Sveiki,
Tai
jau mano penktasis žiūrėtas genialaus turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylan
filmas ir kaskart jau jaučiuosi sugrįžęs į tam tikrą savitos režisūros kuriamą
pasaulį. Šįkart filmas „Vieną kartą Anatolijoje“ (turk. Bir Zamanlar
Anadolu‘da) (2011), kuris buvo rodomas „Kino pavasaryje“. Šiemet
pristatytas naujausias režisieriaus darbas „Laukinė kriaušė“ iš tikrųjų tapo
vienu labiausiai įsimenamu filmu šiais metais. Kaip dažnai būna, kad vedami to
ilgesio patirti ir vėl kažką panašaus, imame kapstytis po autoriaus kūrybą
ir... neretai vis ką nors panašaus randame.
Filmas
trunkantis pustrečios valandos, todėl jam ruošiausi net keletą mėnesių, nes
ilgą laiką nesinorėjo nieko itin filosofiško ir slogaus, kuo iš esmės ir
pasižymi šis režisierius. „Vieną kartą Anatolijoje“ pasakojama apie nužudyto ir
užkasto žmogaus palaikų paiešką kažkur laukuose. Didžioji filmo dalis susideda
iš naktinės paieškos, kada pareigūnai kartu su daktaru ir nusikaltėliais, kurie
nelabai prisimena, kur užkasė lavoną, trankosi po kalvotas dykynes ir bando
surasti nusikaltimo vietą. Iš pradžių, kaip ir neretai būna šio režisieriaus
filmuose, daug plepama apie kasdienius dalykus – apie maistą, apie santykius,
žmonas ir vyrus, vaikus, pomėgius ir dirbama šalia ties kažko didingo. Žiūrovui
ne iškart aišku, ko trys mašinos trankosi po laukus, bet netrukus iš pokalbių
nuotrupų ima dėliotis aiškus nusikaltimo vaizdinys.
Tokiam
filmui reikia pasiruošti, nes jis sukaltas ne pagal pramoginio filmo principus.
Tai dviejų dienų tyrimas, kuris „įvilktas“ ne į šokiruojančius nuotykius, bet į
kasdienybės tempą. Daug plepama ir kalbama, tačiau tos tik pažiūros tuščios
kalbos ima ir kažkaip taikliai charakterizuoja pagrindinius veikėjus, jų skaudžias
patirtis. Pavyzdžiui, kai daktaras kalbasi su viršininku apie tariamai savo
mirtį išpranašavusios ir ką tik pagimdžiusios moters istoriją. Taip meistriškai
sumazgytas pokalbis ir tiesos atskleidimas kiek gal ir ištęstas, toks skaudžiai
šekspyriškas, bet kartu nepatikėti tų kadrų genialumu neįmanoma. Viskas taip
paprastai nepaprasta. O toji galingoji biblijinė kone misterinė scena, kada
kaimo seniūno dukra Kamila atneša arbatos ir nepriklausomai ar tu pareigūnas,
ar nusikaltėlis, ji vienodai juos pavaišina gerumu ir nekaltumu... Tokių biblijinių
motyvų esama ir daugiau, pavyzdžiui, akmenų mėtymas į nusikaltėlį, kuris jaučia
didžiulę kaltę ir taip vietomis perteikiama susakralintai, magiškai. Jaučiama gyva
A. Tarkovskio kino įtaka, troškimas apčiuopti kur kas daugiau už realybės
matmenį ir tai kuo puikiausiai veikiama per simbolius ir metaforas.
„Vieną
kartą Anatolijoje“ gurmaniškos prabos kino juosta, kuri suka lėtai meditacinio pobūdžio ir filosofišką pasakojimą, kuriame išryškėja žmogiškumo faktoriai: ką reiškia
būti taip arti nuodėmių pasaulio ir nepaklysti tamsoje. Paskutinė skrodimo
scena išties emociškai paveiki – atveriama kankinio krūtinės ląsta, tačiau nuolat
rodomas daktaro veidas, kuris labiau tiria pro lango slenkančio vaiko ir našlės
judesius nei pačius organus. Daktaras taip giliai ir skaudžiai mąsto apie
šeimos pažeidžiamumą (nes pats buvo išsiskyręs ir sakosi niekada nenorėjo
vaikų), tačiau jis regi visai kitą pavyzdį ir žiūrovui atrodo, kad jis kažin
kaip gailisi, skaudžiai gailisi, jog biologiškai nepratęsė to kažin kokio sopulingo
pasaulio, kuriame žmogus žmogų gali nužudyti dėl tam tikrų ir tik jam
suprantamų priežasčių.
Labai
subtilus filmas. Jeigu „Laukinė kriaušė“ labiau fokusavosi į aiškias tėvo ir
sūnaus charakteristikas, vidines ir išorines kartų priešpriešas, tai šis filmas
man pasirodė kur kas tylesnis, subtilesnis, nes daugelis dalykų tiesiog verbališkai
neištransliuota ir juos, kaip ir filme „Žiemos miegas“, palieka pačių žiūrovui
savivokai.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų
vidurkis: 82/100
IMDb: 7.9
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą