Knyga: Penelope Lively "Mėnulio tigras"

Penelope Lively. „Mėnulio tigras“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 – 280 p.

Sveiki, skaitytojai,

Britų rašytojos Penelope Lively (g. 1933) romanas Mėnulio tigras (angl. Moon Tiger) šviečiasi iš tolo su žalia etikete The Golden Man Booker ženkliuku, o tai reiškia, kad knyga apdovanota ne tik Bookerio premija, bet ir skirtoje 50-osiosms šios premijos metinėms išrinkta iš devinto dešimtmečio laimėtojų pačia geriausia knyga ir įtraukta į trumpąjį penketuko sąrašą, kur atsiduria greta kitų laimėjusiųjų kaip M. Ondaatje Anglas ligonis (1992) ir H. Mantel Vilko dvaras (2009), kuriuos taip pat galima skaityti lietuviškai.

Iš anglų kalbos vertė veteranė Violeta Tauragienė, kuri lengvais pop romanais nepasižymi ir vien jau vertėjos pavardė sufleruoja, kad knyga gali būti gardus kąsnelis – kas man nutiko šių metų pradžioje, kai ėmiausi skaityti V. Tauragienės iš prancūzų kalbos verstą Mathias Enard romaną Kompasas. Visgi beskaitant Mėnulio tigrą retsykiais tekdavo nusileisti ant žemės ir perskaityti erzinančias romano vietas ir šį bei tą pasižymėti apie knygos struktūrą, tad šįkart noriu pasidalyti savo pastebėjimais.

Romane pasakojama apie merdinčią žurnalistę ir istorikę Klaudiją Hempton, kuri ligoninės palatoje priiminėja artimus žmones, tačiau jos intelektu pasižymintis skaidrus protas jau užtemęs, ji vis labiau gyvena chaotiškai iškylančioje praeityje, o tokių knygų, kurios pasakotų gyvenimo istorijų mirties patale tiek priprašyta, kad iškart ėmė kilti įtarimas, ar tai nebus dar viena tiesiog vienos spalvingos asmenybės istorija, kuri galiausiai niekur nenuveda, tik išgyveni daug istorinių nuotykių ir eilinį kartą įsitikini, kad gyvenimas gražus literatūroje, o tikrame gyvenime jis kur kas nuobodesnis arba priešingai – kur kas spalvingesnis, nelygu, koks romanas. Visgi šiame romane esama tam tikro žavumo.

Visų pirma pati Klaudijos asmenybė nėra gana tipiška, ji nepasižymi itin didele dorove, taktiškumu ir netgi galėtume tam tikrais atvejais ją pavadinti kale, o pagrindiniai netobuli ir ne Biblijos pašvaiste nutvieksti personažais literatūroje visada įdomesni už pelenės tipo moteris. Iškart kyla daug klausimų dėl Klaudijos santykių su broliu Gordonu, kurie iš pradžių pliekiasi kaip šuo su kate ir atrodo viskas nekalta, tačiau iš to „neišaugoma“, nes fragmentuotame pasakojime įvairiais laikotarpiais iškyla jų bendravimas ir skaitytojui jau beveik nekyla įtarimų, jog brolis ir sesuo jaučia vienas kitam seksualinį potraukį. Aiškinant aristokratiškai, jie patys save laiko buržuazijos atstovais, todėl linkę į ekscentriškumą, tai jie laiko savaime suprantamu dalyku, todėl ir incestas tose sluoksniuose (jeigu žiūrėsime istoriškai į monarchus) laikomas savaime suprantamu dalyku, tačiau čia XX amžiaus vidurys, todėl Gordono žmonai Silvijai, ilgą laiką nenutuokiant apie jųdviejų santykius, tai atrodo tik buržuazinis sąmojis.

Priešingai nei būtų galima numanyti, Klaudijos tikroji gyvenimo meilė nėra brolis, o Egipte per Antrąjį pasaulinį karą prarastas mylimasis Tomas. Praradimo skausmas toks didelis, kad jis Klaudiją paženklina visam likusiam gyvenimui atsainiai veltis ir vertinti šeiminius santykius. Dėl to jos tokie komplikuoti santykiai su dukterimi Liza, kuriai uždrausta ją vadinti mama, nes ji susilaukta nuo nemylimo vyro Džesperio.

Būtų galima sakyti, kad po karo Klaudija persimainė į seksualią medžiotoją panterą, kuri iš gyvenimo nelabai ko tikisi, tik pripažinimo, rungtyniavimo vyrų verslo ir intelektualų pasaulyje, kur juntamas ambicingos moters troškimas nugalėti ir savaip įrodyti savo asmenybės vertę. Tik iš pažiūros dėl to ji užsimena apie pasaulio istorijos rašymą, viską išmatuoti ir pateikti per savo perspektyvą, galiausiai šioji ambicija tampa esmine Mėnulio tigro pasakojimo konstravimo ašimi, mat Klaudija pasakodama savo istoriją, iš tikrųjų papasakoja ir didžiąją dalį XX amžiaus istorijos su tam tikrais ir senesnių laikų kontekstais, pavyzdžiui, konkistadorų įsiviešpatavimas Lotynų Amerikoje.

Penelope Lively

Vienoje romano plotmėje viskas iš pirmo žvilgsnio banalu – meilės istorija: užginta mylėti brolį ji įsimylį Tomą, tačiau jo netenka kare ir tas skausmas ir sunkis atliepia visą jos gyvenimą. Kitoje plotmėje – tai įaustas istorinio konteksto romanas, kuris rodo, kaip pasaulio įvykiai (antrasis pasaulinis karas, Vengrijos 1956 metų įvykiai, kino industrijos suklestėjimas ir t. t.) atliepia vieno žmogaus gyvenimą, kaip rezonuoja asmeniniai žmogiškieji ryšiai pasaulinių įvykių verpete. Tai romane neatrodo labai nauja, kur kas įdomiau, kaip daugiabalsis pasakotojas, kuris yra visažinis, pati Klaudija ir retsykiais ją supantys žmonės, atskleidžia tą filosofinį matmenį, bandymą susitaikyti, priimti save ir savo likimą besikeičiančio trapaus pasaulio erdvėje.

Vienas svarbiausių ir tikriausiai įdomiausių šio romano sąrangos dalių yra filosofiškasis Klaudijos kuriamos vadovėlinės, faktografinės istorijos pajautimas. Romane ji nuolat lyginama su racionaliuoju broliu Gordonu, o pati brolio apibūdinama kaip per daug emocionali. Egipte patirtos netektys, depresija smarkiai paveikia žurnalistės požiūrį į istoriją, nes ji pastebi, kad laikraštyje publikuojami straipsniai niekada neišreikš to, kas iš tikrųjų vyksta, nes faktografinė žiniasklaida yra atskirta nuo emocijos, kaip ir visa mūsų žinoma pasaulio istorija, kurios mokomės. Pasakodama savo gyvenimo istoriją ir kartu XX amžiaus istorijos fragmentus, pasakotoja sulieja taip parankų emocijoms išreikšti beletristinį tekstą su faktais, ko niekada nepamatysime jokioje „normalioje“ pasaulio istorijoje ar enciklopedijoje. Karo baisumai vadovėliuose aprašomi sausai – tik statistika ir pavardės, kurios laikui bėgant pasimirš, todėl Klaudijai, patyrusiai didžiosios meilės praradimą, itin svarbu faktams suteikti gyvumo.

„Vaikai ne tokie kaip mes. Jie – patys sau: neperprantami, neprieinami. Jie gyvena ne mūsų pasaulyje, o pasaulyje, kurį mes praradom ir kurio niekada nebeatgausim. Mes neprisimenam vaikystės – mes ją įsivaizduojame. Mes ieškom jos, bergždžiai, po dulsvais žemių sluoksniais ir randam vieną kitą sutaršytą skiautę to, kuo manėme ją esant. Ir visi to pasaulio gyventojai yra tarp mūsų, kaip aborigenai, kaip Mino laikų kretiečiai, kaip žmonės iš kitur, saugūs savo pačių laiko kapsulėje (p. 62)“.

Bet juk tai ne tik apie mūsų santykį su vaikyste, bet ir su visa mūsų pasaulio istorija!

Kitą vertus Klaudijos asmenybė neatrodo itin emocionali ir humaniška, taip, kaip ji elgiasi su dukra, Silvija ir Džerperiu, atrodo, kad ji intelektualiai šalta manipuliatorė ir tik romano pabaigoje atsiradęs naujas veikėjas Laslas iš Vengrijos atskleidžia ir užguitą humaniškąją Klaudijos pusę. Jaunystėje patirta trauma keičia moters likimą ir santykius.

Visgi lyginant su to dešimtmečio skaitytais Bookerio laimėtojais, tikriausiai ir K. Ishiguro Dienos likučiai bei J. M. Coetzee Maiko K gyvenimas ir laikai padarė didesnį įspūdį už P. Lively Mėnulio tigrą. Kodėl? Techniškai knyga parašyta chaotišku principus, susidaro eksperimentinės literatūros kūrimo įspūdis, kas savaime nėra nei gerai, nei blogai, tačiau lyginant su tais briliantiniais kūriniais, šis romanas atrodo tiesiog geras literatūros skaitinys, parašytas tiesiog gerai, bet literatūrinio švytėjimo, kokį paliko K. Ishiguro ar J. M. Coetzee visgi nepalieka. Gal romanas, kaip viena iš komisijos narių teigė „per tylus“, o man atrodo, kad jame pernelyg daug kalbama apie (ne)meilės poveikį vietomis per tiesmukai, nors ir išlaikant tą filosofinį istorinių įvykių interpretavimo ir autentikos potyrio balansą. Šiaip ar taip, manau, knyga gera, tad nesigailiu skaitęs.

Jūsų Maištinga Siela