Eka Kurniawan. „Grožis lyg žaizda“ – Vilnius: Kitos
knygos, 2018 – 456 p.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Šią
knygą buvau nusižiūrėjęs dar tik tada, kai tik apie ją ėmė publikuoti leidyklos
Kitos knygos tinklapis. Magiško realizmo
prisodrinta knyga, sako anotacija, ir pamaniau, kad kaip tik man! Iš Indonezijos
rašytojas Eka Kurniawan (g. 1975) sukūrė
tankios tekstūros romaną nuostabiu pavadinimu Grožis lyg žaizda (indonez.
Cantik Itu Luka), kuri buvo pripažinta
kaip viena geriausių verstinių knygų ne tik Lietuvoje, bet ir į anglų kalbą, įtraukta
į pasaulietinės literatūros geriausių knygų sąrašą ir pasidomėjus daugiau,
tikriausiai šį sąrašą būtų galima tęsti be galo.
Tiesą
sakant, knygą skaičiau su atodūsiais ir ne dėl to, kad žavėčiausi magiškuoju
realizmu, dėl kurio buvau pametęs galvą prieš dešimtmetį. Priešingai – knyga įsibėgėjo
gana sunkiai, vis numesdavau ir galvodavau, kodėl tekstas „nepasiduoda“, juk
atrodo, kad viskas su juo gerai. Ir vertėja Vaida Kelerienė atsakingai atliko
savo darbą, bet tik perkopus 150 puslapį pagavau pagreitį ir iš tikrųjų pradėjau
mėgautis knyga.
Daugelis
autoriaus kūrinį lygina su Lotynų Amerikos magiškojo realizmo tėvu Gabriel
Garcia Marquezo kūryba. Ir tam tikrų panašumų visgi esama, tačiau mano sąmonėje
dar tebėra gyvas indų rašytojos Arundhati Roy romanas Didžiausios laimės ministerija – irgi Azija, irgi magiškojo
realizmo niuansai, irgi tautos ilgas ir žiaurus politinių perversmų
pasižymintis pasakojimas. Praktiškai, Grožis
lyg žaizda vyriškoji A. Roy pasakojimo versija, tačiau indų rašytoja,
priešingai nei E. Kurniawan, buvo nepaprastai emocionaliai intelektuali. Štai rašytojas
iš Indonezijos, nors daug kalba apie meilę, tačiau viskas šiek tiek
neįtikėtina, kadangi jo romanas pasižymi netolygiais tautosakos motyvų
transformacijomis ir adaptacijomis.
Kaip
šis netolygumas pasireiškia? Vienoje plotmėje pasakojama legendinės prostitutės
Devi Aju istorija ir jos keturių dukterų likimai, tačiau greta to – absoliučiai
fantastiniai į legendas ir mitus „sustabarėjusios“ istorijos apie mylimuosius,
kurie pavirsta paukščiais ir nuskrenda, kurie kaip aborigenai keliauja valtimis
mėnesių mėnesiais, kad sutiktų princesę... Magiškojo realizmo pamatas yra
realių įvykių transformacija ir jo romane išties apstu, tačiau kai kurios
vietos nebetenka šios pusiausvyros ir tampa atskiromis legendomis, kurios
nebeatliepia magiškojo realizmo tolygumo. Kitą vertus toks netolygumas
pateisinamas, kadangi iš magiškojo realizmo perspektyvos veikėjai patys mąsto
archetipiniais vaizdiniais ir kuria legendas apie savo giminės istorijas.
Grožis lyg žaizda –
be didesnių sentimentų pertransformuota tautos istorija su tautosakiniais
motyvais. Kaip papasakoti savo tautos tragediją, kuri paženklinta kruviniausiomis
skerdynėmis, kai brolis žudo brolį dėl ideologinių skirtybių? Yra toks
netrumpas dokumentinis filmas Žudymo
aktas (2012) apie tai, kaip nusenę senukai vedžioja žmones ir pasakoja,
kaip skerdė ir kankino vietos Indonezijos gyventojus, kaip į krūvas kraudavo
lavonus ir prieš kameras didžiuojasi savo sadistiniais „žygdarbiais“ –
nieko panašaus nebuvau matęs. Karo nusikaltėliai tapę gatvės mafija – kaip papasakoti
apie tą žiaurumą, kai trūksta sveiko proto tam žiaurumui suvokti? E. Kurniawan
gal neatsitiktinai knygos pavadinime gretina dvi tarsi viena kitai
prieštaraujančias sąvokas – grožį su žaizda, tačiau tikram vietos sadistui su
praplautomis smegenimis bet koks kankinimas yra gražus... Kiek daug mes žinome apie
Holokaustą ir kiek mažai apie tolimiausių šalių, tokių kaip Ruanda ar
Indonezija, genocidą.
Rašytojas Eka Kurniawan.
Grįžtant
prie paties romano, neįmanoma nesimėgauti įvykių ir veikėjų gausa, kuri paženklinta
beprotiška ir iracionaliai suvokiama meile. Pati prostitutė Devi Aju gimė iš
kraujomaišos, šis „užkratas“ vėliau tampa giminės prakeiksmu ir palikuonys
vieni kitus įsimyli ir dėl to kenčia. Kančia kaip egzistencijos būtinybė. Neįmanoma
nepastebėti, kaip pasakotojas pateikia kančią kaip kasdienės duonos sampratą.
Prostitucija
čia reiškia ne žeminantį darbą, bet aukšto lygio pragyvenimo šaltinį, netgi
sveikintiną darbą: „Visi vyrai norėjo su
ja miegoti. Net du iš trijų jos žentų su ja gulėjo. Ji buvo neįtikėtina
prostitutė (p. 336).“ Kaip ir G. G. Marquezo Šimtas metų vienatvės romane, o dar labiau apie prostitutę knygoje ...apie gražiąją Erendirą taip ir E.
Kurniawan knygoje – daug giminystės atšakų, gangsterių, smurto, sekso, kad
kartais romanas atrodo net nebepadorus, tačiau tą nepadorumą lengva priimti,
nes jis padiktuojamas nuolat Halimundos gyventojus užgriūvančių istorinių
nemalonumų lavina – koncentracijos stovyklos, japonų okupacija, olandų atvežtas
kapitalizmas...
Būtų
galima nagrinėti atskirai Devi Aju dukterų ir jos vyrų charakteristiką, jų painias
meilės linijas, kurios sodriai su vietos šamanizmo simboliais (kaip antai
prisikėlimas iš kapo, bendravimas su dvasiomis) perteikia tautos mąstyseną ir
gyvenseną, o tai daro nemenką egzotinį įspūdį, tačiau tai palikčiau pačiam skaitytojui susidėlioti visą tą margą pasakojimo koliažą, kuris pamažu įgauna
tautos veidrodžio simbolį.
Be jokios
abejonės, romane daug prieštarų, jeigu grožis tampa trijų dukterų prakeiksmu,
tai ir bjauriausios dukters Gražuolės išvaizda taip pat nieko gero nežada: „Jos išvaizda buvo tokia gąsdinanti, kad
žmonės galėjo sublogavę apsivemti, nualpti iš siaubo, prišlapinti į kelnes arba
bėgti kuo toliau, lyg pamatę velnią, – bet tik ne įsimylėti (p. 441).“ Nuolatinis
hiperbolizavimas tik sustiprina ryškių charakterių, įvykių virtinę ir
retsykiais atrodo, kad visa istorija karnavališka kančios ir grožio makabriška fiestą.
Ką moko
visa toji istorija? Ir ar turi ką nors mokyti? Plačiąja prasme visa toji
iškreipta istorija atliepia Visatos dėsnius – kažkur istorijoje buvo paminti Visatos
dėsniai, buvo kraujomaiša, buvo žudynės, buvo užgrobtos tautos, kurių trauma įsirašo
ne tik į veikėjų likimą, bet ir tampa tautos traumą, žyme, kokią tikriausiai
turi visos pasaulio tautos – lietuviai gi ne išimtis. Devi Aju ir jos palikuonėms
užgintas kelias į laimę, o žmogiškosios aistros nesuradusios išsipildymo tampa destrukcine
energija. Šiaip ar taip išryškėja tendencija, kad nei grožis, nei bjaurastis nė
vienam žmogui neprideda laimės, kaip nei skurdas, nei turtas nesukuria taikos šalyje
ir žmogaus sieloje, jeigu nėra elgiamasi teisingai.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą