Knyga: Wiesław Myśliwski "Akiratis"

Wiesław Myśliwski. „Akiratis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 – 584 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lenkų literatūra šiemet mano knygų lentynoje trimituoja pačiais aukščiausiais sąskambiais. Iš vienos pusės po Booker International premijos griebiau Olgos Tokarchuk Bėgūnus, o šiandien jau žaviuosi ir dar vienu ypatingu lenkų literatūros korifėjumi Wiesław Myśliwski (g. 1932), kurio romanas Akiratis (lenk. Widnokrąg) vos tik pasirodęs 1996 metais Lenkijoje iškart pelnė šedevro titulą ir autoriui  po metų atnešė Nikės literatūrinę premiją. Man iki šiol nežinomas šiuolaikinis lenkų literatas ne kartą verstas į lietuvių kalbą. Lietuviškai turime ir kitus jo pripažintus romanus Traktatas apie pupelių gliaudymą ir Paskutinis išdalijimas.

Gana ilgai skaičiau Akiratį, tad belieka tik patvirtinti internetinius gandus, kad tai ne komercinis skaitalas, kurį gali perskaityti per kelis vakarus. Tai lėtos tėkmės, tyliai tyvuliuojantis filosofinėmis spalvomis pasakojimas apie berniuką, jaunuolį Piotrą Antrojo pasaulinio karo metais ir pirmasis dešimtmetis po karo. Struktūriškai romanas susideda iš dešimties ilgų skyrių, kuriuos galėtume apibrėžti kaip apsakymais, susijungiančiais į vieną pasakotojo pasaulio reginį, o kartu ir pasaulėvaizdį, akiratį, kuris perteiktas sklandžia ir skambia kalbėsena.

Pasakojimas prasideda įspūdinga autoriaus galia pasakoti iš detalių lipdomą pasaulį, ritmiškai aštrinant, pasiekiant aukštąsias natas ir vėlei ridenant pasakojimą prie lėtumo, į buitiškosios filosofijos „išrišimą“. Po kiemą slampinėjantis gaidys paskerdžiamas šventiniams šeimos pietums. Kaip kiekvienas gaidžio kūno dalį griebia iš katilo, valgo mėsą ir čiulpia kaulus, taip galima nupasakoti apie žmogaus būdą, jo hierarchiją šeimoje. Nesuklysiu sakydamas, kad tai patriarchalinės, tradicinės šeimos modelis, kada vyrai išmaitina šeimas, nors visas stabilumas priklauso nuo moters namuose, o šalia dar gaudžia karo sprogimai.

Romiame pasakojime centre – Piotro giminė, jų istorijos, kraustynės iš kaimo į miestelį kalnuose, šeimos problemos, šunelio Kručeko istorija, seserų Rožės ir Emilijos Ponckų, užsiėminėjusių prostitucija, gyvenimai. Tai augimo filosofija, pasakojimas, kad ir koks atrodytų panašus į tylų tekėjimą ir primintų, sakykim, Broniaus Radzevičiaus Priešaušrio vieškelius ar iš dalies Vaižganto Pragiedrulius, didysis Akiračio žavesys yra su kalbos galimybėmis perteikti augančio berniuko akiratį, jo sudėtingą gyvenimo brandą, šeimos filosofijos perėmimą, kaip jis ilgai ir hiperbolizuotai perteikinėja tam tikras mizanscenas, atskleisdamas plačius veikėjų psichologinius aspektus.

Romanas pasižymi ritmišku pasakotojo kalbėjimu, muzikalumu, kurį perteikė, mano akimis, puikus vertėjas Vyturys Jarutis, išvertęs ir Olgos Tokarchuk romanus. Pasitelkęs tarmišką kalbėseną vertėjas perteikia senovinę kai kurių veikėjų kalbėseną, ypač Piotro senelio, todėl romane gausybė savitų balsų, kiekvienas veikėjas turi savo kalbėjimo kodą, sakinio ir minties struktūrą, tad vertėjui labai padėjo tarmių leksinė ir sintaksinė raiška perteikti provincijos žmonių mentalitetą, o kartu ir jau išnykusios, istorijon nugarmėjusios XX amžiaus žmonių kultūrinius, socialinius akiračio aspektus. Žinoma, gerame romane, kitaip ir negali būti, tačiau tai iš esmės daro gana didelį įspūdį tiems skaitytojams, kurie griebia iš lentynų naujausią verstinę literatūrą ir vis aptinka taip taisyklingai viską išverstą, tad ima ir nustebina, koks grožis ir išmintis slypi nuo bendrinės kalbos pamatų atspurusiuose tarmių pavyzdžiuose, kad netgi susverdėji, ar neverta vėlei pakilnoti apdulkėjusias XX amžiaus chrestomatijas, kur Žemaitė, Biliūnas, Vaičiulaitis ir Vaižgantas...

Wieslaw Mysliwski

Vienas įspūdingiausių pasakojimų, žinoma, buvo apie šunelį Kručeką, kurio akį kažin kas per karą išmušė ir taip įskaudino Piotro dėdę, kad šis faktas tapo jo teisybės ieškojimo varomuoju varikliu. Žinoma, už to slypi karo piktžaizdės, kad nekaltas šunelis ir tas kenčia ir yra žudomas, negana to, kad žmonės fronte krenta kaip musės, tačiau dėdė tarsi „įsikanda“ į Kručeko akį, kurį tikriausiai bus išmušęs tas pats kaimo burmistras. „...gal sielvartas dėl tos išmuštos Kručeko akiesreikalavo atminties tvarumo, ir kaip sykis dėdei pasitaikė tas burmistro kapas, nes atminties tvarumas yra sielvarto matas, o sielvartas tai juk niekas kitas, kaip orus ir kantrus žmogaus ryšys su pačiu savimi (p. 184).“

Akiratis romane turi ne vieną reikšmę. Tai tarsi pasakotojo kupolas, platus pasaulio patirčių pasaulėvaizdis, bet kartu tai ir atminties, formavusios asmenybės kapinynas. „Ir tiesą sakant, gal tik mirus dėdei Vladekui supratau, kad niekada ir nepaikau šios vietos. Nes kaip yra ženklas man, kur esu, nors tai jų kapai. O kažin net, ar ne čia ir yra mano akiračio vidurys, nes tik šičia galiu pajusti tą skaudų dilgesį, kaip įkandin jų mirštu ir aš, o ne tik pasaulis aplinkui mane. Ir dar taip visiškai paprastai, kasdieniškai, jog tas dilgesys perauga į susižavėjimą, tarsi štai stovėčiau akis į akį prieš didžiausią grožio paslaptį. Man norisi tiesiog pasinerti į tą mirimą kaip į žydinčią pievą ir žiūrėti į saulę, gęstančią virš manęs (p. 188-189).“

Knygoje apstu kasdieniškos išminties perlų, kuriuos išėmus iš romano tėkmės, manau, drąsiai būtų galima laikyti sentencijomis, gyvenimo išminties lobynu: „Matyt, suprasti yra sunkiau nei kentėti. Kas žino, gal tai aukščiausias kančios laipsnis (p. 314).“

Atrodytų, kad knyga apie Antrojo pasaulinio karo metus turėtų iš esmės kalbėti apie karą, tačiau jis tampa tik tolimu fonu, paveikiančiu Piotro šeimą. Apie išvežtus žydus kalbama nedaug, jis tik gabalėlis pasakojimo monolito, kaip kad Kručeko akis. Kur kas ilgiau, pavyzdžiui, pasakojama apie pamestą batą, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip istorija apie pamestą batą, bet pasakoja apie motinos užsispyrimą, tam tikrą atšiaurumą ir slepiamą gyvenimo neteisingumo pyktį; motina atsiplėšusi nuo vyro ir sūnaus velka lagaminus į priekį, ragindama neatsilikti, tarsi namiškių neprisileidžia per arti. Arba jos maniakiškas būdas skolinti receptus, juos kaupti tarsi tai būtų jos rūpinimosi ir meilės kalba.

Perskaičius romaną dar ilgai atmintin pasilieka sukurto pasaulio iliuzija, jos detalės, tarsi visi veikėjai tebegyventų XX amžiuje, savo lėlių namelyje. Netgi miestelio laiptai, dėl kurių kamavosi Piotro tėvas, (nes jo širdis buvo silpna), tampa filosofiniu pamokymu, tam tikru gyvenimo kopimo simboliu, kada po daugel metų pats Piotras vedasi tais pačiais laiptais savo sūnų ir supranta anuomet nesuprasto tėvo būsenas. Ranka vedanti ranką, karta keičianti kartą ir viso to akiračio plėtimo, suvokimo mastas tiesiog stebina, kaip stebina ir autoriaus gebėjimas taip aiškiai išsakyti egzistencines pajautos prasmes. Žinoma, romanas taps tikriausiai vienu geriausiu kūriniu skaitytu šiemet. Tai be galo muzikalus, kruopštus ir išmintingas pasakojimų durstinys, kuris jautriai, kartais netgi graudulingai sugeba suvirpinti skaitytojo emocijų stygas. Užvertęs romaną pagalvojau: „Velniai rautų, kur toji lenkų literatūra buvo iki tol? Matyt, už akiračio. Kaip gerai, kad pasirodė pačiu laiku.“

Jūsų Maištinga Siela