Knyga: Olga Tokarczuk "Dienos namai, nakties namai"

Olga Tokarczuk. „Dienos namai, nakties namai“ – Vilnius: Strofa, 2007 – 287 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kas Jums yra delikatesas? Cepelinai su palydytais riebiais kiaulienos lašinių spirgiukais ir grietine? O gal traškios ir gaivios salotos su graikiniais riešutais? Kiekvienam tikriausiai pagal skonį, kultūrinę aplinką, kurioje augome, ir taip pat sąmoningumo lygį, ką ir kaip dėti į burną ir mėgautis. Būtent žodis „delikatesas“ yra vienas iš atraminių žodžių lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) romano Dienos namai, nakties namai (lenk. Dom dieznny, dom nocny) atgalinėje viršelio pusėje. Išrankiems, išskirtiniams literatūroms gurmanams šis romanas tikriausiai bus omaras su krevetėmis, ką ne kasdien galima pasitiekti ant savo stalo.

Paskutiniuoju metu po Tarptautinės Booker ir Nobelio pergalės „apšviesta“ lenkų autorė Olga Tokarczuk labai sudominta lietuvių skaitytojų. Pernai lietuviškai pasirodęs romanas Bėgūnai, įvertintas Booker premija, daugelio literatūros apžvalgininkų įvardyta kaip viena geriausių metų verstinių knygų. 2007 metais Vyturys Jarutis išvertė ir pristatė kiek senesnę autorės knygą Dienos namai, nakties namai, vadinamąjį, delikatesą.

Tiesą sakant, šis romanas kaip ir Bėgūnai yra nevienadienė knyga, reikalaujanti taip pat įdėmesnio skaitymo, susikaupimo ir atsidavimo. Lyginant su Bėgūnais, jau tampa panašu, kad galima apčiuopti ir įvardyti tai, ką galėtume pavadinti Olgos Tokarczuk rašymo ypatumais: savita stilistika, romano fabula, pasaulio regėjimo ir perteikimo daugiabriauniškumas, magiškasis realizmas. Būtent žodis durstinys būtų antrasis raktažodis, norint nusakyti šį kiek keistą, neįprastai įdomų romaną. Kaip ir Bėgūnai, taip ir Dienos namai, nakties namai, pasižymi nechronologiniu, kiek chaotišku pasakojimo audiniu, kuriame sudėliota skirtingų pasakojimų dėlionė, pastarosios tai nutrūksta, tai pratęsiamos, tai vėl nutrūksta, tai vėl sugrįžinamos, bet jau kiek kitais pasakojimo rakursais. Iš atskirų pasakojimų fragmentų autorė nulipdo savitą pasaulio pajautos, pasaulėvaizdžio modelį, kurį būtų galima pavadinti kaip priežasčių ir pasekmių magiško atsikartojimo ir pasikartojimo diachroniniame laike.

Pagrindinė pasakojimo ašis yra pasakotoja, kuri vasaras praleidžia su vyrų gana atokiame pietvakariniame Lenkijos kaimelyje. Pasakotoja labiausiai akcentuoja savo ir keistos perukų gamintojos kaimynės Martos santykius, kasdienybės veiklas. Staiga istorija sutrūkinėja, į ją įterpiamos kitos istorijos, kurios siekia miestelio įkūrimo laikus, Viduramžius, Antrąjį pasaulinį karą ir absoliučiai išgalvotas, nerealias istorijas, sumišusias su vietos padavimais, kaip antai mokytojas, kuris pavirsta vilkolakiu. Vienu rakursu atrodo, kad tai žiauri kafkiška metamorfozės istorija, o kitoje plotmėje tai filosofinis pasakojimas apie žmoguje esančias ir nenuspėjamas prigimties pasireiškimo formas. Vilkolakis mokytojas Ergo Sum karo metais, kad išgyventų, valgė žmogaus lavoną, toji mintis jo neapleidžia visą gyvenimą, o kartą perskaitęs Sokrato eilutę apie žvėries prigimtį žmoguje pats tampa tos idėjos vergu, o kartu ir išlaisvina susikaupusį psichologinės traumos pūlinį.

Iš esmės viso romano filosofinė ašis yra dualumas – naktis ir diena, gėris ir blogis, karas ir taika, klestėjimas ir nuosmukis, vyras ir moteris. Dualumo pasaulyje viskas šiek tiek sąlygota, tai realybė yra sapnas, tai sapnas yra realybė, todėl teksto paviršiuje atrodo, kad tai grynų gryniausias trūkinėjantis postmodernistinis tekstas; tokia literatūra buvo gana gyvybinga ir Lietuvoje dešimtajame dešimtmetyje, kada rašytojai, atsisakę tvirto epinio pasakojimo, ėmė ieškoti fragmentuotų, nutylėtų pasakojimo būdų, kurdami daugiareikšmes „iškandžiotas“ istorijas. Beje Olgos Tokarczuk romanas irgi parašytas dešimtajame dešimtmetyje, tačiau priešingai nei daugelis lietuvių to meto prozos kūrinių, Olgos Tokarczuk romanas pasižymi užbaigtumu, vaizduojančio savito pasaulio modelį, paremtu lenkiškosios kultūros atributais, tikriausiai nesuklysiu pasakydamas, kad kai kada net prasiveržusiais pagoniškaisiais ir krikščioniškaisiais pasaulio paaiškinimo būdais, kurie, priešingai nei būtų galima tikėtis, vienas kitam neprieštarauja, bet papildo.

„Ir dar sykį turiu pakartoti – mūsų pasaulis apgyvendintas miegančiaisiais, jie numirė ir sapnuoja, kad gyvena. Štai kodėl pasaulyje vis daugiau žmonių – jį užpildo miegantys mirusieji, jų gausėja, o tikrų žmonių, tų, kurie gyvena pirmą kartą, vis dar nedaug. Visoje šioje sumaištyje niekas iš mūsų nežino ir negali žinoti, ar jis yra tas, kuris tik sapnuoja gyvenimą, ar jis gyvena iš tikrųjų (p. 137).“

Olga Tokarczuk

Kurdama dualumo principu pasakojimą, Olga Tokarczuk man priminė serbų rašytojo Milorad Pavič magiškojo realizmo literatūrą. Rašytojas savo trumpame romane Vidinė vėjo pusė taip pat kūrė sapno ir realybės kryžminimo principu siurrealistinį pasakojimo durstinį, įtraukdamas Europos šalių istorinius kontekstus, ypač Viduramžius. Olga Tokarczuk taip pat gręžiasi į Viduramžius, čia ji pasakoja apie šventąją kankinę, kuri gyvenimo pabaigoje tapo pabaisa, o jos gyvenimo istoriją perrašo jaunas vienuolis, trokštantis tapti moterimi, šis pasakojimas teigia, kad visa mūsų istorija yra tik mistinė interpretacija, nuolatinis perpasakojimas, keičiant detales ir netgi įvykius. Vėlgi turime realumo pagrindą ir atspindžius, todėl atrodo, kad visas romanas iš esmės yra apie atspindžius, nepagaunamus ir nerealizuotus troškimus keisti save ir pasaulį. Vyrai ieško savyje moteriškumo, moterys vyriškumo ir taip šiose magiškose pietvakarinių lenkų žemėse tęsiasi gyva istorinė civilizacijos aistrų grandinė.

Autorė nemažai filosofuoja pasitelkdama istorines kelionių žinias, kai kurios teksto vietos iš tikrųjų verčia suklusti ir pagalvoti apie tai, ką paprastai keliautojo turisto akis praleidžia, nepastebi: „Šveicariški stogai yra vieni gražiausių pasaulyje. Čerpes ten gamina iš ypatingo, spalvoto, molio ir nėra stogo, kuris būtų vienalytis savo spalva. Plokštumos mirga marga, net stebina, kiek atspalvių gali turėti paprastas molis. Atrodo kaip mozaika. Šveicarijos viešbučiuose visuomet reikia imti kambarius viršutiniuose aukštuose ir pro langus gėrėtis nuostabiais stogais. Čerpės čia klojamos ne kaip Silezijoje, pynimu, o kaip žuvies žvynai, todėl namai atrodo kaip didžiulės žuvys pilvais į viršų, išmestos į krantą iš kažkokių neįsivaizduojamų jūrų (p. 202).“

Kas romane sudaro lenkiškojo kultūros tapatumo įspūdį? Būtent maži mikrokultūriniai elementai kaip autorės perteikti musmirių receptai, gamtos aprašymai, kurie visada šiek tiek magiški, dreifuojantys ties siurrealizmu. Romane esti ir tas prasigėręs, savęs neatradęs kaimas, pavyzdžiui, ilga girtuoklio savižudžio istorija atrodo tokia kasdieniškai įtaigi ir atsekama pagal lietuviško kaimo realijas, kad nekyla klausimas, jog autorė puikiai žino ir išmano provincijos gyvenimo realijas, tų realijų priežastis.

Kitą vertus romanas nė iš tolo neprovincialus, priešingai – pasižymi universaliomis temomis, įskaitant ir socialinę lytinę tapatybę, taip pat istoriniais čekų, vokiečių ir lenkų santykiais, žydų slėpimu namuose, internetas, kuriame žmonės savo dienoraščiuose viešai publikuoja sapnus... Visa tai sukuria daugiasluoksnė, per laiką nusidriekusi pasakojimų orkestruotė, kurios pagrindinis uždavinys atskleisti vienos vietovės vaizdinį iš įvairių laikmečių perspektyvų, su istoriniais besikeičiančiais politiškais ir mentališkais liudijimais, suliejant mitą, legendas, padavimus su realiais įvykiais ir iš to išgaunant tą tirštą neapčiuopiamo ir iki galo nepaaiškinamą žmogaus egzistencinę pasaulėjautos būseną.

Panašiai kaip ir Bėgūnuose, taip ir šiame romane autorė palieka begalės intelektualių aliuzijų į šventuosius raštus, į, atrodo, visiškai ezoterinius, rytų filosofijai būdingus, o kartu ir marginalams, bohemos atstovams būdingo hipiškos laisvės proveržio, tačiau čia pat liejasi svarbūs politiniai ir istoriniai elementai ir visa tai kažin kokiu stebuklingu būdu – dualumo principu – priešprieša įgauna grįžtamojo ryšio poveikį ir sukuria įspūdį, kad šitame tirštai tamsiame, gotiškų spalvų pasakojimų durstinyje randasi priešybių harmonija. Nekasdienė knyga, kurią nebuvo lengva skaityti, tačiau visuminis romano vaizdas atsiveria užvertus knyga kaip peizažas nuo aukšto skardžio: kiek žmogus gali pakelti to slėpiningo pasaulio stebuklų ir jais patikėti, netgi gyventi?

Jūsų Maištinga Siela