Sveiki,
Išgriebti
iš šūdo duobės mažą auksinį šiaudelį – pagalvojau ir juokiausi pažiūrėjęs
siaubo filmą „Hanos Greis egzorcizmas“
(angl. The Possession of Hannah Grace)
(2018), vedamas vaikystės nostalgijos, kada tokius filmus žiūrėdavome pasilindę
po apklotu ir tirtėdavome iš baimės. Vis tiek žiūriu tokį kiną, nors žinau, kad
visumos vaizdas niekada nebepatenkins mano vaikystės jausenos troškulio.
Filmas,
nemeluosiu, absoliučiai plokščias. Jo visi triukai pagrįsti tais pačiais vidutiniais
holivudiniais standartais, kurie metai iš metų taikomi mažai komerciškai
sėkmingiems siaubo kino projektams. Dažniausiai jie kuriami tiesiog pamasinti
pinigų ir yra tiesiog užsakomi (kieno nors), tad nereikia tikėtis nei
novatoriškumo, nei režisūrinio savitumo. Tai filmas produktas ir tą galimą įsitikinti
pažiūrėjus vos penkias minutes – ta pati dirbtinė filmo energetika, mažakalbiai
ir problematiški pagrindiniai veikėjai, kurie lavoninėje mėgsta papokštauti, o
vėliau baigiasi viskas kraupia mirtimi.
Apie
scenarijaus originalumo stoką daug nekalbėsiu. Tiesiog jis remiasi į daugybę
tokių pačių jau atsikartojančių tipažų ir pabodusius naratyvus. Žinoma, esama,
kaip ir beveik kiekvienoje siaubo istorijoje, baisių dalykų, tačiau pernelyg
taktiškai ir šabloniškai sudygsniuoti siaubo triukai nebenustebina, o tik
verčia šypsotis, jog ir vėl scenaristai ir režisieriai pavertė savo žiūrovus
asilais ekstrasensais, kurie geba numatyti veiksmus į priekį, aiškiai atimdami
nežinomybės patyrimo skanumą. Labai abejotinas filmas.
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų
vidurkis: 37/100
IMDb: 5.2
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą