Knyga: Marius Povilas Elijas Martynenko "Praeis"

Marius Povilas Elijas Martynenko. „Praeis“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dar pernai kaip karštą bandelę krimtau po Vilniaus knygų mugės debiutinę Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygą su itin nepatogiu pavadinimu Be penkių pasaulio pradžia, kuri tuokart padarė neišdildomą įspūdį, kadangi nieko panašaus nebuvau skaitęs šiuolaikinių lietuvių autorių sraute. Atrodė, kad viskas su ta knyga puiku – ir savitas stilius, ir nūdienos jaunuolio jausena, egzistencinė beprasmybės pajauta... Atrodo, kiekviename sakinyje galėjai tapatintis su bet kokia pasakotojo mintimi, linkčioti galvą ir šypsotis: taip, taip, būtent mes visi taip jaučiamės! Ir kaip apmaudu, kai dalis literatūrą nagrinėjančių autoritetingų apžvalgininkų „sumala“ debiutą į miltus. Kas nutiko? Negi aš skaitydamas kažko nesupratau? Į šiuos mano asmeninius klausimus iš esmės atsakė antroji Martynenko knyga Praeis, pasirodžiusi po metų nuo debiuto.

Nesigilindamas į didesnes kūrinio analizes, pasakysiu, kad Praeis yra to paties pasakotojo iš debiutinės knygos tąsa. Tą liudija pasakotojo tonas, tos pačios iš teksto į teksto slenkančios ir jau įspūdžio nebepaliekančios teksto kūrimo formuluotės ir minties artikuliacija. Praeis tarsi pabudino mane iš esmės daug kritiškiau pasižiūrėti į Martynenko kūrybos visumą ir tartum išsiblaivyti nuo tapatumo su tam tikromis egzistencinėmis būsenomis.

Antroji knyga nebeatrodo tokia neginčytinai tvirta ir tvari kaip debiutas. Gal dėl to, kad pritrūko originalumo, subrandinimo ir kitų kūrybinių evoliucinių šuolių. Lūkesčiai bent jau buvo tokie: ką naujo, kitokio pasiūlys Martynenko? Nepasiūlė absoliučiai nieko. Nei žanro, nei formos, nei kalbėjimo pokyčio atžvilgiu, netgi turinio prasme. Jis absoliučiai išliko dėsningas kaip ir debiutiniame variante. Kitą vertus, gal autoriaus tikslas ir nebuvo kažin kuo išsiskirti – tęsti tai, ką pripažino paaugliai ir jaunuoliai skaitytojai irgi yra gerai. Ir jeigu trečioji knyga bus panaši, tikriausiai knygas galėsime pavadinti trilogija? Visgi mano kaip skaitytojo lūkesčiai liko neišsipildę.

Jeigu pirmojoje knygoje buvo galima jausti daugiau asmeninės autentikos, autoriaus patirčių, šioje knygoje atrodo toji riba ima dilti ir autorius daugiau remiasi fiktyviomis įžvalgomis, daugiau leidžiasi į sprangius ir abstrakčius filosofavimus. Nepaisant ten absoliučiai ekshibisionistinių aprašymų apie tai, kaip jaunasis autorius šniokščia „kokso šniūrus“ ir aprašinėja savo kūno pojūčius tarsi paliudydamas – taip, narkotikai dieviški, kol nepabandai antrąsyk. Bei dar iš pirmosios knygos aidinčios patirtys su vienuoliais, tos pačios kūną ir dvasią sekinančios masturbacijos... Nauja atsiranda tik jo patirtys studijuojant teatrą. Sunku dabar ir patikėti, kaip autorius (pasakotojas?) išlipa per langą nuogas ir eina stogu priklijuoti klaustuko, kad sužavėtų Tarkovskio darbo komandą. Nuolatinis apsinuoginimas iš puslapio į puslapį pradeda atrodyti savotiškai manieringa, perdėtai ekscentriška ir veikiau deklaruoja asmenybės formą, jo prieinamumą, nei turinio gelmę ir išsigryninimą. (Aišku, dabar čia analizuoju asmenybę, o ne kūrinį, bet ar tokie tekstai nėra labai tapatūs?).

Marius Povilas Elijas Martynenko (nuotr. Vismantės Ruzgaitės)

Beskaitydamas vis galvojau, kas man pačiam per tuos metus nutiko, kad nebegaliu tapatintis su Martynenko tekstais? Tarsi „praaugau“ tas jausenas, būsenas... Įkyriai atsikartojanti statistika, kurią pasakotojas minko kaip molį savo argumentams ir gyvenimiškoms patirtims pagrįsti (arba paneigti) ima netgi pabosti. Pavyzdžiui, Giedra Radvilavičiūtė, kurdama savo tekstus taip pat remiasi publicistinėmis antraštėmis ir kitais informaciniais šaltiniais, bet jie taip natūraliai išsilydo jos tekstuose ir įgauna fabulos akrobatikos, kad tampa tikru tekstiniu moliu, o štai Martynenko tekstuose tai tampa tiesiog kliše – skaityti darosi skanu tik iki tam tikros ribos.

Nebegalėjau šįkart tapatintis ir su kai kuriomis būsenomis, nes akis ėmė badyti atsiveriančios banalybės, kurios priminė mano paties jau „peraugtas“ paaugliškas ir jaunuoliškas sofistines filosofines „iš tuščio į kiaurą“ perpilstymus. Pavyzdžiui: „Vis dėlto netikiu, kad tiesa yra absurdas. Nes... Nenoriu, kad tai būtų tiesa. Jei aš atsisakau tikėti kažkuriuo teiginiu, tai ar tas teiginys vis dar yra objektyvi tiesa? Gal ir taip. Tai, kad atsisakau ja tikėti, tiesos nepakeičia. Pakeičia tik mano statusą. Tampu debilu (p. 38)“. Arba dar: „Nesuprantu, kaip valgydamas sugebu įsikąst į liežuvį ar skruosto vidinę pusę. Aš kramtau jau daugiau nei dvidešimt metų, kaip vis dar sugenu supist šitą reikalą? (p. 41)“. Kai kurie pareiškimai ir deklaracijos primena net nebe intelektualiai nušviečiantį Martynenko, bet – atleiskite, autoriaus gerbėjai, – isteriškai prekybos centre rėkiantį užsispyrusį vaikigalį: „Tai kad kartais noris atsigulti ant žemės ir klykti, kad kas nors padės, yra mano subjektyvi reakcija. Turiu teisę į ją. Kaip ir teisę palinkėt tuštybei užsipisti grabais, net jei tai ir būtų objektyvusis absoliutas (p. 130)“.

Nepaisant kai kurių tiesiog idėjiškai nesubrandintų teksto vietų (jeigu apskritai iš jaunų rašytojų galima reikalauti brandos, jeigu ji eina iš vien su amžiaus tarsnio potyriais), tekstuose vis dar galima aptikti saldžių „razinkų“, kai pagaviai ir aptakiai "pagaunami" tam tikri mūsų civilizacijos gyvavimo absurdiškumo faktiniai įrodymai, pavyzdžiui, savo noru vergauti sistemai: „ Jei maždaug 70 proc. žmonių šiandien atmestų pinigus – eurą – kaip atsiskaitymo priemonę, euras nebeturėtų jokios galios. Tam tikra prasme tai mūsų bendro tikėjimo išraiška. Mūsų egzistavimo sąlygos nėra objektyvi duotybė, tai susitarimas (p. 95)“. Man asmeniškai ši mintis buvo kilusi skaitant Y. N. Harari Lietuvoje bestseleriu tapusią knygą Sapiens. Glausta žmonijos istorija, kurioje autorius teigia, kad daugelis socialinių elgsenos ir sisteminių dalykų yra paremti vien tik žmogaus gebėjimu įsivaizduoti ir susitarti dėl bendro vaizdinio. Tai išties liūdna, jog prie to susitarimo tu asmeniškai tik gali prisitaikyti, bet nesi jos lemiamas kūrėjas.

Apibendrinus antrąją Martynenko knygą, galiu pasakyti, kad greitu metu trečios knygos nenorėčiau. Arba norėčiau, bet pamatyti visiškai jį kitokį, tik ar pamatysime, kai autorius gerai ir patogiai įvaldęs vieną kalbėjimo manierą, kuri patraukli informacinius tekstus kremtančiam jaunimui (ir iš esmės mes visi gi kremtame tokius tekstus). Nesunku trumpais ir kapotais sakiniais, remiantis statistika, atviru kūniškumu ir šiokiais tokiais (pa)filosofavimais sukurti daugeliui jaunosios kartos skaitytojui tekstus, per kuriuos jie gali tapatintis su nūdienos nepatvariomis jausenomis, kurios dažnai atrodo net nebenatūralios, o išprovokuotos sąmoningai eksperimentuojant su savo kūnu, profesija, darbais, kvaišalais netgi įsitikinimais. Praeis, mano akimis, silpnesnė knyga ir be knygos viršelio tikriausiai niekuo nepranoko debiutą. Recenzija pabaigsiu citata, kuri apskritai apibūdina ne tik Martynenko knygas, bet ir chaotišką, nestabilų, naujų potyrių ir išsilaisvinimo iš formų ištroškusius mus pačius: „Su visais pasidulkinimais fortuose, subinių pasitrynimais, chaotiškais elementais, nesusikalbėjimais ir nesusipratimais. Bandome harmonizuoti (p. 91)“.

Jūsų Maištinga Siela