Filmas: "Dvaras" / "Malmkrog" / "The Manor"

Sveiki,

Kino pavasaryje praleisti rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmą tikriausiai būtų klaida bet kuriam užkietėjusiam kino gerbėjui. Jo darbas „Sieranevada“ (2016) buvo mane ne juokais pritrenkęs, tiesiog geriausias metų filmas! Labai galiu pagirdi ir jo filmą „Pono Lazaresku mirtis“ (2005) taip pat buvo labai geras. Naujausias jo filmas vadinasi „Dvaras“ (rumun. Malmkrog) (2020) pastatytas pagal rašytojo Vladimir Solovyov tekstą ir, sakyčiau, labai savo filmo atmosfera skiriasi nuo ankstesnių režisieriaus darbų...

Filmas iš esmės pavogė dar vieno filmo peržiūrą, kadangi „Dvaras“ trunka beveik pusketvirtos valandos, todėl tai išbandymas net kantriausiems žiūrovams. Filmas, kuriame nėra veiksmo, o penketas veikėjų „stumia“ dieną dvare aptardami XIX amžiaus pasaulio ir Rusijos problemas, filosofuoja ir visaip kitaip svarsto, kas tas gėris ir kas tas blogis... Iš esmės filmas, lyginant su kitais Puiu darbais, atrodo itin statiškas, teatrališkas ir truputį šaltokas. Tačiau tai susieta su XIX amžiaus dvariškių laikysena, išsilavinimu ir bendravimo kultūra.

Visi veikėjai nuolat kalbasi, todėl tas, kas nemoka prancūzų kalbos, praktiškai keturias valandas praskaito titrus. Filmas kaip knyga, kur veikėjai įkūnija tam tikras pozicijas, filosofines mintis ir tarpusavyje disputo būdu išsako įsitikinimus. Pavyzdžiui, Olga įsitikinusi, kad gyvenime reikia vadovautis vien sąžine, kad išvis negalima žudyti ir kad gėris gyvuoja tol, kol jis nesipriešina, o štai jos oponentas Nikolajus sako, kad tam tikromis aplinkybėmis reikia kovoti už gėrį. Kitų dvariškių pozicijos irgi išsiskiria, jie savo įsitikinimus grindžia daugiausia Biblija ir Kristaus pavyzdžiu, tačiau filme esama ir diskusijų pasaulietinėmis temomis, pavyzdžiui, kad rusas save tapatina su Europos civilizacija. Eduardas palaiko anglus kaip invazinę tautą Afrikoje, kuri jėga ir brutalumu turi nešti ir skleisti Vakarų Europos civilizacijos idėją. „Kas tas rusas? Būdvardis!“ Juokingas paradoksas, nes dvariškiai tarp savęs neužsikirsdami diskutuoja prancūziškai, patys laiko save atšlietais nuo Vakarų Europos, nes yra slavai, namuose kalba ir anglų kalba, su tarnais bendraujama rusiškai... Toji aristokratų kalba, kitos kultūros imitacija, išsilavinimas pulsuote pulsuoja ir jis daug ką atskleidžia apie XIX amžiaus dvaro kultūrą Rytų Europoje.

Kitą vertus, būtent šiose diskusijose ir pristinga humanizmo ir paprasto bendravimo. Veikėjai taip įvaryti į savo filosofines mintis, kad jų visi pokalbiai apsiriboja „aukštąją materija“, todėl tik iš labai mažų ir subtilių detalių galima pamatyti ir pajausti, ką iš tikrųjų tie žmonės patiria gyvendami sustyguotą aristokratų gyvenimą. Tai daro įspūdį apie kultūriniame kalėjime gyvenančius žmones, kurie neturi kito pasirinkimo.

Antra vertus, tokį filmą ir tiek ilgai žiūrėti yra tikrai nelengva, nes galima paskęsti tos aukštos retorikos šnekose, greit atsibosti ir pamesti mintį, todėl suprantu, kodėl „Dvaras“ tapo išmestas iš pagrindinės Kino pavasario programos, nes jis itin specifinis, itin snobiškas, itin literatūriškas, itin žodingas ir kalbančiųjų mintis su vidine pozicija ne visada lengva ir paprasta suprasti, todėl neapsiriksiu sakydamas, kad „Dvaras“ itin išsilavinusiems, istorija ir pasaulio kultūros raida besidomintiems žiūrovams, kuriems snobizmas – geras kultūros rodiklis. Manau, didžioji dalis filmą sunkiai ištvers, tačiau tas, kas pajus režisieriaus sumanymą XIX amžiaus diskusiją „pritraukti“ iki šių dienų aktualijų, manau, patirs tikrą malonumą. Taip, tai filmas, kur reikia kartu išsakomas dvariškių veikėjų mintis skaityti ne tik iš to meto perspektyvos, bet ir iš nūdienos. Ypatingai, kai diskutuojama apie pasipriešinimą, gėrio ir blogio sampratą, kartais itin painiai, pasimetant tarp idėjų ir idealizmo, tarp pragmatizmo ir misticizmo, bet argi mes ir šiandien nesame tokie pat pasimetę informacijos karų erdvėse, kai nebesugebame atskirti tiesos nuo melo?

Ingridos vaidmenį filme sukūrė lietuvių aktorė Diana Sakalauskaitė. Tą sužinojau tik prieš pat filmą, todėl buvau nustebintas, kad ir lietuviai dirba su C. Puiu, kurį galima laikyti aukščiausia rumunų kino ikona. Jis man labai patinka. Na, o šis filmas buvo iššūkis, malonus, netikėtas, nelabai patogus, tačiau išžiūrėjau viską nuo pradžios iki pabaigos, patikliai sekdamas tą retai nutrūkstančią filosofinę kalbą. Bijau, kad kitiems filmas bus pernelyg šnekus ir pernelyg statiškas, tačiau jis turi labai daug ką mums pasakyti tarp eilučių.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.2

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Anonsas

Mantė Valiūnaitė apie filmą „Dvaras“.

Jūsų Maištinga Siela