo jautrumu, kuris veriasi per kaimo gyventojų pasaulėžiūrą ir sprendimus. Juk autobusas su kaimo pletkininke galėjo ir neapsisukti, tada kaip būtų pasibaigęs Živilės gyvenimas? Galbūt kaip jautriojoje Janinos Degutytės pasakoje Pelėdžiuko sapnas – pusnyje amžinu miegu užmiega pelėdžiukas.

Alvydas Šlepikas

Stebukliniai motyvai dažniausiai istorijose pritaikomi novelių pabaigoje, pavyzdžiui, novelėje Lapė berniukas, supleškinęs senelio tvartą, nakties gūdumoje randa kadaise pasikorusio tėvo šmėklą. Nugaišusi ugninė lapė jį nuveda į keistą simbolinę erdvę, nors dar visai neseniai novelės pasakotojas kuo puikiausiai poetine kalba nupasakojo realistinį rudens grožį. „Berniukas pritupia prie skubančio į rudenį moliusko, atsargiai pirštu paliečia jo ragučius – sraigė išsigąsta, slepiasi saugiame kalcio kiaute. Kažkur trekšteli šakelė, nuo medžio pabyra sunkūs lašai – tai paukščiai ar voverės trumpam pažadino snaudžiančius medžius (p. 79)“. Reiktų atkreipti dėmesį į Alvydo Šlepiko kalbos poetiškumą, kurioje pilna muzikos – aliteraciją keičia asonansas, todėl sakiniai retsykiais tampa itin plastiški. Kai pasakotojas kalba apie žmonių likimus, neretai „įsikūnija“ į kurį nors miestelio veikėją, pavyzdžiui, novelėje Gegužės sūkuriai, iš medžio apžvelgdamas miestelį pasakoja senis, kuris savo kalbos maniera išreiškia savo pasaulėžiūrą ir santykį ne tik su kiekvienu pastebėtu gyventoju, bet ir su pačiu Dievu.

Šios istorijos gali pasirodyti gan paprastos, tačiau už jų veriasi egzistenciniai perliukai, nūdien gal kiek primiršti, tačiau, kas yra vasaroję kaime arba ten gyvenę, nesunkiai pajus autentiškumo dvelksmą. Štai novelėje Mėlynojo vakaro ralis net mane patį vertė prisiminti, kaip karstydavomės vaikystėje po medžius, įsirengdavome žaidimo kampelius, pro šakas stebėdavome praeinančius kaimelio gyventojus.

Viena pagrindinių A. Šlepiko novelių jungčių būtų veikėjų intuicija, mirties ar didelės nelaimės atėjimas, kuri persismelkia tekstą ir tampa esminga intrigos varomąja jėga. „Aš labai susijaudinau, mane apėmė keistas jausmas, kad kažkas turi atsitikti, kažkas įvykti, kažkas, ko dar nesu patyręs, matęs, išgyvenęs... (p. 46)“. Štai taip nusako savo jausmus pasakotojas berniukas, kuris ėjo į daržinę žiūrėti keistojo valkatos po atlaidų, kuris galiausiai apsirijęs miršta. Visą laiką skaitytojui kirba nuojauta, ko tas vaikas to valkatos bijo? Visgi tai mirties nuojauta, intuicija grįsta pirmaprade baimė – mirtis palaidūnė atsėlina ir palieka pirmąją suvokimo žymę, kad visi žmonės yra mirtingi ir todėl berniukui apsiverčia pasaulis.

Esama knygoje išties puikių novelių ir tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad man šioji knyga patiko kiek labiau už romaną Mano vardas – Marytė, kadangi autorius čia išlieka autentiškas, pasakoja įtikinamai, o romane lieka labiau fiktyvus, kinematografiškas. Labiausiai Lietaus dievą ir kiti vertinu už galimybę prisiminti savo paties vaikystę kaime, prisiminti tas realijas, aiškiai perteiktas būsenas ir potyrius, kuriuos galėčiau apibrėžti kaip atskirą lietuvių gyvenimo filosofiją, neatsiejamą nuo jo tapatumo su kaimiškąja kultūra kaip viena esminių ir pamatinių tradicinių mūsų tautos šaknų.

Jūsų Maištinga Siela