Sveiki,
Tai
jau trečiasis žinomo japonų režisieriaus H. Koreeda mano matytas filmas ir jis
tikriausiai yra pats geriausias jo darbas. Filmas „Vagiliautojai“ (japon. Manbiki
kazoku) (2018) Kanų kino festivalyje pelnė pagrindinį prizą Auksinę palmės
šakelę. Žiūrint filmą, nesunku įvardyti tas priežastis, kodėl jam paskirtas šis
apdovanojimas.
Iki
tol teko matyti jo filmą „Stebuklas“ ir „Koks tėvas, toks ir sūnus“, kurie taip
pat buvo pristatyti Kino pavasaryje. Jau ankstesniuose darbuose galima
įžvelgti, kaip režisieriui svarbūs šeiminiai santykiai, dažnai komplikuoti,
tačiau visada turintys pačių netikėčiausių gyvenimiškų išeičių. Panašiai ir „Vagiliautojuose“,
kuriame vaizduojama japonų šeimynėlė, gyvenanti amoralų gyvenimą, tačiau išlaikanti
bendražmogiškąsias vertybes, o svarbiausia – formuojantys šeimos apibrėžimo
esmę. Lyginant su praėjusiais filmais, šis atrodo labiau išplėtotas,
dinamiškesnis ir kiek įdomesnis, kadangi vaizduoja tam tikrus amoralius dalykus
– vagiliavimą, vaikų nusisavinimą, palaikų išniekinimą...
Jeigu
filmo pradžioje kirbėjo mintis, gal visgi filmas šiek tiek ir prašovė, tačiau
greitai jis tapo toks įtraukiantis, kaip tie serialai, kurie atrodo, galėtų
niekada nesibaigti. Lengva šiame filme pasijusti atskiro socialinio gyvenimo ne
tik stebėtojais, bet ir pradėti su jais tapatintis. Žiūrėk, net nepajauti, kad
vienas veikėjas ima ir patinka labiau už kitą... Taip nutinka todėl, kad rodos,
iš pažiūros nerealiame scenarijuje atsiranda gyvenimiškos kibirkšties t. y.
gerų, šviesių, pozityvių ir čia pat nepateisinamų, piktų ir skaudžių dalykų
balansas. Kaip ir gyvenime, taip ir šiame filme nesunku įsijausti į šios gaujos
nuotaikas, pavyzdžiui, kelionę prie jūros ir čia pat ištikusias nelaimes.
Nors
filmas ir šviesus, bet galiausiai finale suveikia dieviškasis teisingumo
principas – amoralistams atseikėjama nelaimėmis ir nesėkmėmis. Gal dėl to ir
liūdna, kad tai lyg ir klišė, bet kartu paliudija ir realius gyvenime esančius
sukčius, kurie anksčiau ar vėliau vis tiek įkliūva. Ir nė velnio, atrodo, jie
nesielgia iš blogos valios, netgi turi auksinę širdį iki tam tikros akimirkos,
kai reikia gelbėti savo kailį... Ir dėl to, kad yra toji išdavikiška riba, kada
gelbėji save, o ne vaiką, tai ir liudija, kokie mes visi esame ne
superdidvyriai (kuo ir skiriasi filmas nuo daugelio Holivudinio filmo), o
žmogiškosios prigimties.
P. S.
Šalia sėdėjusi pagyvenusi moteris manęs paklausė, ar man patiko filmas. Atsakiau,
kad labai. Ji pasakė, kad ją filmas šokiravo, nes neįsivaizduoja, kad jį galėtų
žiūrėti koks dvylikametis. Nutylėjau, kad filmas skirtas suaugusiems ir kad
kinas apskritai neprivalo pataikauti ir meluoti, kad gyvenimas yra vien tik
gražus... Bet įsiminiau jos tą frazę: „sumokėčiau dabar tiek pat, kiek kainavo
bilietas, kad šito filmo būčiau nemačiusi...“ Argi tai ne priežastis, kad šį
filmą būtina pamatyti?
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų
vidurkis: 93/100
IMDb:8.1
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą