Knyga: Alessandro Baricco "Šilkas"

Alessandro Baricco. „Šilkas“ – Vilnius: Tyto alba, 2009 – 108 p.

Sveiki, skaitytojai,

Galiu save vadinti užkietėjusiu italų rašytojo Alessandro Baricco (g. 1958) gerbėju. Kodėl? Man artima ir brangi A. Baricco literatūrinė melancholijos būsena, kaskart vis nauja raiškos paieška ir literatūrinis universalumas, kuris tinka tiek britams skaitytojams, tiek, manau, japonams, tiek lietuviams. Daugelis jo romanų labiau yra istorijos nei, sakykim, įprastai sukonstruoti romanai. Rašytojo kūriniai tiesiogiai siejasi su gyvenimo filosofija, o tapybiška literatūrinė kalba įkvepia stabtelėti ir pasigrožėti literatūriniu grakštumu bei poetika. Pasiilgęs tos literatūros griebiau dar neskaitytą, bet kultine knyga laikomą, jo kone geriausią ir populiariausią pasauliniu mastu pripažintą kūrinį Šilkas (ital. Seta), kuris Lietuvoje tapo toks populiarus, kad sulaukė trijų skirtingų leidimų.

Kiek keista, kad beveik suskaitęs didžiąją dalį A. Baricco knygų, vadinamą „geriausią“ pasilikau beveik pabaigai... Prieš dešimtį metų teko matyti ir filmą, pastatytą pagal šią istoriją, kuri taip pat poetiškai ir įsimintinai susižiūrėjo, tik nežinau, kaip šiandien vėlei vertinčiau šią ekranizaciją, nes mano paties požiūris į kiną kiek pakitęs... Bet štai Šilkas, perleistas leidyklos Tyto alba, tampa estetiniu požiūriu netgi knyga-dovana, kurią ne gėda dovanoti per Kalėdas ar gimtadienį, nes tai vienas gražesnių A. Baricco knygos leidimų.

Istorija pasakoja apie devyniolikto amžiaus Europą, apsėdusią šilko maniją. Prancūzijoje gyvenantis Ervė Žonkūras kasmet vyksta į tolimuosius Rytus ir parsigabena vikšrų kokonus, iš kurių jis daro šilko verslą, tačiau tiek Artimuosius Rytus, tiek Europą apninka maras ir sveikų kokonų nebelieka, todėl tenka dairytis dar tolimesnių kraštų, kuriuose maras nepalietė kokonų. Ir šitaip Ervė atranda kelią į tolimąją izoliuotą Japoniją, kuri ilgą laiką į savo salą nieko neįsileisdavo...

Aišku, būtų galima detaliai atpasakoti knygos siužetą, tačiau ne siužetiniai vingiai tikriausiai palieka didžiausią įspūdį, bet pasirinkta kalbėjimo maniera. Tapybiškame pasakojime šilkas turi ne vieną reikšmę – trokštamos prabangos ir švelnumo simbolis, trapumo ir perregimo gyvenimo, žmogiškųjų aistrų slėpinys už simbolinio šydo ir, žinoma, pats pasakojimo būdas, pereinantis į teksto sandarą, tampa tapybiškai trapus, turintis filosofinį matą. Šilko metafora glūdi ir rytietišką stilių imituojančiame teksto perteikime: knyga sudaryta iš 65 skyrių, kurie tarsi mažas pasakojimo salos, atskiros istorijos ląstelės, turinčios atskirą pasakojimo ritmą, primenančią rytietišką subtilų poezijos haiku ir tanka žanrus, kuriuose, kaip ir A. Baricco istorijos atkarpose, emocinis ir filosofinis prasmės „svoris“ suskamba paskutinėje frazėje. „Už nugaros plytėjo aštuonių tūkstančių kilometrų ilgio kelias, o priešais – ničnieko. Staiga pamatė, ką matė esant nematomą. Pasaulio pabaigą (p. 72).“

Alessandro Baricco

Kūrinio struktūros lakoniškumas pasitarnauja neskubiai kūrinio sąrangai. Šilke yra autoriui būdingų teksto kūrimo bruožų, ypač dominuoja jo mėgstamas pakartojimo elementas, kurį randame ir pasakojime Be kraujo, ir Novečente, ir romane City. Bet pasikartojimai veikia ne vien kaip teksto ritmas, bet veikiau kaip ceremonija, sena tradicija ritmiškai kartoti savo gyvenimą, kaip antai Ervė nuolat keliauja į Japoniją per Aziją, atrodo, kaskart vis tais pačiais geografiniais keliais, bet nuolat vis kažin kaip kitaip, kaskart įterpiant vieną neatitikimo detalę, kurią pastebi neskubri skaitytojo akis ir dėl to pastebėjimo jam suteikia malonumą. „Nujojęs arkliu du tūkstančius kilometrų Rusijos stepėmis, perkopė Uralo kalnus, keturiasdešimt dienų keliavo per Sibirą, kol pasiekė Baikalo ežerą, vietos žmonių „paskutiniu“ vadinamą. Tada Amūro upe Kinijos pasieniu plaukė iki Vandenyno, o kai jį priplaukė, Sabirko uoste laukė dešimt dienų... (p. 54)“.

Pasikartojimo ceremoniškumas siejasi su Rytų pasaulėžiūra, kur laikas ir žmogaus gyvenimas yra cikliškas, kaip antai gamta, kuri atsinaujina, kaip vikšras, iš kurio išsirita gražus drugelis, tačiau pasakojime esti ir europietiškų pasakos motyvų t. y. tikslių skaičių vardijimas, kelionės motyvas į tolimus kraštus, kurie suvokiami kaip tolimos nepažinios karalystės. Visa tai autorius apjungia dar ir su istoriniais faktais apie šilko kelią į Aziją, tačiau visa tai tėra tik kontekstas, audinys nupaskaoti vieno žmogaus, sakytume, meilės istorijai, bet, manding, labiau aistros gyvenimui istorija, kuri subtiliai lyg per šilką regima poetiškai filosofiniu matmeniu.

Tai gurmaniško stiliaus literatūra, kuri nedaro didelio poveikio siužetiškai, tačiau savo trapumu leidžia pajusti šilkinę literatūros galią imituoti bet ką ir dar kartą patvirtinama, kad literatūra ne koks nuobodus tekstų kratinys, o chameleoninė verbalinė origami, iš kurios galima išlankstyti beveik bet ką.

Jūsų Maištinga Siela