Geriausios 2019 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

Kasmet sudarinėdamas geriausių per metus perskaitytų knygų reitingą patiriu tam tikrą visų metų derliaus konservavimą į stiklainius pojūtį. Iš vienos pusės – viskas labai įdomu, kaip protas įvertins visą tą perskaitytą literatūros kalną, o iš kitos – kiek neramu, nes ne visada galiu nuspręsti, kuri knyga iš tikrųjų yra pati geriausia, kadangi skirtingais metų periodais atrodo vis kitaip. Mano sudaryto topo nevertėtų suabsoliutinti, ypač, kai bandau suskirstyti knygas pagal vertę. Galiausiai pasilieka tik vienintelis kriterijus – pagal paliktą emocinį poveikį, kiti kriterijai tuo metu turi mažesnės įtakos – vertimas, pasakojimo technika, perteiktos daugiaplanės ir daugiabriaunės literatūros kūrinio prasmės.

Turiu kaip visada įspėti, kad mano literatūros sąrašas yra individualus, tai nėra vien tik knygos, kurios buvo išleistos per paskutiniuosius metus, joje rasite visko: ir vaikų, ir paauglių, ir rimtosios, ir populiariosios literatūros aptarimų ir nuorodų į recenzijas. Pernai dariau įvairių kategorijų topus, kadangi buvo perskaityta daugėliau kitokio pobūdžio knygų, šiemet apsiribosiu top 10 grožinės verstinių knygų ir top 5 – lietuvių autorių.

2019 metų perskaitytų knygų statistika:

Iš viso perskaityta: 47 knygos

Verstinės literatūros: 36 knygos

Lietuvių autorių: 11 knygų

Poezijos: 2 knygos

GROŽINĖS VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!

Šiemet didžiausią įspūdį padarė keletas naujai atrastų autorių ir kiek netikėtai dėl Booker ir Nobelio premijų išryškėjusi gyvastinga, įdomi ir moderni lenkų literatūra. Būtent kitais metais esu numatęs pratęsti Olgos Tokarczuk ir Wieslawo Myšliwskio knygų skaitymus (jų dar neskaitytos knygos jau laukia pas mane lentynoje). Iš tikrųjų lenkų literatūra – nuostabi, kad net ėmiau dairytis, ką dar galėčiau perskaityti, ko nesu skaitęs ir pirmu numeriu visi man rekomenduoja Witold Gombrowicz literatūrą, tačiau viską, ką paimu į rankas, būna arba dienoraščiai, arba panašu į dokumentinę prozą, kol kas nesu tikras, ar toji literatūra mane domina. Tačiau lenkų literatūros atsiradimas mano akiratyje yra vienas ryškiausių literatūrinių metų įvykių.

Prie to išskirčiau britų rašytoją Graham Swift – iki tol man nežinomas autorius sugebėjo sukelti kone žvėrišką isteriją su „Motinų sekmadieniu“, kad netrukus griebiau jo „Vandenų žemę“. Tai net ne rašytojas, o literatūrinio orgazmo gamintojas! Apžvelgsiu keliasi sakiniais kiekvieną knygą, kuri yra mano sudarytame tope. Paspaudę ant nuorodų, galite atsidaryti mano puslapio recenzijas.

1. Wiesław Myśliwski „Akiratis“. Knyga, kuri, bent man, nurovė stogą. Kad ir kokia ji dvelktų kaimo kultūra, tuo Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos provincijoje, šioji knyga tapo metų atradimu. Neįtikėtinai geras Vyturio Jaručio vertimas, autoriaus įtaiga pasakoti kasdienius dalykus tokia įdomia pasakojimo technika, kad net šunelio paveikslas tampa šimtąkart įsimintinesnis už daugelį šiuolaikinės literatūros sukurtų veikėjų. Tirštas pasakojimas, nuostabiai išmintingas stilius, bet už viso to – atsiverianti gyvenimiškoji filosofija. Šedevras!

2. Graham Swift „Vandenų žemė“. Knyga, kurią iškart užvertęs pavadinau atsidūsėjimu. Žinoma, kad šedevras. Beveik Lietuvoje nepastebėta. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ją išleido 2009 metais, o perskaičiau tik šiemet... Sunku apsakyti, kokia išminties tonacija G. Swiftas perteikia pelkių nusėstus laukus ir ten nuo seno gyvenančią giminę, jų likimus; kokia literatūrine jėga išgauna mistiką beveik nemistifikuodamas. Buvau sužavėtas ir vertimu, ir pasakojimo maniera. Lenkiu galvą.

3. Olga Tokarczuk „Bėgūnai“. Daugelio skaitytojų neabejotinai metų knyga. Tą skaitytojai ir išrinko 15min.lt portale. Belieka sutikti, kad knyga ambicingai išplėtota, aprėpianti patį neaprėpiamumą; knygos naratyvas neapibrėžtas, tačiau nesvarumo būsenoje išryškinama tai, kas slypi už paties teksto – pačią gyvenimo, judėjimo geografiškai ir dvasiškai filosofinę prasmę. Booker, žinoma, ne šiaip sau įteiktas už šią knygą. Nuostabu, kad autorės tarptautinė sėkmė prabudino Lietuvoje susidomėjimą jos kūryba. Išties įdomus ir ne kasdienis skaitinys.

4. Marina Abramovič „Eiti kiaurai sienas“.Autobiografinė knyga su nuotraukomis ir puikiu, skoningu ir nestandartiniu „Kitos knygos“ leidyklos sukurtu knygos dizainu. Tai vienas iš tų atvejų, kada tikro žmogaus gyvenimas tampa legenda. Autorė savo performansais pasirinko kurti save kaip kūrinį sąmoningai, kartais sadistiškai save alindama vardan potyrio, vardan paties žmogaus galimybių paribių patyrimo – Kinijos sienos perėjimas, pjaustymasis, satanizmas, askezė, meilės potyriai... Tiesiog nuostabu sekti Marinos gyvenimą, įrėmintą kaip beveik fantastinį literatūros kūrinį.

5. Tara Westover „Apšviestoji“. Dar viena autobiografija, kuri šokiruoja savo liudijimais. Neįtikėtina, kaip iškreiptų idėjų ir įsitikinimų žmonės gali suluošinti ir atitverti savo vaikus nuo pasaulietinio gyvenimo. Dar sudėtingiau ir sunkiau patikėti, kaip pačios Taros ištrūkimas iš to riboto šeimos geto leido jai tapti mokslo daktare ir puikia literate. Tai liudijimas, kad žmogaus gabumus lemia jo sielos, o ne vien auklėjimo padariniai, kad net iš didžiausios skylės išlipęs žmogus gali, jeigu tik nori, apsišviesti ir susikurti naują save. Skaitėsi lengvai, įtraukiančiai, kai kada net šiurpo oda...

6. Anne Enright „Šeimos sambūris“. Booker premija įvertinta knyga beveik nepastebėta Lietuvoje. Retai kur rasi lietuviškai rašoma apie šią knygą internete, tačiau kūrinys pranoko ir Auksiniu Booker apdovanotą „Mėnulio tigrą“. Knyga sulaukusi prieštaringų vertinimų, nes joje vaizduojama keista didžiulė šeima, kurioje yra visko – daug pykčio, barnių, nepasitenkinimo, netgi įtariama kraujomaišos atvejų. Būtent toji pasakotoja, tokia netobula, kone piktadarė, leidžia pajusti tamsiosios literatūros dvelksmą, kuri akina skaitytoją aštrumu, brutalumu ir gebėjimu šitaip aistringai ir užtikrintai atskleisti tai, kas nėra labai miela, tai ne toji literatūra, kuri ruošiasi jums pataikauti. Iš knygos nesitikėjau beveik nieko, tačiau jos pasilikęs poskonis persekioja dar ir šiandien. Išties užburiančiai parašyta knyga, kuri daugeliui nepatiks.

7. Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“. Galinga knyga, įtraukianti knyga, su kuria nenuobodu. Universalumu ir plėtote ši knyga yra ir literatūrinis nuotykis, ir epas, ir istorines žinias plečiantis šaltinis bei tam tikrą filosofiją deklaruojantis pasakojimas. Sodrus daugiabriaunis pasakojimas, pilnas kultūrinio bandymo susikalbėti ir suprasti žmogaus prigimtines ir šiaip dirbtinai laikmečio formuojamus bendravimo įrankius, jų priešpriešas ir panašumus. Galingai atmosferiškai perteikta knyga, kurios, prisiekiu, taip lengvai neužmiršite.

8. Mathias Enard „Kompasas“. Neabejotinai šedevras. Ilgai maniau, kad šioji knyga bus mano top trejetuke, nes tai sodri, galinga, be galo intelektuali ir kartu filosofiškai poetiška knyga. Galbūt galėtume palyginti su O. Tokarczuk „Bėgūnais“. Tiesa, „Kompasas“ nėra lengvai paskaitomas, vietomis reikėjo grumtis su tekstu, nes joje daugybe mums, lietuviams, nežinomų istorinių asmenybių, literatūrinių įtakos laukų analizių, sunkiai galima apibrėžti ir pagrindinio veikėjo gyvenimo istoriją, tačiau visuminis vaizdas yra kaip nuostabiai nuaustas kilimas, kurį buvo verta skaityti, grumtis, perprasti ir mėgautis tuo perpratimu. Tai knyga, kuri reikalauja iššūkio, tad džiugu, kad galėjau jį įveikti. Beje puikus Violetos Tauragienės vertimas!

9. J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“. Smagu vėlei į topą susigrąžinti J. M. Coetzee, kuris yra nepaprastas autorius. Lengva plunksna ir maniera jis geba sukurti neįtikėtinas prieštaringas prasmes. „Elizabeta Kostelo“ – sudėtingas daugiasluoksnis literatūrinis eksperimentavimas, kuriame literatūros teorija tampa asmens gyvenimo patvirtinančiu pavyzdžiu. Tai trys viename: veikėjo gyvenimo istorija, literatūros nagrinėjimo perspektyvos, visuotinės universalios problemos. Ir visa tai tokiame mažame juvelyriniame romane!

10. Graham Swift „Motinų sekmadienis“. Genialus, minkštas, nostalgiškas kūrinys, kurį taip pat pavadinčiau juvelyriniu. Vienos XX amžiaus pirmosios pusės vasaros dienos istorija, kuri apima geismą gyventi, griauti stereotipus, svajoti, mylėti ir netekti... Atitikmuo būtų I. Kazuo „Dienos likučiai“ – panašus laikmetis, britų tradicijos, o ir literatūrinis prieskonis, filosofija apie laiką ir joje pasilikusius jaunystės apžavus, išties paveikė mane kaip skaitytoją.

KAS NEPATEKO Į TOPĄ, BET BUVO ARTI SLENKSČIO?

Sudarinėdamas tokius sąrašus, jaučiu, kad yra perskaityta ir daugiau vertų knygų, kurios tikriausiai daugeliui netgi atrodytų vertesnės pakliūti į geriausių metų knygų topą. Tad žvelgdamas į likusias knygas „už borto“, norėčiau dar kai ką išskirti. Labai patiko man amerikiečių autorės Madaline Miller „Kirkė“ – gaiviai, išmaniai ir įtraukiančiai aprašyta deivės Kirkės, Dievų atskirtosios ir nemėgstamos raganos, istorija. Estetiškas, atmosferiškas ir įtaigus tekstas, tinkantis ir populiariosios pramoginės literatūros skaitytojams.

Tarp stipriausių kūrinių taip pat išskirčiau Booker premija įvertintą Hilary Mantel romaną „Vilko dvaras“, kuris plėtoja itin sudėtinga Kromvelio istorinę asmenybę ir suteikia jam kiek netikėtą literatūrinį balsą. Labai patiko ir John Berger „Mes susitinkame čia“ – magiškojo realizmo prisodrintas pasakojimas palieka paveikslėlių kartotekos įspūdį. Roy Jecobsen „Balta jūra“ – „Neregimųjų“, pernai viena geriausių perskaitytų knygų, tęsinys net nebepapuolė į dešimtuką, nors irgi parašyta labai gerai išlaikytu pirmosios dalies stiliumi.

Neįtraukiau, nors labai patiko gurmaniška Michael Cunningham „Tos valandos“ apie Virginią Woolf ir išgalvotas moteris. Neįmanoma nepaminėti „Kitų knygų“ išleistą unikalią Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“, kuris itin tirštas, epiškas, ilgas ir nostalgiškai žiaurus pasakojimas apie tautos kančias ir jų pasaulėžiūrą, primena G. G. Marquez „Šimtas metų vienatvės“. Mano mylimas prancūzų rašytojas Philippe Claudel „Pilkosios sielos“, kuri nebeturėjo tokio poveikio kaip „Brodekas“, nors daugeliui šioji knyga patiko netgi labiau. Žinoma, knyga gera, įtraukianti, teikianti malonumą.

Tarp ryškesnių vasaros leidinių reiktų paminėti Edward St Aubyn „Patrikas Melrouzas“, kuris išties, kol skaičiau, įtaigiai veikė tą sadistiškai tirštą ir tamsų turtuolių aristokratų gyvenimą užkulisį kaip šydą, kurio mes negalime realiai regėti. Įsiminė ir kiek keista, antikiniais motyvais grįsta Deborah Levi „Karštas pienas“ bei Amos Oz „Judas“ – pastarasis vienas geriausių vasaros skaitinių, mąslus žydų tautos apmąstymas perteiktas per jaunuolio ieškojimus ir aistras.

KAS NEPADARĖ DIDELIO ĮSPŪDŽIO?

Tikriausiai apie knygas vien tik gerai kalbėti nevalia, reiktų prižerti ir šiek tiek druskos. Manau, kad latvių rašytojos Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“, kad ir koks geras beatrodytų skaitinys, jis šiek tiek pervertintas. Nors neblogai perteiktas, tačiau vietomis trūksta jausmo, literatūrinio užmojo ir truputi dvelkia parodomuoju kino pobūdžio pasakojimu.

Absoliučiai neįtikino, netgi kiek erzino daugelio apverkta Elizabeth H. Winthrop „Paskutinė malonė“, kurioje pasakojama apie juodaodžio egzekuciją. Pasakojimas truputį lėkštas; didelis veikėjų būrys, noras atskleisti daug perspektyvų ir vertinimų sąsajų, moralinį susiskirstymą, tapo tiesiog labiau padriku filmo scenarijumi nei išties gerai sukaltu ir veikiančiu literatūriniu tekstu. Knyga nuvylė.

Nuvylė ir Naomi Alderman distopija „Galybė“. Absoliučiai kankinausi prie šio kūrinio ir vis regėjausi paiką paaugliams skirtą pusėtiną TV serialą su mutantais, kurie turi super galių. Nors idėjos gal ir visuotinai bauginančios, tačiau literatūrinė aštruma ir gebėjimas viską pateikti idėjiniu, filosofiniu lygmeniu autorei, deja, mano supratimu, nepavyko. Privargau ir nuo austrų rašytojo Robert Menasse romano „Sostinė“, kuri iš vienos pusės patiko savo perteiktais ir man mažai žinomais ES politikos užkulisiais ir ten esančiu absurdu, kita pusė – dinamiška, itin „šokli“, daug pasakojimų linijų turinčių istorijų, kurias jungia vienas nelabai aiškus detektyvas, kiek išvargino ir pabodo, be to, trūko efektingos pabaigos.

Absoliučiai man nepriimtinas ir nesuprantamas, bet visų literatūrologų giriamas Ali Smith romano „Ruduo“ rašymas. Net nebesistengiau žvilgtelėti, ką rašo antrojoje dalyje „Žiema“ – pakako pirmosios. Paragavau ir gana. Šiuolaikiškai „sužnaibytas“ tekstas kalba apie britų išstojimo iš ES paveiktą visuomenę, tačiau romano idėja ir atmosfera tokia ištižusi, kad liko kaip bėgantis smėlis tarp pirštų. 

 LIETUVIŲ AUTORIŲ GERIAUSIOS PERSKAITYTOS 2019 METŲ KNYGOS. TOP 5! 

Šiemet kaip niekad gėdingai skaičiau lietuvių autorių. Ne dėl to, kad jų engčiau, bet dėl to, kad vis išpuldavo knyga, kurią reikia nedelsiant perskaityti iš grožinės verstinės kategorijos. Norėčiau daugiau skaityti lietuvių autorių, tad nežinau, kokie bus ateinantys metai... Iš šiemet nominuotų „Metų knygos“ rinkimų esu perkaitęs tik Marijaus Gailiaus „Oro“ ir Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“. Nors eilėje laukia iš to sąrašo „Undinės“ ir „Pakeleivingųjų stotys“, aptarsiu, kad ir tą kiek skurdoką savo įsimintinų lietuvių autorių topą.

1. Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė“. Skambi, žaisminga, paskaitoma daugeliui, bet svarbiausia, kad įtraukia, patyri ir nuotykį bei prapleti istorines žinias. Kad ir kiek šunys lotų, man tai buvo išties geriausia perskaityta lietuvių autorių knyga šiemet. Neišsiplėsiu. Tiesiog geriausia.

2. Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“. Knyga pirkta „Knygų mugėje“ tapo tikra sensacija. Sakyčiau ją vietomis netgi skaičiau įdomiau už pačią „Petro imperatorę“. Tai paveiki, įdomi, literatūriškai įtikinama knyga, kuri įrodo, kaip autorė geba taikyti tam tikrus literatūros rašymo kanonus ir padaryti iš to gerą, skoningą, ironišką šou. Neabejotinai labai labai gera knyga! Už ją balsuosiu „Metų knygos“ rinkimuose.

3. Dainius Dirgėla ir jo poezijos rinkinys „Vaidmenų knyga“ – netikėtai buitiškai ir filosofiškai šmaikštus rinkinys, kuris stebina savo žaidybiniais, teatralizuotai nuteikiančiais vaidmenimis. Tai ir apie lyčių stereotipus, tai ir apie vidutinio amžiaus krizę, ir apie daug dar kitų aktualių temų.

4. Monika Baltrušaitytė „Išėję prie upės“. Augustino Griciaus premija įvertintas novelių debiutantės rinkinys atrodo rimtas, prasmingas literatūros bandymas palaikyti ne vien eksperimentuojančios literatūros rėmus. Tai ir proza, ir pozicija, ir prasmė. Trys didžiosios P.

5. Marijus Gailius „Oro“. Distopinis romanas apie mūsų ateitį buvo ir įdomus, ir ambicingas, tačiau ne visada, mano galva, sklandus ir gerai „susegtas“. Pasakojimo siūlės braškėjo, kai kas netgi perdėtai erzino, tačiau toji tiršta detektyvinė istorija galų galiausiai vis tiek yra kažkuo įdomi ir išskirtinė lietuvių literatūroje. Su tuo ir sveikinu.

Į topą nepakliuvo Mariaus Povilo Elijaus Martynenko „Praeis“ knyga, kuri absoliučiai nuvylė savo statistiniais bereikšmiais nagrinėjimais, matyt, būsiu atsivalgęs iš pirmosios knygos dalies, kuri tapo kultine, tačiau „Praeis“ taip ir praėjo pro šalį... Vaikų literatūros knygų šįkart neminėsiu – rasite jau atskiras recenzijas mano tinklaraštyje. Rašytojo debiutanto Pauliaus Senūtos knyga „Sfera“ tapo kažkokiu nesusipratimu, nes tai tikriausiai yra literatūrinis Minedas, - nenoriu nieko įžeisti, bet tai, ko gero, yra pati prasčiausia skaityta knyga per paskutiniuosius trejus, jeigu ne penkerius metus.

Šiaip literatūriniai metai buvo dosnūs, skaičiau gausiai, apmąsčiau irgi nemažai. Esu dėkingas visiems vertėjams, rašytojams ir leidykloms, kurios domisi ir siūlo, rašo ambicingus, literatūriškai strategiškai gerai apgalvotus kūrinius, kuriais maitina meno ir mūsų visų dvasios pasaulį. Dėkoju.

Jūsų Maištinga Siela